---

          

Priimdama Garantinio fondo įstatymą dabartinė valdžia dar kartą sulaužo savo įsipareigojimą nedidinti mokesčių naštos. Be to, pažeidžiama Saulėtekio komisijos nuostata sumažinti nebiudžetinių fondų skaičių, kad visos mokesčių lėšos būtų perskirstomos tik per biudžetą ir jų panaudojimas būtų skaidrus - atsiranda naujas nebiudžetinis fondas.

          

Priešingai, nei tikina valdžia, Garantinio fondo negalima laikyti draudimo fondu. Nuo bankroto rizikos paprastai nedraudžiama arba tai labai brangu. Be to, draudimas paskirsto riziką ir remiasi savanoriškumo principais, o šiuo atveju įmokos bus priverstinės, vieni jas mokės fondui, kiti gaus iš jo išmokas. Draudimas yra pelno siekianti veikla, įmokų dydžiai nustatomi apskaičiavus riziką ir galimas išmokas. O šis yra tipiškas valdiškas fondas, kurio lėšas perskirstys jo taryba.

          

Garantinio fondo lėšų skirstymas bus neskaidrus, nes visiškai neaišku, kiek įmonės gaus - maksimalią sumą, kaip minėta, nustatys Vyriausybė. Trūkstant lėšų, atsiras didelė korupcijos galimybė. Garantinio fondo lėšų vis tiek neužteks sumokėti visų Lietuvos įmonių darbuotojams, kuriems įsiskolino jų darbdaviai.

          

Garantinis fondas yra lyg ir laikinas kreditorius, bet jo galimybės susigrąžinti lėšas yra abejotinos. Verta priminti, kad iki šiol veikusiam fondui Bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių darbuotojų reikalavimams tenkinti privalomų įmokų nustatyta nebuvo - jis buvo pildomas privatizavimo lėšomis ir susigrąžinamomis anksčiau įmonėms paremti suteiktomis lėšomis. Šiam fondui būdavo įkeičiamas remiamos įmonės turtas ir tai paralyžiuodavo įmonės veiklą, bet vis tiek negarantuodavo fondui lėšų susigrąžinimo. Garantiniam fondui įkeisti įmonės, kuriai bus skirtos lėšos, turto nenumatoma.

          

Garantinio fondo steigimas - visiška stručio politika: valdžia apsimeta, kad sukūrusi fondą išsprendė skolų įmonių darbuotojams problemą. Bet problema toli gražu neišspręsta, o valdžios įsipareigojimai padidėja. Rinkai bus duotas blogas signalas: žlungančių įmonių darbuotojai dabar kuo ilgiau nenorės jų palikti ir ieškotis kito darbo. Juk dirbti nereikės, o už visą delstą laiką sumokės valstybė. O darbdaviai lengvai pateisins savo skolas: jie mokėjo mokesčius fondui, tad tegu valdžia sumokės jų darbuotojams. Tai tvirkina darbo santykius - abi pusės netenka bet kokių drausminamųjų priemonių.

          

Užuot spartinusi bankroto procedūras, valdžia dar labiau apsunkina darbo santykius, kurie jau dabar per daug reguliuojami. Reikia atšaukti iš įstatymų arba smarkiai sumažinti numatytas privalomas išmokas darbuotojams, kad įmonėms lengviau būtų juos atleisti. Dabar žlungančioje įmonėje darbdavys savo iniciatyva negali atleisti darbuotojų, nes pagal įstatymą jiems tektų mokėti didžiules, įmonei nepakeliamas kompensacijas, nors tai turėtų būtų dviejų privačių šalių susitarimo reikalas. Apsunkinus darbo santykius daugybė įmonių vegetuos ir merdės be galo.