Gyventojų mokesčių naštą būtina lengvinti, bet tai geriau daryti mažinant bendrąjį mokesčio tarifą, o ne plečiant atimamų išlaidų skaičių. Selektyvus išlaidų atėmimas iš apmokestinimo bazės sukuria daug neigiamų pasekmių. Visų pirma mokesčio lengvata kapitalizuojasi. Dėl lengvatos išaugusi paklausa kelia neapmokestinamos prekės ar paslaugos kainą, tad biudžeto subsidija tenka ne gyventojui, bet prekių ar paslaugų pardavėjui.

 

Taip jau nutiko, kai iš pajamų leido atimti būsto palūkanas – būsto kainos šoktelėjo.

 

Lengvata sukurs nelygios konkurencijos sąlygas tiems gamintojams, kurių prekės ar paslaugos ir toliau vilks pajamų mokesčio naštą.

 

Ką jau kalbėti apie gyventojus, kurie savo pinigus leidžia kitoms, ne mažiau svarbioms, bet apmokestinamoms prekėms ir paslaugoms, ar apie tuos gyventojus, kurių pajamos itin mažos – šie neturės jokių galimybių pasinaudoti lengvata. Siūloma lengvata yra diskriminuojanti.

 

Su kompiuterinio raštingumo kėlimu siūlymas turi mažai sąsajų. Mat kompiuterio turėjimas apie šį raštingumą byloja mažai: daug žmonių savo įgūdžius puoselėja kompiuterizuotose darbo vietose ar interneto kavinėse.

 

Ironiška, tačiau siūlymas neapmokestinti įsigyjamų kompiuterių primena triukšmingai panaikintą įmonių investicijų atleidimą nuo pelno mokesčio. Idėja skinasi kelią, tik šį kartą, labai susiaurinus investicijų sąvoką, ir netinkamoje vietoje.