Perskaičius, ką Konkurencijos taryba mano apie verslo keitimąsi informacija ir iš to neva susidarančius kartelinius susitarimus, lieka griebtis už galvos. Jau prieš porą metų Konkurencijos tarybos pirmininkas pareiškė, kad „asociacijos – kartelių buveinės“. Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė apie konkurencijos teisės įgyvendinimą Lietuvoje 1999 – 2006 metais
parodė, kad virš kiekvieno (!) verslo kabo konkurencijos teisės Damoklo kardas, kuris, kaip pasirodė, silpną jį laikantį sveiko proto siūlą gali nupjauti bet kada.
Tada daugeliui tai dar neatrodė taip grėsminga. Tačiau štai su pieno „karteliu“ tariamos konkurencijos sergėtojų buldozeris įsibėgėjo. Pažiūrėkime, ką sako Konkurencijos tarybos administracijos vadovas Šarūnas Pajarskas ir ką tai reiškia verslui. Išskyriau keturis teiginius, kurie publikuoti 2008 04 30 Verslo žinių straipsnyje. Juos perskaičius galima netekti amo, tačiau pabandysiu visgi pakomentuoti.
1 teiginys. Apsikeitimas konfidencialia informacija tarp konkuruojančių įmonių yra ne kas kita kaip antikonkurencinis susitarimas, arba kartelis /.../ galintis paveikti ūkio subjektą, nes jis, pasižiūrėjęs į konkurentą, nuspręs nesumažinti kainos ar nedidinti pardavimų.
Kuo konfidenciali informacija skiriasi nuo nekonfidencialios yra susitarimo, apsisprendimo reikalas. Kas vienam konfidencialu, kitam – vieša. Pavyzdžiui, nuosavybinius IT produktus kuriančios kompanijos kruopščiai slepia tai, ką kiti paskelbia viešai. Kiekvienam verslininkui aktualus klausimas – kada paskelbti apie savo planus. Gal Konkurencijos taryba nustatys kokius standartus kada tas išviešinimas bus leidžiamas? Tik gimus idėjai diskutuoti apie ją, kaip galima suprasti, nebus galima (idėjų generavimo darbas turi vykti tyliai ir tik užsidarius nuo kitų). Konkrečiai projektuojant, įsigyjant reikalingus išteklius, samdant darbuotojus ir ties kitais panašiais slenksčiais informacija dalintis ko gero irgi pasak Konkurencijos tarybos negalima – juk konkurentai sužinos ir į tai orientuosis. O kada galima paskelbti, kad, pavyzdžiui, „laukite naujo automobilio modelio, kuris kainuos xx litų“? Arba, kad „po xx dienų galite ateiti į naują parduotuvę“? O gal apskritai apie tai skelbti negalima?
Kitas klausimas – o kaip bus, jei sužinojęs informaciją apie konkurentą ūkio subjektas kainą ne padidins, kaip bijo Konkurencijos taryba, o sumažins? Ar tai irgi užklius „konkurencijos“ sargams. Juk jeigu nori uždrausti viena – neišvengiamai uždrausi ir kita... Be to, vėlgi kyla klausimas – kada galima padidinti kainą – kai sužinai apie galimus rinkos pokyčius ateityje, kai pamatai, kad jie jau įvyko, ar niekada? Pagal tai, kad baudžiama už dalinimąsi praeities informacija, panašu, kad trečiasis variantas...
Apsikeitimas informacija užkliūna todėl, kad jis gali „paveikti ūkio subjektą“. Šis teiginys rodo (nepabijosiu to žodžio) absoliutų ignoravimą kaip realiai funkcionuoja ekonomika. Kiekvienam ekonominiam sprendimui, kad jis būtų naudingas pačiam subjektui ir visai visuomenei, kad dėl jo gėrybės būtų kuriamos, o ne švaistomos, būtina surinkti kuo daugiau informacijos. Gal ir pasidairymas konkuruojančios parduotuvės lentynose yra kartelinis susitarimas, nes pagal tai dėliojama pardavimų strategija?.. Kainos juk todėl ir reikalingos, kad koncentruota forma suteiktų informaciją apie pasiūlos ir paklausos santykį. O gal manoma, kad prognozuoti pasiūlą yra iš principo ydinga ir prieštarauja konkurencijai?.. Tokiu atveju turėtume paneigti ir specializacijos naudą, arba, jeigu specializacija ir būtų pripažįstama, tai tik tokia, kuri vyksta aklai, o ne atsižvelgiant į tai, kaip specializuojasi konkurentai.
2 teiginys. „Neleistinai elgiasi ir valstybės institucijos, renkančios įmonių duomenis ir per asociacijas juos platinančios konkuruojančioms bendrovėms“.
Žinoma, kad šia prasme nėra jokio skirtumo tarp to, ką daro valstybė, irto, ką daro privatūs subjektai. Tačiau esmė yra ta, kad problemos tiesiog nėra. Jei manome, kad problema yra, tai gal vertėtų nesikuklinti ir imtis iniciatyvos uždaryti Statistikos departamento interneto puslapį ir apskritai drausti skelbti statistinę informaciją?
Tačiau ar Konkurencijos taryba sugeba įžvelgti tikrus valstybės institucijų vykdomus konkurencijos pažeidimus? Juk visiems žinoma, kad bet kuris ūkio subjektas gali kreiptis į bet kokią ministeriją ir prašyti nustatyti apribojimus „nerimtiems“, „tinkamos kvalifikacijos neturintiems“, „standartų nesilaikantiems“ konkurentams. Tai juk yra tiesioginis konkurencijos pažeidimas, tačiau kuo viešiausiai ir ramiausiai vyksta. Nesibodima netgi iš valdžios pozicijų paspausti kad būtų susitarta dėl vieno ar kito dalyko. Pavyzdžiui, kad prekybos centrai nedirbtų savaitgaliais. Konkurencijos taryba tyli... Tačiau kuo konkurencija pažeidžiama jei pasidalinama ta informacija, kuri yra surinkta, taip ir lieka neaišku. O gal informaciją reikia tik rinkti, bet jos nenaudoti?..
3 teiginys. Negalima paneigti, kad problemų gali kelti bendrovės, skelbiančios savo rezultatus, arba žiniasklaida, publikuojanti apklausas apie prognozuojamą kainų kilimą.
Klausimas tuomet – kas negali kelti problemų?.. Gal tuomet ir televizijos laidos anonsas kitai savaitei sukelia problemų, nes konkurentai gali nerodyti tokios pačios laidos?
4 teiginys. Įtartina, kodėl įmonės, prisidengdamos tam tikrais reikalavimais, viešai praneša konfidencialią informaciją, kai turėtų ją slėpti nuo konkurentų.
Ir vėl, kuo skiriasi konfidenciali informacija nuo nekonfidencialios? Įsivaizduokime, pavyzdžiui, kad ir šiandieninę situaciją nekilnojamojo turto rinkoje. Paskelbia bendrovė, kad statys tą ar aną (butus, logistikos centrą, prekybos centrą, biurus). Kita bendrovė pasižiūri ir įvertina, kad rinka jau bus pripildyta ir verčiau jau imasi kito projekto. Panašu, kad Konkurencijos tarybai tai pakankamas įrodymas nustatyti baudas... Geriau jau teinvestuoja visi į tai, kas pasmerkta žlugti, ir neskiria išteklių ten, kur investicijų trūksta. Lai būna tie burbulai, kad tik išliktume pakankamai kurti ir akli?..
Apibendrintai noriu pasakyti, kad kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad tariamos konkurencijos sergėtojai nutolsta nuo tikrosios konkurencijos. Konkurencijos saugojimas tampa nauju konkurencijos ir ekonominės veiklos bendrai reguliavimu. Nusižiūrint naujas ir laiko nepatikrintas Europines tendencijas bei bandant būti gudresniems už Europos sąjungos konkurencijos ekvilibristus, problemų prisikursime ne mažiau nei pati Europos Sąjunga, kurios konkurencijos politika ir teisės įgyvendinamas pagrįstai kritikuotinas ir kritikuojamas. Dar skaudžiau tai, kad sutelkus dėmesį į tariamas problemas ir taip realiai trukdant konkuruoti, tikrieji konkurencijos pažeidimai (pavyzdžiui, privačių sveikatinimo ar švietimo įstaigų diskriminavimas valstybinių atžvilgiu, įėjimą į rinką ribojančio reguliavimo nustatymas) lieka už Konkurencijos tarybos akiračio. O normali ekonominė veikla, kai bandoma priimti teisingus ekonomus sprendimus ir rinkoje veikti atmerktomis akimis ir atkimštomis ausimis, yra pavadinama karteliniais susitarimais. Tai rodo, kad konkurencijos politika, kuri de facto vykdoma šiandien, turėtų būti metama į tą šiukšlių konteinerį, ant kurio užrašyta „kitos atliekos“.
