Tikroji problema yra ne ta, ar konkretus investuotojas atitinka mūsų įsivaizduojamo idealaus investuotojo kriterijus. Investuotojas, pirkdamas nuosavybę verslo tikslais, naudoja arba savo, arba skolintas lėšas. T.y. jis pats (o skolintų lėšų atveju - ir kreditorius) rizikuoja, todėl būtinai įvertina savo galimybes ir perspektyvas. Jeigu investuotojas nepatikimas ekonomine prasme ir nemoka užsiimti verslu, tai iš kur jis turi lėšų arba kodėl jam skolina kiti privatūs verslininkai? Jei investuotojas nepatikimas dėl to, kad susijęs su nusikalstamomis struktūromis, turėtų kilti klausimas, ar tai yra nusikaltimas. Esant įvykdytiems nusikaltimams tenka juos įrodyti ir imtis baudžiamosios teisės priemonių, o nesant įrodymų - prisiminti nekaltumo prezumpciją.

 

Galiausiai įmonės veikla priklauso ne nuo investuotojo iš anksto nustatyto patikimumo - viskas priklauso nuo privatizuojamos įmonės veiklos sąlygų. Pagrindinis valdžios rūpestis turėtų būti nesukurti motyvacijos nusikalsti, o leisti įmonei ramiai verstis teisėta veikla.

 

Nepaisant to, kad geriau jau vertinti pagal kriterijus nei be jokių kriterijų, investuotojų patikimumo požymių nustatymas negali išspręsti privatizavimo problemų. Tam reikia privatizuoti viešai, atvirai ir už pinigus, o ne už pažadus investuoti (kaip kad buvo daroma, pvz., „Alytaus tekstilės“ atveju). O svarbiausia - veiklos sąlygas įmonėms kurti tokias, kad sėkmingi rinkoje būtų tik tie, kurie sugeba įtikti vartotojui.