Kartais nuolaidos parduotuvėse būna taikomos lojaliems klientams, kartais – daugiau nei už nurodytą sumą prekių nusipirkusiems vartotojams. Nepaisant šios nuolaidų gausos, dažnai girdimi žmonių apgailestavimai, kad kainos nekrenta, tad galvoje sukasi klausimas – ar ši nuolaidų gausa atsispindi oficialioje vartotojų kainų indekso (VKI) statistikoje?

 

Remiantis oficialia statistika, vartotojų kainų indeksas augo keturis šių metų mėnesius (sausį – kovą ir rugsėjį), nepakito lapkritį, o likusius mėnesius krito. Didžiausias augimas užfiksuotas sausį – 2,7 proc., didžiausias kritimas liepą – 0,8 proc. Tačiau gali būti, kad kainų kritimas buvo didesnis, negu sufleruotų oficiali statistika, nes parduotuvėse taikomos nuolaidos su specialiomis kortelėmis traktuojamos diskriminacinėmis nuolaidomis (nepaisant to, kad įsigyti jas gali bet kas) ir todėl nėra įtraukiamos į Statistikos departamento fiksuojamas mažmenines kainas.

 

Konkrečioms prekėms taikomos nuolaidos įtraukiamos tuo atveju, jeigu ta pati ir to gamintojo prekė patenka į Statistikos departamento (SD) sudarytą „statistinį krepšelį“. Jeigu nuolaidos tik kartais patenka skaičiuojant kainų indeksą, kyla rimtų abejonių dėl SD (taip pat ir Eurostato) duomenų tikslumo bei pačios metodikos pagrįstumo.

 

Kaip skelbiama SD interneto svetainėje, VKI yra pagrindinis infliacijos rodiklis, o jam apskaičiuoti vartojamas „statistinis krepšelis“, į kurį patenka daugiau nei 800 prekių ir paslaugų, kurių kainos kiekvieną mėnesį registruojamos 10 apskričių ir 8 rajonų centruose atrinktose prekybos ir paslaugų įmonėse. Reikia pastebėti, kad VKI matuoja kainų indeksą, o ne infliaciją, kuri ekonomine prasme yra pinigų masės santykis su prekių ir paslaugų kiekiu; padidėjant pinigų, bet ne prekių kiekiui, vyksta infliacija, o išaugusi prekių kaina yra to pasekmė. Visuomenėje „kainų lygis“ ir infliacija“ dažnai vartojami kaip sinonimai ir iš tokio klaidingo šių sąvokų vartojimo gali kilti tokie absurdiški pareiškimai kaip kad „dėl pieno kainų augimo išaugo infliacija“.

 

Abejonių dėl VKI patikimumo ekonomistams sukelia „statistinio krepšelio“ naudojimas, nes jo turinys kinta daug lėčiau, nei realių vartotojų krepšeliai (duomenys apie populiarias prekes yra atnaujinami kas 12 mėnesių), o konkrečios krepšelyje esančios prekės yra konfidenciali informacija. Tiesa, SD teikia duomenis apie dažniausiai įsigyjamų prekių ir paslaugų kainų pokyčius, šiek tiek praskleisdamas paslapties šydą: į statistinio piliečio dažniausiai įsigyjamų prekių sąrašą patenka 40 prekių ir paslaugų, nuo batono iki tualetinio popieriaus. Kartą per mėnesį, SD kainų registratoriai apsilanko prekybos centruose ir turgavietėse ir fiksuoja konkrečios prekės kainą (kaip teigia SD, stengiamasi stebėti „populiarios“ to paties gamintojo prekės kainą).

 

Tokiu stebėjimu bandoma apibendrinti individų pasirinkimus, tačiau ar tai yra įmanoma? Net ir paprasta prekė kaip „dantų pasta“ nėra tokia jau paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio – vienam reikia pastos nuo ėduonies, kitam – apelsinų skonio... Net ir dažniausiai perkamų prekių sąrašas negali aprėpti individų pasirinkimų – suskaičiavau, kad iš pateikto sąrašo net 13, arba trečdalio nesu pirkusi per paskutinius metus. Veganai iš šio sąrašo galėtų drąsiai išbraukti kone pusę prekių.

 

Ne mažiau svarbus yra ir pakaitalų klausimas: SD savo svetainėje teigia, kad vienarūšių prekių ir paslaugų kainos keičiasi panašiai, tačiau kas apibrėžia prekių vienarūšiškumą? Išaugus grietinės kainai vienas iškart pirktų riebalų mišinį, o kitas „Pepsi“ niekad neiškeistų į „Coca Cola“, nes jų skoniai skiriasi. SD analizuoja, kurios prekės ir paslaugos yra populiariausios, tačiau vartotojų sprendimai visąlaik keičiasi ir tai gali neatsispindėti VKI.

 

Nors nuolaidos konkrečioms prekėms teoriškai gali patekti į „statistinį krepšelį“, praktiškai neaišku, ar jos ten patenka ir ar atsispindi VKI. Pavyzdžiui, įsivaizduokim, kad konkrečioje parduotuvėje vieną savaitę nuolaidos taikomos konkretaus gamintojo makaronams. Į parduotuvę atėjęs SD kainų registratorius vadovaujasi principu „atėjau, pamačiau, užrašiau“, jam rūpi tik tai, kad užrašytų „populiarių“ makaronų kainą. Kadangi kainų registratorius stengiasi kas mėnesį stebėti to paties gamintojo prekės kainą, gali būti, kad į su nuolaida siūlomus makaronus jis nė nekreips dėmesio.

 

Skirtingai nuo mažesne kaina nesuinteresuoto kainų registratoriaus, vartotojas dažniausiai ieško pigesnės prekės, o konkrečią prekę jis galbūt pirks būtent todėl, kad ji yra 30 proc. pigesnė nei panašios kokybės kita „populiari“ prekė. Todėl gali būti, kad tą savaitę bus perkami tik makaronai su nuolaida, bet vartotojų kainų indekse mažiau kainavę žmonių pasirinkimai niekaip neatsispindės.

 

Kodėl visa tai yra svarbu? Kaip buvo minėta, VKI dažnai yra pagrindinis infliacijos rodiklio šaltinis (tiek valstybinėms institucijoms, tiek ir verslui), tad svarbu žinoti, kad jis turi daug trūkumų, o gal net išvis – matuoja neaišku ką. Tai ne priekaištas SD ar jo darbuotojams, tai yra metodologijos spraga, nes SD, skirtingai nuo vartotojų, neturi motyvacijos užrašyti pigesnės prekės kainą. Akivaizdu, kad šis vartotojų kainų indekso skaičiavimo metodas nelabai tinka defliacinei aplinkai, kur prekės pinga ne vienoda apimti ir ne visą laiką, nes nuolaidos yra siūlomos tai šen, tai ten. Todėl gali būti, kad žmogaus atlyginimui sumažėjus 20 proc., jo perkamoji galia nekrito taip smarkiai, nes jis ieško kuo didesnių nuolaidų ir dėl to bendroms vartojimo prekėms išleidžia mažiau.

 

O kainų registratoriai stebi „populiariausią prekę“, kuri realybėje gali kisti kasdien, kainas fiksuoja kartą per mėnesį, nors jos irgi gali dažnai keistis, o į nuolaidas nekreipia dėmesio. Bandoma sukonstruoti statistinį vartotoją, kuris suvartoja visko po truputį – į dažniausiai perkamų prekių sąrašą patenka ir išlaidos benzinui, ir visuomeniniam miesto transportui. O kol statistų sukurtas robotas „vartoja“ maltą vakumuotą kavą ir moteriškas pėdkelnes, tūlas gyventojas renkasi kvapnesnę Kalėdų eglutę su 40 proc. nuolaida.