„Mažeikių nafta“ – didelė įmonė, ypač Lietuvos mastu, todėl jos reikalai neretai tampa viešo aptarinėjimo objektu. Prieš savaitę Ūkio ministras p. Uspaskich pateikė savo idėjas (nors ir miglotas) apie tai, kad „Mažeikių naftą“ kažkaip reikėtų sugrąžinti valstybės kontrolėn. Planas Lietuvos žmonėms gali pasirodyti patrauklus – juk įmonė privatizuota toli gražu ne pagal pavyzdinį planą, o priklausomybės nuo Kremliaus grėsmė verčia būti budrius.

         

Gryna tiesa yra ta, kad įmonės privatizavimas buvo ne tik skandalingas. Tai pavyzdys, kaip nereikėtų privatizuoti. Uždarumas, neskaidrumas, konkurencijos panaikinimas, gausybė valstybės įsipareigojimų privatizuotojui, apribota naujojo savininko atsakomybė, komplikuota įmonės valdymo sistema, sukurta privatizavimu, – tai dalykai, dėl kurių „Mažeikių naftos“ privatizavimo procesas pagrįstai kritikuojamas. Tačiau ar tai reiškia, kad pats privatizavimo faktas yra yda? Kitaip tariant, ar blogai yra tai, kad įmonė buvo išvalstybinta?

          

Galime pasiremti ne tik tradiciniais argumentais apie privatų ir valdišką savininką, kur visi argumentai kalba už privačią nuosavybę. Vagystės, neūkiškumas, veiklos neskaidrumas buvo valstybės valdomos įmonės „Mažeikių nafta“ palydovai. Nenuostabu, kad naujieji savininkai (ir „Williams International“, ir „Jukos“) šių palydovų pradėjo pagaliau sėkmingai nusikratyti. Kažin ar juos kas norėtų susigrąžinti. Taigi liūdnai pagarsėjęs privatizavimo procesas negali būti pagrindas įmonę vėl grąžinti į valstybės rankas.

          

Galima pridurti, jog įmonės reprivatizavimas vienaip ar kitaip kainuotų Lietuvos žmonėms. Ar kalba eitų apie akcijas, ar apie valdymo teises – už jų grąžinimą Ūkio ministerijai mokėti tektų ne Ūkio ministrui, o mokesčių mokėtojams. Mokėti tektų ir už po to seksiantį įmonės valdymą, ir už būsimus įmonės nuostolius. Kam tai būtų naudinga – spręskite patys. Galiausiai, ar galime būti tikri, kad jei valdžia, susigrąžinusi įmonę, nuspręstų ją vėl parduoti, išvengtų didžiosios dalies su privatizavimu susijusių keblumų?

          

Ekonominė nauda yra niekis, palyginti su Lietuvos saugumu, - tai kitas dažnai išsakomas ar bent jau galvoje turimas argumentas, kai kalba eina apie naftos biznį ir „Mažeikių naftos“ įmonę. Nuogąstavimai buvo iškilę, kai įmonė atiteko Rusijos kompanijai, šiandien jie vėl paaštrėjo, kai tampa realu, jog „Mažeikių naftos“ savininkai bus iš Kremliaus rūmų.

          

Saugumo problema šiuo atveju - grynai ekonominė. Tai, ko bijomasi, yra įmonės veiklos paralyžavimas dėl naftos tiekimo sutrikimų. Tačiau tokios vertikalios integracijos, kaip kad yra „Mažeikių naftos“ versle, atveju naftos tiekimo sutrikimas priklauso nuo išorės, t.y. nuo naftos tiekėjų iš Rusijos. Nieko nepadarysi, įmonė šiuo atveju yra priklausoma nuo Rusijos. Tačiau prieš imant panikuoti dėl šios priklausomybės – štai keletas svarbiausių dalykų apie tai, kiek ta grėsmė reali ir kiek ji padidėtų, net jei „Mažeikių naftą“ valdytų Kremlius.

          

Visų pirma atviros ekonomikos sąlygomis net ir blogiausias variantas – įmonės uždarymas, kuris, be abejo, neigiamai paveiktų ypač šiaurės vakarų Lietuvos ekonomiką, - nereikštų, kad Lietuvos vartotojai liktų be naftos produktų. Galime prisiminti ir Latvijos bei Estijos vartotojus, kurie, nors ir be naftos apdirbimo įmonės jų šalyse, naftos produktus paprastai perka pigiau. Antra, Rusijos naftos gavybos įmonės yra ne mažiau suinteresuotos naftos perdirbimu, nei naftos perdirbimo įmonės – žalios naftos gavimu. Kitaip tariant, jei tai ir priklausomybė - ji abipusė. Trečia, tuo atveju, jei „Mažeikių nafta“ priklauso tiems patiems savininkams, kaip ir naftos gavyba, pastarieji turi dar mažiau motyvų nutraukti naftos tiekimą. Juk tai būtų savo pačių įmonės žlugdymas. Negalima atmesti prielaidos, kad „Williams“ teko parduoti įmonę „Jukos“ kaip tik daugiausiai dėl šių aplinkybių. Nors iš pirmo žvilgsnio ir paradoksalu, tačiau tai, kad įmonė priklauso Rusijai, mažina grėsmę, jog Rusija naftos tiekimą naudos kaip kortą spręsti kitus reikalus.

          

Džiugu, kad Vyriausybė atsisakė planų, kurie kažkokiu stebuklingu būdu neva turėjo užtikrinti šviesią ateitį „Mažeikių naftai“. Bandymas valstybinėmis priemonėmis spręsti ekonomikos klausimus yra nepagrįstas ir susikompromitavęs, todėl norisi tikėtis, kad idėjų apie didesnę valdžios įtaką ekonominiams sprendimams ir Ūkio ministerijoje, ir apskritai valdžioje gims mažiau.