Konstitucijos 127 straipsnis teigia, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato LR įstatymai. Nutinka, kad įstatymuose nustatyti mokesčiai ir jų apskaičiavimo taisyklės nėra tikslios, kartais - net prieštaringos. Esant tokiai situacijai būtina remtis Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalies nuostata, kad „visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai“. Toks imperatyvus nurodymas įstatyme yra duotas mokesčių aiškinimu užsiimančiai Valstybinei mokesčių inspekcijai. Deja, jai tai nė motais.
Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos, atskyrus privalomojo draudimo įmokas nuo gyventojų pajamų mokesčio, nėra iki galo aiškios, mat įstatymas, kaip žinia, pernai gruodį buvo sukurptas skubotai. Itin daug klausimų sukėlė darbdavių už darbuotoją mokamų papildomojo sveikatos draudimo įmokų apmokestinimas privalomojo sveikatos draudimo įmokomis (6%). Kalbos požiūriu – tikras oksimoronas. Ekonomikos požiūriu, taikyti privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo papildomojo sveikatos draudimo įmokų – tiesiog didelė klaida. Mat jei darbdavys draudžia darbuotoją papildomuoju sveikatos draudimo, šis mažiau naudosis iš privalomojo sveikatos draudimo fondo apmokamomis paslaugomis, greičiausiai jis jomis apskritai nesinaudos.
Kitaip tariant, darbdavys savo sąskaita rūpinasi darbuotojo sveikata, finansuoja iki šiol valstybės funkcija laikomą sveikatos priežiūros paslaugą, o valstybė net ir šioje vietoje privatų draudimą stabdo jį apmokestindama. Ir ne tik Gyventojų pajamų mokesčiu, bet ir sveikatos draudimo įmokomis. Žmogui pasitraukiant iš privalomojo draudimo sistemos, reikalauti sveikatos draudimo įmokų tiesiog nelogiška. Beje, nuo šių įmokų nėra skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (įstatymas mat ne naktį buvo rengtas), kuriose yra ir 3% darbdavio sveikatos draudimo įmokų dalis. Kitaip tariant, imama tik dalis bendrosios privalomojo sveikatos draudimo įmokos, ir jau vien šis nenuoseklumas turėtų sufleruoti sprendimą. Deja, klaidų pridirbti lengva, o jų taisymas užima štai jau metus. Ne darbdavys nenori rūpintis darbuotoju, kaip dažnai paskubama pasmerkti, o valdžia trukdo jam tai daryti. Štai taip ir stringa privatus savanoriškas papildomas sveikatos draudimas, įrašytas Vyriausybės prioritetuose.
Taigi, sveikatos draudimo įstatymo nuostatos dviprasmiškos - mokesčių inspekcija turi du išaiškinimo variantus. Vienas išaiškinimas (pateiktas vasarį) teigia, kad sveikatos draudimo įmokų mokėti nereikia, kitas (pateiktas rugpjūtį) jau reikalauja mokesčio. Mokesčių inspekcija nusprendžia, kad mokesčio nėra, o po pusmečio persigalvoja ir jį tiesiog įveda. Šios dviprasmybės bus panaikintos nuo 2010-ųjų metų, tiksliai įtvirtinant, kad mokesčio mokėti nereikia. Jei Mokesčių inspekcija negali vadovautis sveiku protu ir ekonomine logika, privalėtų vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis apie mokesčių mokėtojui palankų dviprasmybių traktavimą. Bet VMI įstatymus ir mokesčius kuria, o ne jų laikosi.
