Mokesčiai – tai našta, kurios kiekvienas mokėtojas norėtų nusimesti bent dalį. Viskas gana aišku, kai siūloma mažinti mokesčių tarifą, tačiau sprendimai ir argumentai daug sudėtingesni, kai kalba pakrypsta apie lengvatas. Kas yra mokesčių lengvatos, gerai jos ar blogai, verta jas taikyti ir kaip atskirti pagrįstas lengvatas nuo piktnaudžiavimo lengvatomis? Aptarsime, ar lengvatos gali priartinti mokestį prie idealaus mokesčio, kuris būtų tikslus, teisingas, konkurencingas, paprastas ir visiems lengvesnis.

 

 

Tikslus ir teisingas – ne visai ekonominio žargono terminai, tačiau šie kriterijai gali būti taikomi, jei juos suvokiame kaip realumą ir natūralumą. Pavyzdžiui, kainos laikytinos tiksliomis ir teisingomis tada, kai jos susiformuoja rinkoje ir atspindi joje esančią informaciją.

 

Jei teigsime, kad valstybė teikia paslaugą mokesčių mokėtojams, tai tarsi ir logiška būtų sakyti, kad ir mokesčiai – tiesiog susimokėjimas už šią paslaugą, tokią kaip krašto apsauga, policija, švietimas, sveikatos apsauga ar panašiai. Tokius argumentus ir pateikia kairiųjų pažiūrų ekonomistai. Jei mokestis iš tikrųjų yra užmokestis už valdžios paslaugas, tai natūralus ir kuo įvairiausias mokesčių diferencijavimas. Telefono sąskaita priklauso nuo to, kiek kalbame telefonu. Tad logiška būtų, kad ir sąskaita už mūsų fizinį saugumą turėtų priklausyti nuo to, kiek ir kaip mes saugomi. Be abejonės, užmokesčio už suteiktas paslaugas diferencijavimas nėra ir neturėtų būti vadinamas lengvata. Kai kuriais atvejais panašiai vyksta ir su mokesčiais: valstybės rinkliava renkama už tam tikrą (nors dažniausiai ir primestą) paslaugą, todėl ją ir moka tie, kas šia paslauga naudojasi. Akcizai kurui renkami iš dalies tam, kad būtų finansuojami keliai (todėl tarsi pateisinama, kad ne keliais važiuojantys žemdirbių įrengimai naudoja neapmokestintą kurą).

 

Tačiau mokesčiais finansuojamos paslaugos skiriasi nuo rinkoje teikiamų paslaugų esminiu bruožu – pirkėjų neklausiama, reikia šios paslaugos ar ne. Skirtingai nei rinkoje, kur pirkėjas pinigus išleidžia (arba ne) pirkdamas savo pasirinktą prekę ar paslaugą, mokesčiai yra iš pradžių paimami, o jau paskui pati valdžia nusprendžia, kokias paslaugas už tai suteikti. Valdžios kaip paslaugos teikėjos supratimas netinkamas ir todėl, kad mokesčių mechanizmas yra perskirstomasis, t. y. mokestį moka vieni, o paslaugas gauna kiti. Kai nėra rinkos, dėsninga, kad ne tik renkamas mokestis, bet ir pati paslauga mokesčių mokėtojui dažnai yra nereikalinga. Todėl valdiškos paslaugos negali būti net lyginamos su privačiomis, įskaitant ir apmokėjimo už jas mechanizmą.

 

Tais atvejais, kai yra aiškus tiesioginis ryšys tarp mokesčio mokėtojo ir paslaugos gavėjo, nėra nė vieno rimto argumento, kuris teigtų, kad reikia susilaikyti nuo tokios paslaugos privatizavimo. Taigi valdžios „paslaugos“ kaip tik yra tokios, kurios finansuojamos mokesčiais, o ne užmokesčiu.

 

 

Privatūs transferai yra nebūtinai tokie, kurie atspindi rinkoje esančią informaciją ir daromi bandant ne prisitaikyti prie situacijos, o ją pakeisti. Pavyzdžiui, labdara. Ja siekiama kažką pagerinti, koreguoti, nors rinkos postūmiai skatina kitus veiksmus. Ši analogija patiktų daugeliui didesnio perskirstymo apologetų. Tačiau problema yra ta, kad labdara negali būti teikiama prievarta, todėl labdaros fondo strategija dėl konkrečių sumų, kurių prašoma iš vieno ar kito bendruomenės nario, neturi nieko bendra su mokesčiais, kurie yra ne prašomi, o paimami.

 

Savotiška valdžios malonė mokesčių lengvatų pavidalu, kaip ir jos išlaidos, dažniausiai šauna pro šalį. Pavyzdžiui, ko vertas pridėtinės vertės mokesčių lengvatų sąrašas Lietuvoje, apimantis netgi mėsą ir kultmasinius renginius. Naujų lengvatų norai – dar keistesni. Taip trokštama lengvata šildymui yra ne kas kita kaip aiškus signalas vartotojams, kad šilumą taupyti reikia mažiau. Ir kaipgi tai derinasi su viešai deklaruojamu siekiu efektyvinti energijos vartojimą ir mažinti energetinę priklausomybę?..

 

Turėti mokestį, kuris bus tikslus, teisingas ir atitiks arba verslo, arba savitarpio pagalbos modelį, yra nerealu, nes pati valdžia nėra nei verslo, nei filantropijos subjektas, o jos paslaugos primetamos ir finansuojamos mokėtojams primetamais mokesčiais. Vadinasi, ir mokesčių diferencijavimas arba nediferencijavimas bei lengvatų taikymas ar netaikymas neturi galutinių argumentų, kurie pagrįstų arba paneigtų lengvatų pagrįstumą ar teisingumą.

 

 

Mokesčiai, jei jau jie renkami, turi būti surinkti, o tai reiškia, kad jų tarifai turi atspindėti mokėtojo galėjimą šį mokestį sumokėti. Versle kainos nuolaidos teikiamos siekiant pritraukti tam tikrą vartotojų grupę. Kyla klausimas, ar galima ta pačia logika taikyti mokesčių lengvatas, kad būtų pritraukti arba neišsilakstytų tam tikros grupės mokesčių mokėtojai.

 

Šis mokesčių dydžio aspektas bene labiausiai išnaudojamas įvairioms specifinėms lengvatoms. Pavyzdžiui, norint pritraukti investicijas iš užsienio dažnai siūlomos specifinės paslaugos investuotojui, tarkime, prie statomos gamyklos nutiesiamas kelias. De facto tai mokesčio pavertimas užmokesčiu ir mokesčio lengvata. Naudojamos ir tiesioginės mokesčio lengvatos. Be abejo, jei kyla klausimas, kokią vietą investicijoms pasirinkti, mokesčių dydis (kaip ir nemokamai iš valdžios gaunamos paslaugos) yra svarbus veiksnys, todėl suteikiamos lengvatos gali paskatinti pasirinkti lengvatas siūlančią valstybę ar savivaldybę.

 

Srityse, kur mokestinis mobilumas yra didelis, specifinio mokesčio nesumažinimas tikrai gali reikšti, kad veikla ir toliau bus vykdoma, tačiau mokesčiai sumokami kitur. Pavyzdžiui, jūrininkų pajamų mokesčiai. Jei mokesčiai nėra konkurencingi, veikla tiesiog bus registruojama mažesnių mokesčių šalyse.

 

Dažnai argumentuojama, kad lengvatų pritraukiant verslą ar mokesčių mokėtojus sistema padeda padidinti bendrąją naudą, nes lengvatomis pritrauktas investuotojas gali padidinti bendrą gerovę dėl išorinės įtakos efekto. Tačiau koks gi pagrindas teigti, kad kaip tik ta, o ne kita investicija pasižymi didesniu teigiamu išoriniu efektu. Netgi jei orientuojamasi į naujų investicijų pritraukimą, yra aiškus signalas, kad šalyje nereikia apsistoti ilgam – nes tada jau teks mokesčius mokėti ir už save, ir už kitus.

 

Viešųjų valstybės paslaugų apimtis nepriklauso nuo lengvatų. Kitaip tariant, šios paslaugos finansuojamos, jei valstybė yra prisiėmusi arba uzurpavusi jų vykdymą. Todėl investuotojas, kuriam bandoma sukurti konkurencingus mokesčius, tampa privilegijuotas: valdžios paslaugas gauna visi, o mokesčius moka tik kai kurie, arba dar blogiau – paslaugas gauna vieni, o mokesčius moka kiti. Taigi pritraukdami vienus investuotojus prarandame daugybę kitų galimų investuotojų.

 

Laisvos ekonomikos privalumas yra tas, kad valdžia nerodo krypčių, kur ekonomika turi plėtotis, o šios kryptys yra atrandamos verslininkų, veikiančių savo sąskaita ir savo rizika. Tai reiškia ne tik geresnį proveržio sričių atrankos mechanizmą, bet ir orientavimąsi ne į dirbtinius lengvatomis sukurtus, o į tikruosius šalies konkurencinius pranašumus.

 

Privačios savo sąskaita ir rizika veikiančios įmonės turi ir pakankamai informacijos, ir pakankamai atsakomybės nustatyti tokias nuolaidas, kurios maksimizuoja pelną. Valdžiai tai, deja, nebūdinga. Aišku, tai nereiškia, kad mokesčiai neturi būti konkurencingi. Tačiau konkurencingumas turi būti kalbant apie mokesčius bendrai, o ne apie vienos ar kitos įmonės ar veiklos srities apmokestinimą.

 

 

Mokesčio paprastumas yra pageidautinas, kad mokestis netaptų nefiskaline našta. Jei mokesčių mokėtojui tenka ne tik sukti galvą, kaip gauti pajamų mokesčiui sumokėti, bet ir kaip apskaičiuoti bei sumokėti mokestį, padidėja mokesčio mokėtojo sąnaudos. Tai tampa papildomu apmokestinimu be tarifo ir sumažina ne tik veiklos galimybes privatiems subjektams, bet ir biudžeto įplaukas, nes labai išauga paskatos ir galimybės mokesčio išvengti.

 

Natūralu, kad mokesčio paprastumas pasireiškia ir per mokesčio bazės paprastumą, ir per mokesčio tarifo paprastumą. Lengvata, progresyvumas ar bet kokia kita įmantrybė mokesčio paprastumą mažina. Taigi jeigu norima paprastos mokesčių sistemos, lengvatų nebuvimas yra tam būtina prielaida.

 

 

Iškyla problema, kaip atskirti lengvatą nuo nelengvatos. Žymus austrų ekonomistas libertaras  Murray Rothbardas taikliai demistifikuoja „plokščius“ mokesčius, parodydamas, kad būtinas prisitaikymas prie realybės dažnai yra nutolimas nuo idealaus visiems vienodo mokesčio. Vien ko vertas klausimas, kokias pajamas natūra reikėtų apmokestinti, siekiant tobulo mokesčio vienodumo: mobilųjį telefoną, darbo drabužius, pavėžėjimą iki darbo, darbo mokymą ir t. t. Objektyvios ribos tiesiog nėra...

 

Kai kurios mokesčių lengvatos net nevadintinos lengvatomis. Pavyzdžiui, pensijų kaupimo, švietimo išlaidų ar sveikatos draudimo neapmokestinimas pajamų mokesčiu. Jei žmogus, neleidžiantis savo lėšų šiems tikslams, galiausiai pasinaudoja valdiškais (mokesčių mokėtojų) ištekliais, kuris (pasinaudojantis „lengvata“ ar nepasinaudojantis) yra tikrasis lengvatininkas? Arba pelno mokesčio nulinis tarifas reinvesticijoms – kodėl jis vadinamas lengvata, jei uždirbtas pelnas netampa vartojimui skirtomis akcininko pajamomis, o toliau paliekamas versle? Arba verslo liudijimai – ar tikrai jie lengvata? Jei taip, tai gal ir juridinių asmenų neapmokestinimas pajamų, o pelno mokesčiu – taip pat lengvata?

 

Lengvatų džinas iš butelio paleidžiamas ne tuomet, kai bandoma nustatyti mokesčio bazę ar nebausti tų, kurie mažiau naudoja viešųjų resursų. Visiškai nepagrįstos PVM lengvatos kai kurioms paslaugoms ar prekėms tapo taip geidžiamu modeliu visoms kitoms sritims.

 

Mokesčiai – ekonominis fenomenas, tad ir atsakymas į iškeltus klausimus bus tipiškai ekonominis. Viena vertus, tobulas mokesčių grynumas yra tik fikcija, kuri negali būti pasiekta dėl techninių priežasčių, o priartėjimas prie grynumo idealo stabdomas tradicijų, interesų ir politinės valios. Kita vertus, uolus prisitaikymas prie realybės (kuri, deja, dažnai yra tik virtuali, politinė) veda prie lengvatų lavinos, paralyžiuojančios ne tik mokesčių sistemą, bet ir pačią ekonominę veiklą. Taigi mokesčių politikoje tenka laviruoti tarp mokesčio grynumo ir jo pritaikymo realiai situacijai.

 

Pusiausvyros paieška galėtų remtis principu, kad, viena vertus, būtina panaikinti akivaizdų atskirų veiklų (tokių kaip mėsos valgymo ar koncertų lankymo) protegavimą, kita vertus, ekonominės veiklos subjektams turi būti pasirinktos maksimaliai didelės galimybės veikti nebūtinai pagal bendrą standartą, o panaudojant įvairias veiklos formas (darbo santykiai, įmonė, verslo liudijimas).

 

Lengvatų atsisakyti ir bendrus mokesčių tarifus mažinti būtina. Tačiau tai neturi būti vėzdas tikrajam problemos sprendimui – mokesčių mažinimui. Lengvatų naikinimas neturi tapti tik būdu, padedančiu išgaudyti pavienius asmenis, bandančius pabėgti nuo mokesčių vergovės ir užkamšyti biudžeto skyles. Atvirkščiai – lengvatų naikinimas turi būti būdas, padedantis šią vergovę visiems bent pasilengvinti ir biudžeto skyles ne užkišinėti, bet mažinti.