Ar gali demokratiškai veikianti valdžia ir šiandieninis sprendimų priėmimo procesas sumažinti kasdienio verslo reguliavimą? Deja, bet nepanašu. Lietuva dalį reguliavimo naštos pradėjo skaičiuoti prieš gerus ketverius metus. Konstatuota - 330 licencijų, per 1000 įvairiausių informacijos teikimo įpareigojimų, 152 kontroliuojančios institucijos. Naujos kadencijos Seimas per pirmuosius veiklos metus priėmė 275 įstatymus ir 137 nutarimus. Čia nematyti Vyriausybės ir ministerijų įsakymais tvirtinamų smulkių, bet įtakingų teisės aktų, kurie nustato, pavyzdžiui, kaip reikia ženklinti produktus ar koks atstumas turi būti nuo sienos iki staklių, kad būtų saugu dirbti.
Saulėtekio komisija skirta verslo sąlygų gerinimui eina gera kryptimi – įpareigojimus naikina, o naujų nekuria. Tačiau ar ji gali savo gerų, tačiau dažnai lokalių ir mažai reikšmingų sąlygas gerinančių, priimamų sprendimų kiekiu ir svoriu lygintis su greta priešinga kryptimi besidarbuojančia Vyriausybe, Seimu ir ministerijomis. One in, one out (vienas priimtas, vienas panaikintas) - toks turėtų būti reguliavimo gamybos ir naikinimo santykis, jeigu norėtume bent išlaikyti esamą reguliavimo naštos situaciją. To padaryti nepavyksta, bet nieko stebėtino. Valdžios ir biurokratų susikurtos reguliavimo priėmimo ir naikinimo procedūros skirtos jų gausinimui ir galių plėtimui, o ne mažinimui.
Kaip diena ir naktis skiriasi reikalaujamų įrodymų ir argumentų slenkstis, kodėl reikia priimti reguliavimą ir jį naikinti. Pavyzdžiui, šiuo metu Vyriausybės teikiamas Vartojimo kreditų įstatymo projektas įveda naują beprasmį reikalavimą, kad kredito davėjas tikrintų gavėjo patikimumą ir vertintų kredito negrąžinimo riziką. Tarsi tuo nebūtų suinteresuotos abi sandorio šalys ir tarsi šiandien kreditai būtų teikiami užsimerkus. Rimto pagrindimo tokiam akivaizdžiam (be ironijos) teiginiui, jog tikrinti patikimumą būtina, valdžia nepateikia, tai visiems akivaizdu. Tačiau jeigu kas nors norėtų tokį įpareigojimą panaikinti, tai pirmas ministerijos klerkas pareikalautų mokslinės studijos skaičiais įrodančios, kokią žalą verslui daro šis įpareigojimas ir kokios būtų pasekmės vartotojams jeigu jo nebebūtų. Nesąmonei priimti užtenka argumento, jog taip „bus geriau“, o jai panaikinti reikalaujama studijos. Jos pageidautų klerkas, ministras ir kiekvienas Seimo narys. Todėl saulėtekio komisijai tenka apsiriboti akivaizdžių absurdų naikinimu, pavyzdžiui, antspaudų arba vėliavų gamybos licencijavimo atsisakymu.
Jeigu naikinant reguliavimą ministerijai, Vyriausybei ar Seimui prireikia pasverti reguliavimo proporcingumą ir adekvatumą, įvertinti, ar atnešama reguliavimo nauda yra didesnė ar mažesnė už veiklos suvaržymo pasekmes, verslo išlaidos prisitaikyti prie reguliavimo, ar valstybės išlaidos kontrolei – tokio reguliavimo praktiškai nepanaikinsi. Nes klerkas, kontrolierius ir politikas nepripažįsta mažareikšmiškumo ir proporcingumo – „blogis ir potenciali žala turi būti išnaikinta su šaknimis“. Nulinė tolerancija. Tačiau, politikas, verslininkas ar tiesiog žmogus, kuris remiasi ir veikia nulinės tolerancijos rizikai sąlygomis, galiausiai sudega – išeikvoja lėšas perdėtai apsaugai, ap(si)ribojimais stabdo plėtrą, pameta skirtumą tarp svarbių tikslų ir menkaverčių.
Mažai girdimas pypsėjimas, jog valdžia gerina verslo sąlygas, yra nustelbiamas sutelkto reguliavimo gausintojų gausmo.
Todėl gaila, bet Saulėtekis nors ir veikia, bet sprendimai dar ilgai nesudarys kritinės masės, kuri leistų teigti, jog imtis ir veikti verslui yra lengviau. Rodos patekome į spąstus, kurie leidžia prisidengti pavojais sveikatai, vartotojui, verslui ar saugumui ir stabdyti nepagrįstai ir lengvai atsiradusių verslo reguliavimų naikinimą. Leidžiama neribotai pasireikšti įtarių sprendimus priimančių ar juos vilkinančių politikų ir pareigūnų asmeniniam įsitikinimui, kad verslas nori apgauti, o vartotojas apsispręsti pats tiesiog negali.
