Vyriausybei pritarus, į Seimą nukeliavo vartojimo kreditų įstatymo projektas. Taip siekiama į Lietuvos teisę perkelti Europos Sąjungos (ES) direktyvą ir su ES valstybėse galiojančiais įstatymais suderinti vartojimo kreditų reglamentavimą. Tačiau akivaizdu, kad noras atskiru įstatymu reglamentuoti vartojimo kreditus kilo ne tik dėl ES direktyvos.
Pastaruoju metu itin daug strėlių paleidžiama į greituosius kreditus išduodančias įmones: teigiama, kad dėl jų nelicencijavimo, nereglamentavimo atskirais teisės aktais, šios įmonės neįpareigotos skolinti atsakingai ar deramai tikrinti klientų mokumą. Tai sukelia įvairių problemų kuomet žmonės tinkamai neįvertina savo galimybių grąžinti pasiskolintus pinigus, skolinasi per daug, per dažnai, ir nesupranta kiek daug tai kainuoja.
Šie kaltinimai tik rodo įsišaknijusį požiūrį, kad tol, kol nėra konkretaus verslo veiklą reglamentuojančio įstatymo, verslas ir jo klientai yra pasmerkti neatsakingai verslo praktikai ir vartotojų teisių pažeidimams. Tačiau kas kitas, jei ne pačios kreditus išduodančios įmonės yra labiausiai suinteresuotos atsakingai skolinti ir deramai tikrinti savo klientų finansinę padėtį? Bet koks neapdairus pinigų skolinimas atneš nuostolius ir tai pagrindinė verslo paskata juos skolinti atsakingai. Joks įstatymas geriau neužtikrins atsakingos įmonės veiklos nei galimybė dėl neprotingų sprendimų prarasti dalį ar visą turtą.
Aktualus ir atsakomybės už netinkamą greituosius kreditus išduodančių įmonių veiklą klausimas. Juk skirtingai nuo bankų, greituosius kreditus išduodančios įmonės rizikuoja ne indėlininkų, o įmonės savininkų lėšomis. Tad jei dėl netinkamos banko veiklos nukenčia ir banko indėlininkai (tie, kurie savanoriškai pasirinko laikyti savo pinigus būtent šiame banke), greituosius kreditus išduodančios įmonės rizikuoja tik savo turtu ir prisiima visą atsakomybę. Jei yra įmonių, kurios elgiasi neapdairiai, skolina tiems žmonėms, kurie negali grąžinti paskolų, tokios įmonės bankrutuos.
Tai yra natūralus rinkos procesas, kuris ir yra pagrindinis tinkamos ir atsakingos verslo praktikos variklis.
Kitas aspektas – vartotojų apsauga. Vartojimo kredito įstatymo poreikis grindžiamas reikalingumu apsaugoti vartotojus nuo kreditus išduodančių įmonių, nuo per didelio skolinimosi. Žinoma, ne kiekvienas žmogus gali tinkamai pasverti savo galimybes grąžinti pasiskolintus pinigus, tačiau ir nereguliuojamoje rinkoje veikia paprasti mechanizmai, padedantys išvengti nuostolių, t. y. skolinti tik tiems, kurie gali grąžinti.
Pasiskolinti vieną kitą šimtą iš draugo yra įprasta. Tačiau tuo piktnaudžiaujančiam skolininkui galiausiai nebeskolina ir jie, galbūt nelaimėlis skolininkas ir pats jų nebeprašo, gal jį sudrausmina supykusi žmona. Buitiniame lygmenyje toks skolininko vertinimas yra įprastas, ir jis puikiai veikia. Nėra jokios priežasties, kodėl jis negalėtų veikti šiek tiek platesnėje greitųjų kreditų rinkoje. Greituosius kreditus išduodančios įmonės yra suinteresuotos kliento mokumo vertinimu ir tam pasitelkia kitus nei kaimyno garbės žodis būdus. Visa tai rinkoje veda prie situacijos, kai neskolinama tiems, kurie nesugeba grąžinti. Tai ir yra pagrindinė vartotojo, negalinčio pasverti savo galimybių, apsauga, kylanti ne iš įstatymų, o iš skolintojų intereso nešvaistyti savo pinigų į kairę ir dešinę.
Augančios greitųjų kreditų išdavimo apimtys, didėjantis kreditus išduodančių įmonių skaičius rodo, kad ši paslauga rinkoje yra paklausi ir reikalinga. Ji suteikia galimybę žmogui greitai pasiskolinti nedidelę sumą pinigų galbūt netikėtam pirkiniui įsigyti ar kai trūksta šimto litų ir reikia „išlaviruoti“ iki kito atlyginimo.
Lyginant su kitais skolinimosi būdais greitieji kreditai yra brangūs, tačiau jų ir specifika kita: nereikia užstato, juos galima gauti itin greitai, gavimo kartelė nėra aukšta. Šis skolinimo verslas susijęs su didesne rizika, todėl ir palūkanos aukštesnės. Tačiau jei žmogui keli šimtai pasiskolintų litų šiandien yra svarbiau nei keliasdešimt litų palūkanų po mėnesio – rinkos jam suteikiama galimybė pasiskolinti yra sveikintina.
Be to, žmonės mokosi. Be abejo, gali būti, jog finansiškai neišprusęs asmuo labai prireikus pinigų gali nesigilinti į painiai pateiktas skolintojo sąlygas ar jų nesuprasti, o vėliau stebėtis ar piktintis, jog turi mokėti keliasdešimt procentų mėnesinių palūkanų. Tačiau prieš skolindamasis antrąkart šis asmuo pagalvos dusyk. Greitieji kreditai yra būdas žmonėms išmokti skolinimosi ypatumų su palyginti nedideliais nuostoliais. Juk daug geriau iš antstolio išgirsti, jog esate skolingas šimtą litų greitųjų kreditų įmonei, nei šimtą tūkstančių litų bankui.
Vartojimo kreditų įstatymo kūrėjai neturi daug laisvės dėliojant įstatymo gaires, jos tiksliai numatytos direktyvoje. Tačiau keliose vietose įstatymo kūrėjai „persistengė“. Pavyzdžiui, įstatymo projekte griežčiau nei reikalauja direktyva perkelta nuostata dėl Įstatymo projekto taikymo srities, t. y. pasirinkta reguliuoti net ir tas vartojimo kredito sutartis, kurios nesiekia 200 eurų, nors to direktyva nereikalauja. Dar vienas pavyzdys – išankstinis kredito grąžinimas. Pagal dabartinį įstatymo projektą kredito davėjas teisingos ir objektyviai pagrįstos kompensacijos už patirtas išlaidas dėl išankstinio kredito grąžinimo gali reikalauti tik tuo atveju, jei anksčiau termino grąžinamas vartojimo kreditas viršija 10 000 eurų, t. y. pagal Lietuvoje išduodamus vartojimo kredito dydžius, beveik niekad. Ši suma įstatymo projekte galėjo būti daug mažesnė, priderinta prie Lietuvos situacijos.
Įstatymo reikalingumas negali būti motyvuojamas tik tuo, kad vienas ar kitas verslas yra nereglamentuotas atskiru įstatymu. Pasitikėjimas žmogaus sprendimu, galimybe rinktis ir mokytis iš padarytų klaidų neturėtų būti paliekamas nuošalyje, jis turėtų būti atspirties taškas. Kaip ir visur kitur, taip ir greitųjų kreditų versle, gerinant paslaugų kokybę reikia orientuotis ne į įstatymus, saugančius klientus pačius nuo savęs, o į konkurencijos, didinančios paslaugų kokybę ir mažinančios jų kainą, skatinimą.
