Neabejoju, kad visi iki ausų esate pasinėrę kasdieniuose rūpesčiuose. Įsisukę darbuose, kas juos turi. Netekę darbo suka galvas, kaip jį susirasti ir išgyventi iki to nežinomojo laiko, kai nusišypsos sėkmė ar pagerės padėtis darbo rinkoje. Valdžios vyrai ir moterys sprendžia ne ilgesnės nei 2-3 mėnesių perspektyvos klausimus, kur dar nukirpti 2010-ųjų metų biudžete, kur timptelėti jo paklodę, ar kaip užkimšti skylę. Sprendžiame gausybę šios dienos problemų ir laukiame išganingojo ekonomikos atsigavimo, kuris, kaip ir nuosmukis, atkeliaus iš didžiųjų pasaulio ekonomikų. Kol jo laukiame, pažvelkime, o kas toliau, kaip mes čia, Lietuvoje, esame pasiruošę pasitikti rytojų?
Pradėkime nuo artimiausios perspektyvos – pusmečio. Per šį laiką baigsis daugumos bedarbių pašalpų mokėjimas tiems, kurie neteko darbo per šiemet įvykusius masinius atleidimus iš darbo. O kas tada? Jei dabar dar stenėdami už nedarbą mokame daugiau nei už darbą (didesnes nei minimali alga bedarbio pašalpas), daugumai bedarbių jos baigsis per artimiausią pusmetį. Per šį laiką padėtis rinkoje tikrai nepasikeis taip, kad absorbuotų visą laisvą darbo jėgą. Vadinasi reikia padaryti kai ką, kad tą padėtį pakeistume, kad likę be pragyvenimo šaltinio žmonės vis tik gautų kokių nors pajamų.
Siūlome du pagrindinius sprendimus, kurie, palengvintų žmonėms arba susirasti darbą, arba imtis individualios veiklos. Esame tikri, kad nekvalifikuotiems, tik pradedantiems žmonėms įsidarbinti padėtų mažesnė minimali alga - tarkime, tokia, kokia ji buvo 2006 metais. Tikrai, už tokią sumą – 600 litų pragyventi sunku, tačiau jei, pavyzdžiui, esi studentas, ir gyveni pas tėvus – visai neblogas ramstis. Antra, siūlome išplėsti verslo liudijimams leidžiamų veiklų sąrašą, formuoti jį iš apačios. Jei asmuo kreipiasi verslo liudijimo, kurio sąraše nėra, bet jis atitinka šiai veiklai keliamus reikalavimus (kurių pagrindinis - paslaugos teikiamos tarp fizinių asmenų), turėtų suveikti greitas mechanizmas įtraukti šią veiklą į verslo liudijimų sąrašą. Taigi, sąrašą reikia plėsti, o kainą – mažinti. Tuo tarpu dabar ji kitiems metams net didinama. Reikia džiaugtis, kad žmonės geba susikurti sau darbo vietą, o nepavydėti verslo liudijimų turėtojams ir skaičiuoti, ką jie gali uždirbti – jų duona labai rupi.
Taigi, artimiausiu metu valdžia turi priimti sprendimus, kurie leistų mažinti nedarbą. O kas toliau? Po kokių poros metų? Po dviejų metų užaugs vaikučiai, kurių gimstamumas yra žymiai padidėjęs. Prireiks daugiau lopšelių ir darželių, o jų jau dabar trūksta. Ar valdžia galvoja, kad jau po dviejų metų visi kalbėsime apie tai – didmiesčiuose tragiškai trūksta darželių! Savivaldybės yra finansinėj duobėj, tad žinoma, kad nepristatys tiek darželių, kiek reikia. Tačiau valstybinės institucijos apie tai turi galvoti – jos turi supaprastinti reikalavimus darželiams taip, kad juos būtų įmanoma pastatyti ar įrengti greičiau ir paprasčiau, ir privačiai.
Nepastebėsime, kaip prabėgs penkeri – šešeri metai. Vaikai paaugs – ir tada jiems reikės mokinio krepšelių ir mokyklų! Valstybės ir „Sodros” biudžetai 2016 metais tikrai nebus riebūs, teks mokėti milžiniškas skolas, o kaip tik tuo metu žymiai išaugs švietimo lėšų poreikis. Ar galvojama, kaip tai bus finansuojama? Mes sakome, kad reikia pradėti kaupti rezervą jau dabar. Pavyzdžiui, kaip būtų pravertęs rezervas „Sodroje“, kai dabar itin padidėjo bedarbio pašalpų poreikis! Sunku sukaupti, kai ir taip per visus kraštus braška? Tikrai nelengva. Jei galvotume dar toliau į ateitį, iki pat jaunų žmonių senatvės, reikės rasti organizuotą išeitį iš valstybinio socialinio draudimo sistemos, nes priešingu atveju, po jos griuvėsiais bus daug sulaužytų likimų. Sunku galvoti „o kas toliau“, bet jei politikai „iš praeities“ būtų kasdien bent po valandą skyrę ateities iššūkiams, šiandien mūsų problemos nebūtų tokios skaudžios.
