Naktinė mokesčių reforma privirė košės – kai kurios klaidos ištaisytos dar šių metų pradžioje, kai kurios bus ištaisytos nuo 2010 metų. Tačiau 2009-ieji įeis į istoriją kaip didžiausių mokesčių nesąmonių, suklaidintų mokesčių mokėtojų ir pasiklydusių mokesčių inspektorių metai.

Didžiausią mokesčių nesąmonę galima būtų rinktis iš gausaus sąrašo – pradedant neapmokestinamojo pajamų dydžio diferenciacija pagal pajamas, dėl ko mokesčių mokėtojams metų pabaigoje gali tekti sumokėti mokesčio nepriemoką, baigiant privalomojo sveikatos draudimo įmokų (6 proc.) mokėjimu net ir nuo darbdavio už darbuotoją mokamo papildomojo (privataus) sveikatos draudimo įmokų.

Pastaroji klaida gali būti nominuojama titului „klaida kvadratu“, mat skirtingai aiškindama sveikatos draudimo įmokų apmokestinimą, Valstybinės mokesčių inspekcijos reputacija pelnė dėmę.

Viskas prasidėjo nuo to, kad atskiriant sveikatos draudimo įmokas nuo gyventojų pajamų mokesčio, tai buvo padaryta grynai mechaniškai. Suprantama, nebuvo kada galvoti, reikėjo strimgalviais atskirti, tai tik mechaninis atskyrimas ir tepavyko.

Taip privalomojo sveikatos draudimo įmokomis buvo apmokestinta ir tai, kam toks mokestis neturi būti taikomas – nereguliarios, pasyviosios pajamos, tokios kaip dividendai, turto nuomos ir panašios pajamos. Tarp apmokestinamų pajamų pakliuvo (o gal ir nepakliuvo, bet apie tai vėliau) ir darbdavių už darbuotojus mokamos papildomojo draudimo įmokos.

Kai darbdavys moka papildomojo draudimo įmokas už darbuotoją, tai nuima (arba labai sumažina) finansinę naštą nuo valstybinio sveikatos draudimo fondo. Žmogus pasitraukia iš privalomojo draudimo sistemos į privačią – jis taupo PSDF lėšas.

Ir kas sugalvotų šias įmokas apmokestinti privalomuoju sveikatos draudimu? Tačiau sugalvojo, ir net išaiškinimą surašė.

Tiesa, apmokestinama tik darbuotojui tenkančia 6 proc. dalimi. Gerai dar, kad darbdaviui nereikia mokėti sveikatos draudimo dalies, esančios “Sodroje”, o ir visos “Sodros” įmokos. Bent čia nesusimauta, o tai tik dar kartą parodo darbuotojui uždėto mokesčio beprasmiškumą.

Tokiai nesąmonei net sunku surasti analogiją, ją galima tik sugalvoti. Tarkime, jūs apdraudžiate civilinę vairuotojo atsakomybę (iš ten gausite išmokų), ir nuo draudimo įmokų dar esate verčiami sumokėti draudimo įmokas dar vienai valstybinei draudimo kontorai, į kurios išmokas nepretenduosite. Peržengia sveiko proto ribas.

Pradžioje sveiko proto dar šiek tiek buvo – ir VMI, ir Valstybinė ligonių kasa savo raštuose išaiškino, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokų nuo darbdavio darbuotojų naudai mokamo privataus draudimo nereikia mokėti.

Toks išaiškinimas mokesčių mokėtojus pasiekė vasarį. Tačiau „jau“ rugpjūtį VMI parengė naują išaiškinimą, kur teigia visai priešingai, arba kaip patys sako, „patikslina“, nes kaip teigia „mokesčių administratoriaus nuomonė nebuvo vienoda“.

Įsidėmėkite, kas Lietuvoje nustato mokesčius - ne įstatymas, o nuomonė. O kadangi taip kaitaliodama nuomonę VMI jaučiasi nelabai kaip – tai sako, kad nuo pavėluotų sumokėti sumų neskaičiuos delspinigių ir baudų.

Kažin kaip čia teisiškai legali yra tokia apriorinė, visuotinė delspinigių ir baudų amnestija, tačiau kas ten žino, ar nepamirš šio aplinkraštyje duoto pažado VMI, atėjusi patikrinti įmonės, pavyzdžiui, po trejų metų? Ir kodėl aiškindama prieštaringumus, VMI nesilaiko Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalies nuostatos, kad „visi Lietuvos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai“?

Teisės aktų nuostata mokėti ar nemokėti privalomojo draudimo įmokas gali būti dvejopai interpretuojama, ką VMI sėkmingai ir padarė. Remiantis sveiku protu bei įstatymo reikalavimu, esant dviprasmybei, reikėtų pasirinkti protingą bei mokesčių mokėtojui palankesnį traktavimą, o ne kvailą ir nepalankų.

Kad neliktų jokių klaustukų – galima ir įstatymą pataisyti, išnaikinant dviprasmybes. Tai būtina padaryti dar ir todėl, kad mokesčių mokėtojai yra suklaidinti – jau metai baigiasi, tačiau kažin ar jie žino, kad jiems priguli sveikatos draudimo įmokos – juk sveikas protas ir pirmasis VMI išaiškinimas net įtarti neleidžia, kad įmokas nuo įmokų reikia skaičiuoti.

Pagal Draudimo priežiūros tarybos pateikiamą statistiką, mokėtini mokesčiai gali sudaryti apie vieną milijoną litų.

Ta pačia proga norėtųsi pateikti keletą klausimų: iš kur auga vėlesnio VMI išaiškinimo kojos? Kokį vaidmenį, kuriant šį šedevrą suvaidino suinteresuotoji pusė, Sveikatos apsaugos ministerijos ar kokios kitos sveikatos srities institucijos kūne? Ar norintys gelbėti mažėjantį PSDF, susimąstė, kad kerta ir taip vos kvėpuojančią privataus sveikatos draudimo sritį, kurios plėtra neva labai rūpinamasi? Kad baudžia darbdavius, kurie rūpinasi savo darbuotojų sveikata labiau nei pačios ligonių kasos? Kitaip tariant, kas ateis atsiimti prizo?

Valdžios atstovai sako, kad nuo 2010 metų šios klaidos bus ištaisytos. Niekaip neįmanoma suprasti – jei tai klaidos, kodėl jų neištaisyti tiesiog dabar?