„Unattended adults are not allowed“ – nelydimi suaugusieji neįleidžiami. Toks užrašas pasitiko mane prie įėjimo į vieną smulkesnių istorinių Londono parkų. Tikrąją draudimo esmę supratau tik įėjęs ir atsisėdęs ant vejos – tai buvo vaikų parkas. Suaugusiems, jei jų nelydi vaikai, įėjimas uždraustas. Taip pat neįleidžiami šunys, riedutininkai, dviratininkai ir kiti trikdantys parko šeimininkų pramogas.
Toks parkas akivaizdžiai turi šeimininką, ir tai išduoda ne tik prižiūrimos sūpuoklės, tualetai ir žaidimų aikštelės, bet svarbiausia, tai byloja pats sprendimas kažko neįsileisti ir to laikytis. Tik savarankiškas, turintis tikslą ir veiklos kryptį darinys gali priimti tokį sprendimą ir jį įgyvendinti. Vilniaus parkai neturi jėgų neįsileisti šunų. Ant vartų į Sereikiškių parką kabo ženklas draudžiantis į jį įeiti šunims. Jo buvimas turėtų kelti juoką - šunys ramiausiai slampinėja, ilsisi ir tuštinasi. Norintis atsisėsti ant žolės dvikojis lankytojas išsiuosto švarų plotą. Parkas neturi šeimininko, kuriam rūpėtų, ar šunys visgi naudojasi parku kaip savu.
Neatitikimas tarp deklaracijos ir realybės tik iliustruoja faktą, kad šiandieniniai parkai neturi šeimininko, tačiau turi visas bešeimininkio turto problemas: neaiškias taisykles, kurias lenkia šunys, automobiliai ir žmonės, šiukšliadėžes nepritaikytas „penktadienio –sekmadienio“ maratonui ir rimtas saugumo problemas. Tačiau labiausiai šeimininko trūkumas yra ten, kur tiesiogiai nematyti, tačiau atrandama galvojant apie tai, kas galėtų būti mūsų parkuose.
Vilniaus parkai tiesiog alsuoja istorine, kultūrine, pramogine potencija patraukti vilniečius ir miesto svečius. Parkai galėtų apsipumpuruoti istorijos mylėtojų, parko dendrologų, botanikų, architektūros draugijomis. Aplinkinių mokyklų geografijos, botanikos, politologijos pamokos labai prasmingai gali vykti naujuosiuose ir istoriniuose Vilniaus parkuose. Niujorko centrinis parkas turi keliolika švietimo programų, kurias siūlo mokykloms patys parko darbuotojai, veikia jaunųjų parko mylėtojų būrelis, organizuojamos ekskursijos po parką su patyrusiais ir jaunaisiais gidais, įvairios sporto organizacijos glaudžiasi prie gausių parko teikiamų galimybių. Bazelio, Strasbūro ar Paryžiaus parkai vakarais ir savaitgaliais pilni žaidžiančių, skaitančių ar gulinėjančių miestelėnų. Tai nėra Vilniaus parkų problemos, kurias užsimota išspręsti, tai galimybės.
Visos programos skirtos susieti parko lankytojus su juo, suteikti bent dalelę savininkiškumo jausmo – toks lankytojas pagalvos prieš šiukšlindamas ir galbūt perspės kitą. Toks lankytojas matys prasmę savo įnašu paremti draugijos siekį – pastatyti naują suoliuką ar sutvarkyti parko įžymybę ąžuolą ir kokią trečią šimtą metų skaičiuojančią parko liepą.
Parkams reikia realių šeimininkų. Galbūt neturėsime senųjų – didikų, bažnyčios bendruomenių ar monarchų – bet palikti parkus be žmonių, kurie būtų motyvuoti kurti, ieškoti ir išsaugoti, yra neatsakinga prieš šiandienos ir ateities piliečius. Vienas iš būdų tai padaryti šiandien, yra parko administravimą, priežiūrą ir vadybą perduoti privačiam pelno siekiančiam arba nesiekiančiam ūkio subjektui, kuris pakankamai ilgam laikui ne tik administruotų parko kasdienybę, bet ir rūpintųsi juo kaip savu. Jis galėtų gauti biudžeto lėšas šiandien skiriamas parko išlaikymui ir plėtrai, jam galėtų būti suteikta teisė parko išlaikymui komerciškai naudoti parko dalis (nuomoti pastatus, sklypo dalis pramogoms ar kultūriniams renginiams), galiausiai rinkti mokestį už naudojimąsi parku.
Deja, bet alternatyva privačiam susitarimui ir šeimininko parkui parūpinimui yra šiandieninė situacija, kurioje tariamas viešas visų Vilniaus parkų šeimininkas turi per daug kitų darbų, kad užtektų dėmesio ir parkams. Parką kasdien tvarkantiems dažnai pakanka meilės, bet pritrūksta galių, paprasti sprendimai reikalingi visokeriopo pritarimo - politizuojami, ir skiriami mistifikuojamam paveldui, o ne šiandienos ir rytdienos miestiečiui. Taip pat ir baimė priimti sprendimus. Šuo metu vyksta diskusijos dėl Vilniaus Sereikiškių parko ateities, kryžiuojamos ietys dėl centrinės liepų alėjos – iškirsti ar palikti. Įvairių mokyklų atstovai gina skirtingas vizijas, bet sprendimą daryti kompromisą ir palikti parką pusiau luptą, pusiau skustą, ar supratus, kad parkas negali vienu metu būti visoks, gali priimti tik šeimininkas. Užsistovėjęs parkų kūdrose vanduo praneša ne tiek apie lėšų, kiek apie sprendimų, vizijos ir drąsos trūkumą.
Gyvybės parkams ir patrauklumo teikia ne tik sunkiosios investicijos į tobulą išplanavimą, grindinį ir augmeniją – tai galima pasiekti gera ES pinigų injekcija. Patrauklūs gyventojams parkai yra daug sudėtingesnis savivaldybės bokštui uždavinys ir čia apsieiti be atsakingos, kūrybiškos privačios rankos nepavyks.
