Yra tokia populiariosios psichologijos knygelė – „Visa, ko tau gyvenime reikia, tu išmokai vaikų darželyje“. Pavadinimas gal ne tiksliai toks, bet mintis ta. Apie esmines gyvenimo tiesas mes sužinome labai anksti – to amžiaus, kai dažnam tenka eiti į vaikų darželį. Sužinome iš dainų, posakių, sakmių, pasakų ir jau folkloru tapusių knygų herojų istorijų. Tačiau vėliau dažniausiai paaiškėja, kad, kaip byloja vienas posakių, „pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo“. Labai mažai ką teatsimename iš šių mokslų ir užaugę turime mokytis iš naujo, tik jau ne iš knygų ir močiučių, o iš patyrimo savo kailiu. Pamirštame, kad slibiną nukauna ir karalaitę veda trečiasis brolis „kvailys“, kad po visą pasaulį ieškomas lobis guli po mūsų namų slenksčiu, kad piktąjį lapiną nugali mažiausias kiškis, kad „nespjauk į šulinį...“, „kaip pasiklosi...“ ir „ne toks vilkas baisus...“
Kad neatsargu žadėti ateities sąskaita, nes tai gali būti tavo paties dar negimęs vaikas.
Kodėl pamirštame? Pedagogai ir psichologai turi įvairių versijų, tarp kurių vyrauja nuomonė, kad taip ir turi būti žmogui suaugant. Tačiau esama ir versijos, teigiančios, kad gyvai (holistiškai, organiškai) įgytą išmintį užgožiame technokratinėmis žiniomis, kurias prievarta ir dideliais kiekiais grūdame į galvas vidurinėje mokykloje, o kiti dar ir namie pasistengia. Jeigu prievarta žiniomis vadinamų faktų negrūstume ir taip nesureikšmintume proto, – kaip tikrovės pažinimo įrankio, – tai vaikai užaugę liktų gerokai išmintingesni, gebėtų savarankiškai mąstyti ir būtų mažiau paveikiami žiniasklaidos, valstybinės ideologinės bei komercinės reklamos.
Teisingumo tema persmelkia kone visas pasakas bei kitas liaudies išminties raiškos formas. Be moksliškai pagrįstų ir statistiškai patikimų tyrimų, pasiremdama visiškai subjektyviu savo pajutimu, apibendrinčiau, jog liaudies išmintis teigia, kad „kiekvienam savo“ ir „kiekvienas yra savo laimės kalvis“. Jokiu vienodai apibrėžtu teisingumu ar lygybe (vadinamąja nediskriminacija) net nekvepia. Juk argi teisinga, kad kvailys veda karalaitę, o teisingai įminęs vieną mįslę gali gauti pusę karalystės? Dainose paukščiai tyčiojasi iš pelėdos, nes ši nemokanti giedoti, o mergelės renkasi sau jaunikius visai ne pagal asmeninius, o pagal socialinius kriterijus: už kareivio neisiu, eisiu už artojo, už muzikanto neisiu, eisiu už artojo. Už našlelio neisiu, eisiu už bernelio. O už svetimšalio (paprastai gudo) tai jau tikrai neisiu.
Tokie diskriminuotojai buvo mūsų protėviai. Tačiau šiandien tai laikoma labai blogu tonu. Manoma, kad egzistuoja objektyviai apibrėžiami ir teisingi lygybės standartai.
Lygybės sąvoka, sakyčiau, yra viena klampiausių populiariame diskurse. Vieniems ji šventa, kitiems tuščia, tretiems utopinė – nelygu apie kokią lygybę šnekam. Idant būtų visiems aktualu, pakalbėkime apie vadinamąją „socialinę lygybę“. Daug nesigilinant tarsi ir aišku – socialinė lygybė yra tada, kai visi panašiai turi pajamų. Tačiau ar iš tiesų taip?
Idant nepasiklystume daugialypiuose pajamų pobūdžio ir dydžio labirintuose, panagrinėkime vieną iš labiausiai apibrėžtų „socialinės lygybės“ apraiškų – pensijas. Dažniausiai apie jas težinoma tiek, kad jos labai mažos, valdžia jų nedidina ir dar jos yra socialiai neteisingos. Tačiau valstybinės pensijų sistemos (apie privačias pensijas čia nekalbėsiu) skirtingose šalyse būna labai įvairios ir jos grindžiamos skirtingu supratimu, kas yra teisingumas ir lygybė.
Būna pensijų, mokamų visiems valstybės gyventojams (arba piliečiams), sulaukusiems tam tikro amžiaus, kurį įstatymas apibrėžia kaip senatvę. Visiems gavėjams mokama tokia pati suma. Tokia schema grindžiama visų šalies gyventojų (arba piliečių) lygybe. Akivaizdu, kad sulaukęs nustatyto amžiaus vienas žmogus yra visiškai darbingas, o kitas – paliegęs. Taip pat akivaizdu, kad mokant pensiją visiems gyventojams, suma negali būti didelė. Vieniems tai bus malonus priedas prie kitų pajamų šaltinių, o kitam nepakaks nė būsto išlaidoms. Ar tai panašu į teisingumą? Kažin. Be to, esama didžiulės rizikos į šalį pritraukti žmonių, kurie čia atvyks tik dėl šios išmokos. Išlaidos pensijoms nuolat didės, o našta teks tos šalies dirbantiesiems. Ar tai teisinga? Lyg ir ne.
Jei pensija mokama tik piliečiams arba gyvenimo toje šalyje cenzą turintiems žmonėms, tai dalis gyventojų tampa nelygiais piliečiams. Nebūtinai jie visi atvyko čia dėl pensijų ar apskritai ieškodami sotesnio gyvenimo (pamenate puikų filmą su Gerard‘u Depardieu ir Andie MacDowell apie fiktyvią santuoką?). Ar tai teisinga? Jei filmo nematėte, gali taip pasirodyti, bet kai įsigilini, tai toks teisingumas atrodo apgailėtinai.
O ar teisinga, kai pensijos mokamos tik išskirtinėms socialinėms grupėms, pavyzdžiui, valstybės tarnautojams, gaisrininkams, mokslininkams, teisėjams, kariškiams, kitiems jėgos struktūrų darbuotojams? Akivaizdžiai neteisinga! Tačiau daugelis valstybių kaip tik šią schemą taiko, Lietuva
taip pat.
Kaip yra, jei pensijas mokame tik mokėjusiems socialines įmokas? Tuomet nemokame savarankiškai dirbusiems, ūkininkams ir namų šeimininkėms, kurie visą gyvenimą dirbo be atostogų ir poilsio dienų. Ar tai teisinga? Nepanašu. Idant galėtume mokėti pensijas, apmokestiname visus savarankiškai dirbančius socialiniais mokesčiais. Lyginant su kitais dirbančiaisiais, tai gal ir teisinga. Tačiau ši našta yra pakankamai didelė, kad atvėsintų norą tapti savarankiškai dirbančiu ir padidintų norą tapti bedarbio pašalpos gavėju. Ar tai teisinga? Nei teisinga, nei protinga.
Jei pensijas mokame visiems vienodas, nepriklausomai nuo darbo stažo, sąlygų ir užmokesčio, tai ir reanimacijos gydytojas, ir soliariumo administratorė gaus tiek pat. Ar teisinga? Kažin.
Jei pensijos mokamos priklausomai nuo darbo stažo ir darbo užmokesčio, tai didžiausias pensijas gaus tie, kurie gauna didžiausius atlyginimus, pavyzdžiui, Seimo nariai, teisėjai, bankininkai, o mažiausias – tie, kurie ilgai buvo bedarbiai, gavo mažus atlyginimus (antai seselės, kultūros darbuotojai, pardavėjai). Ar tai atrodo teisinga? Panašu, kad ne visai.
Jei manote, kad vis dėlto galima formaliai apibrėžti, kas yra socialinis teisingumas, tai spėkite iš vieno karto, ar šeima A yra socialiai lygi šeimai B. Šeimą A sudaro vyras ir žmona, vienas mokyklinio amžiaus vaikas ir vienas kūdikis. Šeimą B sudaro vyras ir žmona ir trys mokyklinio amžiaus vaikai. Abiejų šeimų pajamos lygios, bet šeimoje A dirba tik vyras. Šeimoje B vienam vaikui reikia specialios priežiūros, taigi reikia samdyti slaugę. Šeima A gyvena užmiestyje, todėl daug išlaidų sudaro benzinas ir reikalingos dvi mašinos. Šeima B gyvena centre, bute su centriniu šildymu ir žiemą moka dvigubai daugiau už šeimą A. Šeima A turi močiutę, kuri verda uogienes ir mezga anūkams pirštines, o šeimos B močiutė gyvena toli kaime ir jau yra silpnos sveikatos. Ir t. t. Kas gali pasakyti ką nors apie lygybę šių šeimų atžvilgiu? Arba vadinamąją socialinę lygybę? Primena istoriją apie tris krokodilus, kurių vienas raudonas, kitas į dešinę, o trečias vakar.
Vienintelė lygybė, kuri yra ir kuri nenuginčijama – kad ir šeima A, ir šeima B yra žmonės, lygūs žmogiškumo prasme prieš Kūrėją. Jokios kitokios lygybės būti negali, nes šiame materialiame pasaulyje funkcionuojame skirtingai. Netgi prieš įstatymą galime būti nelygūs. Juo labiau negalime būti lygūs pagal visokius išvestinius statistinius rodiklius, kaip antai pajamas vienam šeimos ūkio nariui, jam tenkantį gyvenamąjį plotą, TV, kompiuterių ar interneto jungčių skaičių. Negalime turėti lygių galimybių į darbą, nes esame skirtingų gebėjimų, charakterio ir darbštumo. O svarbiausia – todėl, kad mūsų norai bei sprendimai yra skirtingi.
Tai kokios valstybinės pensijos yra teisingos? Arba tiksliau – ar gali valstybinės pensijos būti teisingos? Iš šių paprasčiausių pavyzdžių matyti, kad ne. Nebent būtų nutarta, kad kažkuri iš minėtų neteisybių yra socialiai pateisinama ir vietoje „teisingumo“ sąvokos imtume vartoti „socialinio teisingumo“ arba „socialinės lygybės“ sąvokas. Išvada: vienas esminių „socialinės lygybės“ įgyvendinimo būdų – valstybės pensijos – žmogiškai suprantamu teisingumu nesiremia.
Ekonomine prasme kitaip ir būti negali: jei pinigai surenkami centralizuotai iš vienų žmonių (dirbančiųjų) ir paskirstomi centralizuotai kitiems žmonėms (pensininkams), tai paskirstymo kriterijus negali atsižvelgti į kiekvieno asmens situaciją ir išlaikyti teisingumą jo atžvilgiu. Pensijoms pinigai skirstomi pagal formalius kriterijus taip, kad jų nepritrūktų (kas toli gražu ne visada pavyksta), kad būtų įmanoma surinkti reikiamus duomenis apie asmenis ir jų pajamas ir kad neatsirastų grupės, galinčios atvirai reikšti savo nepasitenkinimą. Visa tai pavadinus „socialiniu teisingumu“, nušaunami du zuikiai. Pirmas zuikis – žmonės mano, kad geroji valdžia jiems duoda pensiją (nors patys ją užsidirbo). Antras – individualios neteisybės atskirų asmenų atžvilgiu pridengiamos „socialinio teisingumo“ ir „socialinės lygybės“ migla. Tokio tipo perskirstymo schemose visada laimi pirmieji – jie gauna išmokas, nemokėję įmokų, ir pralaimi paskutinieji – jie moka įmokas, bet išmokų negaus. Negaus, nes jų pinigai jau išmokėti, o naujos kartos įmokų užteks tik skoloms. Kur, manote, dedasi tos milijardinės valstybinių pensijų sistemų skolos, kuriose skendi dauguma „gerovės valstybių“? Jas dengia pensininkų vaikų ir anūkų mokesčiai.
Jeigu žmonės nebūtų verčiami dalyvauti „teisingoje“ pensijų sistemoje, tai jie patys planuotų savo senatvę ir disponuotų šiandien socialiniam draudimui atitenkančiais pinigais taip, kaip jie mano esant geriausia – gal investuotų į sklypus, o gal į vaikus, gal į vertybinius popierius, o gal į žinias. Seni žmonės ilgiau būtų aktyvūs visuomenėje ir savarankiški ekonomine prasme. Ir nereikėtų įtraukti į tą sistemą savo vaikų, kurie dar negimę jau turi priskaičiuotą „pensijų“ skolą.
