Pensijų tema nėra dėkinga komentuoti. Visų pirma dėl to, jog čia negali atsakyti į klausimą „taip“ arba „ne“ [*].
Antra, pačios pensijų sistemos yra sudėtingos (tam ir yra sistemos). Norint suprasti vieną ar kitą jos detalę reikia pradėti nuo principų, išsiaiškinti sąlygas, procedūras ir pan., kaip sakoma, nuo Adomo ir Ievos. Kol prieini prie atsakymo, klausytojas jau būna pavargęs ir apie aiškintoją padaro savo išvadas – „trintukas“ (jei jis politikas), teoretikas (jei jis analitikas), melagis (jei tai privatus pensijų produktų teikėjas).
Trečia, pensijų tema yra labai plati: ji persipina su įvairiausiais ekonominiais ir socialiniais reiškiniais, kuriuos norint suprasti tenka galvoti. O juk ne kiekvienam norisi, ypač po darbo. Todėl liekama prie savo nuomonės.
Ketvirta, egzistuojančios pensijų sistemos, kurių pakeitimo variantus paprastai ir aiškinamės, pačios yra daug kuo nelogiškos. Todėl jų taisymo sprendimai iš pirmo žvilgsnio taip pat gali atrodyti nelogiški. Ar verta usnyne sodinti rožę? Nelabai. Geriau atvažiuoti su traktoriumi, viską suarti ir tada sodinti. Tačiau pensijų sistemų suarti negalima, nes jos reikalingos dabartiniams pensininkams. Todėl tenka ravėti smulkiu kauptuku. Neefektyvu, bet priešingu atveju būtų visai neįmanoma.
Ir galų gale penkta, pensijų tema visiems tokia svarbi ir artima, kad neišvengiamai apauga mitais ir klaidingais lūkesčiais. Keletą jų čia ir panagrinėsime.
Pagrindinis mitas – valstybė gali ir turi užtikrinti žmonėms ramią senatvę
Valstybė imasi užtikrinti vis daugiau ir daugiau gėrybių žmonėms. Pradėjusi nuo fizinio ir nuosavybės saugumo ir perėjusi prie pensijos ir sveikatos apsaugos, šiandien lengva ranka žada pasirūpinti darbu, poilsiu ir panašiom gėrybėm. Belieka apibendrinti, kad valstybė garantuoja žmogui laimę (beje, tokia ir buvo komunizmo vizija – iš kiekvieno pagal galimybę, kiekvienam pagal poreikius). Būtų puiku, jei tai būtų įmanoma.
Čia yra tinkama proga prisiminti, kad valstybė nėra antgamtiška būtybė, semianti gėrybes iš neišsenkančių šaltinių ir tik iš godumo nepakelianti žmonėms pensijų. Valstybė semia iš labai apibrėžtų biudžeto išteklių, kuriuos surenka iš tų pačių žmonių ir perskirsto. Be to, kas yra labai svarbu, valstybė nustato sąlygas, pagal kurias žmonės veikia, todėl nuo jos priklauso daugiau ar mažiau žmonės uždirbs, sukaups ar kitaip įgys turto.
Tačiau ir veiklos sąlygos, ir biudžeto aruodai nuolat kinta, kaip kinta kiekvieno mūsų ir pačios valstybės gyvenimas. Nei mes nežinome, kaip gyvensim po 30 metų, nei kas nors, atstovaujantis valstybei, žino, kaip tai bus: kaip atrodys pagrindinė miesto gatvė, kiek kainuos pienas ar cigaretės, kokio dydžio bus vidutinė alga ar pensija. Pastarieji rodikliai yra prognozuojami, bet pagrindinis prognozių bruožas ir tas, kad jos arba išsipildo, arba ne. Taigi valstybės galimybės užtikrinti žmonėms ramią senatvę yra labai ribotos – ribotos tiek ištekliais, tiek ateities numatymo galimybėmis.
Privačios pensijos gali ir turi užtikrinti žmonėms ramią senatvę
Mitas, kad privačios pensijos automatiškai užtikrina dideles pajamas senatvėje, greičiausiai kyla iš televizijoje rodomų ir žurnaluose spausdinamų idiliškų vaizdelių, kaip šviesiai apsirengę nubalusiais plaukais vakarų šalių gyventojai keliauja komfortabiliais autobusas po pasaulį ar ilsisi brangiuose kurortuose.
Tiesa, turtinguose kraštuose žmonės gauna pensiją ir iš privačių fondų, tačiau priežastis, kodėl sukaupiama didesnė pensija yra ta, jog kaupiama po daugiau (didesnė įmoka) ir kaupiama ilgiau. Lietuvoje kaupimui skirta socialinio draudimo įmokos dalis yra labai maža – tik 2,5 proc. su jau apibrėžta perspektyva iki 5,5 proc. 2007 metais. Aišku, kad skaičiuojant šį procentą nuo vidutinės algos įmokos nesusidaro didelės, todėl ir sukaupiamos sumos nebus įspūdingos.
Pensijų fondų uždirbama grąža pas mus ir „turtinguosiuose vakaruose“ neturėtų labai skirtis, nes Lietuvos įstatymai leidžia investuoti fondų lėšas ir svetur, ką jų valdytojai, siekdami investicijų grąžos ir saugumo, ir darys. Norint sukaupti pensijų fonde daugiau reikia arba mokėti daugiau, arba/ir kaupti ilgiau. Tai nebūtinai reiškia, kad darbo užmokestis, nuo kurio skaičiuojama socialinio draudimo įmoka, turėtų būti didesnis. Galima draustis kaupiamuoju gyvybės draudimu savanoriškai. Tai ypač svarbu turėti omenyje savarankiškai dirbantiems žmonėms, kurie privalomojo socialinio draudimo atžvilgiu turi daugiau laisvės nei žmonės, dirbantys pagal darbo sutartis.
Privačios pensijos naudingos tuo, jog, pirma, suteikia galimybę sukaupti papildomą pensiją; antra, privati pensija priklauso žmogui nuosavybės teise; trečia, kaupimo metu žmogus yra pilnai informuojamas apie tai, kas su jo pinigais vyksta ir kiek jau yra sukaupta; ketvirta, privačiai kaupiant sumažinama politinė pensijų sistemos rizika (ekonominė rizika būdinga abiems sistemoms, tik „Sodroje“ ji susijusi su darbo užmokesčio dydžių, o privačioje – su kapitalo rinkų pelningumu); penkta, jei kaupimui skiriama dalis privalomojo draudimo įmokos (kaip yra Lietuvoje), ta dalimi sumažėja perskirstymas tarp pensijų gavėjų.
Valstybinės pensijų sistemos yra saugios, privačios - rizikingos
Žmonės prie gero pripranta greitai ir labai greitai viską pamiršta. Juk vos prieš 13 metų prapuolė Lietuvos žmonių pensijos (valstybinės), uždirbtos sovietiniais metais. Mažiau nei prieš dešimtį metų „Sodra“ vėluodavo išmokėti pensijas ir turėdavo skolintis trūkstamų lėšų iš bankų. Pastaruoju metu Lietuvoje buvo vykdoma griežta fiskalinė politika, todėl biudžeto deficitas yra santykinai nedidelis.
Tačiau jau dabar dalijami pažadai padidinti išlaidas, o rinkimams artėjant bus ne tik pažadų, bet ir realių padidintų išlaidų, todėl labai tikėtinas biudžeto deficito didėjimas. Dėl įmokų į ES biudžetą ir Struktūrinių fondų projektų kofinansavimo bei kitų su ES integraciją susijusių papildomų išlaidų, spaudimas biudžetui didės ir taps vis sunkiau išlaikyti balansą. Beje, daugelis ES valstybių nesubalansuoja savo pajamų ir išlaidų, o juk tokie pavyzdžiai užkrečia.
Kita maloni stabilumo aplinkybė šiandien Lietuvoje yra pinigų politika. Dėl valiutų tarybos ir lito patikimumo įstatymo litas yra susietas su euru fiksuotu kursu, todėl šios valiutos atžvilgiu lito kursas nesvyruoja. O juk pasirausę nesenoje atmintyje dar prisimintume, kaip kiekvieną dieną lito kursas kito, o jo vertė menko dėl infliacijos. Valiutų taryba Lietuvoje bus panaikinta mums įstojus į Europos pinigų sąjungą, ir tada mūsų pinigai (eurai) priklausys nuo Europos Centrinio banko veiksmų.
Taigi net atmetus revoliucijas, terorizmą, cunami ir klimato atšilimą priežasčių valstybinėms pensijų sistemoms neįvykdyti savo įsipareigojimų apstu.
Valstybė privalo garantuoti privačių pensijų saugumą
Jeigu valstybė garantuotų privačių pensijų saugumą, jos jau nebebūtų privačios – jos prarastų tuos privalumus savo dalyviams, kuriuos turi rinkos sąlygomis. Kaip „Mažeikių nafta“ veikė nuostolingai, įtvirtinus sutartyje su investuotoju nuostatą, kad nuostoliai kompensuojami biudžeto lėšomis, taip ir pensijų fondai, jiems pažadėjus kompensacijas, sugebėtų tuos nuostolius susikurti. Be to, visos valstybės garantijos (pavyzdžiui, perdraudimas) kainuoja. Šios išlaidos niekur nedingsta, jas padengia pensijų įmokų arba visi mokesčių mokėtojai.
Valstybė privalo garantuoti pensijų saugumą tiek, kiek tai yra jos galioje. Lietuvos pensijų įstatymuose taip ir padaryta: pensijų fondų pinigai nuosavybės prasme atskirti nuo valdymo įmonės pinigų; jie laikomi atskiroje sąskaitoje depozitoriume; pensijų fondų dalyviai turi teisę gauti visą informaciją apie savo pensijos būklę bei investavimo programą; pensijų fondų dalyviai turi teisę pasirinkti ir vėliau keisti pensijų fondą ir pan. Šios nuostatos saugo būsimųjų pensininkų pinigus nuo vagysčių, piktnaudžiavimų ir bankroto. Nuo prasto investavimo juos saugo investuotojų kvalifikacija ir pastangos – kaip nuo prasto gydymo jį saugo gydytojo kvalifikacija ir pastangos.
Valstybė privalo pasakyti, kam ir kur apsimoka kaupti
Šį mitą susikūrė patys reformos autoriai, uždraudę pensijų fondų valdytojams pilnai reklamuoti savo produktus ir naudoti hipotetinius skaičius. Vietoj to, Socialinių reikalų ir darbo ministerija pasiūlė savo hipotetiniais skaičiais grįstą skaičiuoklę. Atsiradus skaičiuoklei atsirado ir norinčiųjų ja pasitikėti.
Nepasitenkinimas kilo tada, kai vis dėl to buvo pastebėta, kad skaičiuoklėje yra grupelė kintamųjų (administravimo mokestis, investicijų grąža, vidutinio ir asmeninio darbo užmokesčio augimas, būsimo darbo trukmė), nuo kurių reikšmių priklauso rezultatas ir kurių jie nežino, bet tiki, kad žino kiti. Tačiau kiti irgi nežino, na, nebent būtų orakulai. Todėl reikalauti, kad „politikai galų gale pasakytų, kokia bus pensija“, reiškia versti tuos politikus meluoti, o save - tiesiog apgauti.
Pensijų reforma turi numatyti privalomą pensijų kaupimą tam tikroms amžiaus grupėms, kitaip ji ne reforma
Šis mitas daugiau paplitęs tarp specialistų arba žmonių, labiau susipažinusių su pensijų reformomis kitose šalyse. Tiesa, daugumoje šalių reforma numatė privalomą kaupimą tam tikroms amžiaus grupėms (pavyzdžiui, Lenkijoje, Estijoje). Tačiau reformų buvo, yra ir gali būti labai įvairių. Kadangi tokio tipo reformų, nors ir anksčiau pradėtų, rezultatus vertinti dar anksti, anksti kalbėti ir apie „geriausią praktiką“. Europos Komisijos ataskaitoje dėl socialinės politikos gairių šalims narėms nurodoma tik tiek, kad reikia daryti pensijų reformas, kurios užtikrintų adekvačias pensijas ir garantuotų pensijų sistemų finansinį gyvybingumą.
Vertinant iš principo tai, kad valstybė prievarta verčia žmones draustis socialiniu draudimu, dar nereiškia, kad ji turi prievarta versti juos ją palikti (nustatyta įmokos dalimi), netgi pripažinus, kad ta sistema yra neefektyvi. Kita vertus, juk yra žmonių, kuriems ji naudinga. Yra ir tokių, kuriems ji patinka arba apskritai jie keisti nieko nenori. Į tai atsakoma argumentu, kad tokiu atveju, dalyvaujančiųjų skaičius yra nežinomas, o privačių pensijų sistemoje esantys pinigų srautai - per maži. Pirmasis argumentas nėra teisingas, nes daliai gyventojų leidus pasirinkti, o dalį įpareigojus pasirinkti kaupimą, bendra suma pasirenkančiųjų vis vien yra nežinoma. Antrasis argumentas yra teisingas, bet privataus kaupimo mastą tikslingiau didinti ne didinant žmonių skaičių, bet įmokos dalį. Juk žmogui svarbi konkreti jo pensija, o ne pensijų suma Lietuvos mastu.
***
Su pensijomis susijusių mitų yra ir daugiau. Gal ir nieko keisto čia nėra – ateities spėjimai visada šiek tiek mistiški ir skatina žmones duoti valią fantazijoms. Tačiau netgi pasakų veikėjai, kurie „ilgai ir gražiai gyveno“, kažkada juk priėmė konkrečius ir asmeninius sprendimus...
[*] „Ar jūs liovėtės gurkšnojusi konjaką rytais. Atsakykit taip ar ne“, paliepė Karlsonas Freken Bok, kuri niekuomet rytais konjako negurkšnojo.
