Ar pamenate, kai mokykloje tekdavo spręsti matematikos ar geometrijos uždavinį? Ieškodami sprendimo taikėme sudėtingiausias formules, nors atsakymas būdavo itin paprastas ir nereikalaujantis aukštosios matematikos žinių. Susidaro toks įspūdis, kad Lietuvos gyvenimo taisyklių kūrėjai taip pat pasiklysta ieškodami atsakymų į klausimą, kaip pagerinti gyvenimo ir verslo sąlygas ar išbristi iš ekonomikos sąstingio. Politikai konkuruoja, kas sugalvos išradingesnį pasiūlymą, tikėdami, kad tik itin sudėtingi, painūs, prasimanyti sprendimai yra veiksmingi. Kartais patys jais netiki, bet iš patirties žino, kad skambūs, nauji, išradingai atrodantys pasiūlymai pelnys didesnius reitingus.
Pastaruoju metu toks „talentų“ konkursas itin suaktyvėjo. Pradedant kairiaisiais, baigiant dešiniaisiais, visi ėmėsi teikti įvairiausius su mokesčiais bei biudžeto išlaidomis susijusius pasiūlymus. Vieni siūlo įvairiausio dizaino progresinius mokesčius, kiti skirtingus PVM tarifus skirtingoms veikloms, treti mokestinį kreditą šeimos įmonėms, ketvirti po 6000 litų pradedančioms įmonėms verslo konsultacijoms pirkti, o kai kas net savo turtą užstatyti išdrįstų. Neturėti jokio „visiškai naujo“, išradingo, netikėto pasiūlymo tapo vos ne blogo tono ženklu, savotišku politinio neįgalumo įrodymu. Konkuruodami, kas labiau nustebins siūlomų ekonominių sprendimų naujumu, politikai teikia vis kitokį Lietuvos ekonominio gyvenimo dizainą.
Besiklausant labai lengva patikėti, kad būtent Seimo nariai ar partijų vadai geriausiai žino, kaip turi atrodyti Lietuva, kokie verslai čia turi plėtotis - ar Lietuva turi būti aukštų technologijų ar informacinių sistemų, ar žemės ūkio produkcijos, ar dar kažkoks tai centrinio mąstymo organe iš anksto nupieštas kraštas. Gyvenimas būtų žymiai paprastesnis, jei būtų tokių žmonių, kurie būtų pranašesni už kitus įžvelgti ateitį ir tiksliai žinoti, ko pageidaus žmonės, kur link verslai nukreips savo pastangas. Jie prilygtų dievams, ir net juos pranoktų, nes net šie žmonės davė tik labai bendras elgesio taisykles ir laisvę. Politikams derėtų pripažinti savo žinojimo ribas ir nesistengti padiktuoti veiklos modelio daugeliui verslų ar žmonių. Nebent mesti politikavimą ir savo asmeniniu (verslo) pavyzdžiu įrodyti „tinkamą“, „perspektyvų“ ekonomikos kelią.
Apie žmonių ribotas žinias ir centrinio planavimo negalimumą dar 1945 metais rašė F.A. Hayekas savo puikiame straipsnyje „Žinių panaudojimas visuomenėje“. Hayekas įrodo, kad išskaidytos ir nuolat kintamos žinios negali būti aprėptos ir apdorotos vieno asmens ar vieno organo, ir kad geriausias koordinatorius rinkoje yra laisvos kainos. Sprendimų priėmėjams vertėtų paskaityti šį straipsnį vien tam, kad nesikankintų ir neeikvotų savo pilkųjų ląstelių, stengiantis surasti „Lietuvos kelią“, sukurti jų svajas realizuosiančias taisykles, galvoti įmantrias finansų inžinerijos schemas ar ieškoti, ką čia mokesčių mokėtojų pinigais dar nuveikus. Iš tikro, ko reikia politikams, tai ne išradingumo, kuriant naujus dizainus, o ryžto, priimant sprendimus, mažinančius valdžios įtaką žmonėms ir jų veiklai.
Kad ekonomika būtų žvali ir guvi, reikia, kad žmonės nebijotų imtis ekonominės veiklos. Žmonės tūno šešėlyje dėl per didelių mokesčių ir per griežto reguliavimo – pradedant teritorijų planavimo, darbo santykių, ir baigiant prekių ženklinimo srityje. Vadinasi, ne nauji mokesčiai, ne išradingas ir sudėtingas, tam tikru keliu kreipiantis mokesčių dizainas, o maži jų tarifai turi būti politikų prioritetas. Ne postringavimai, alus ar degtinė turi nešti didesnę akcizų naštą, pelnas ar alga turi būti apmokestinama sunkiau, ne skirtingo dydžio PVM kupra skirtingoms veikloms – dideli mokesčiai visiems sunkūs, ir visiems juos reikia mažinti. Jei mokesčių visiems nenorima mažinti, o šis nenorėjimas dangstomas „dizaineriška“ išmone, turime pripažinti, kad politikai veikia priešinga kryptimi ekonomikos atsigavimui.
Analogiškai su ekonominės veiklos reguliavimais. Ne laužyti galvą kaip išradingiau sureguliuoti, o kaip laipsniškai pasitraukti iš žmogaus gyvenimo reguliavimo – kasdien, kiekvienu sprendimu, kiekvienu teisės akto pakeitimu. Teisės aktai, kurie didina reguliavimus, įveda naujus, tiesiog turėtų būti uždrausti. Jei taip nevyksta, o vyksta priešingai – galima pamiršti ekonominės gerovės svajones. Pasiūlymas valdžiai daryti „kuo mažiau“ atrodo per paprastas? Būtent toks jis yra labai veiksmingas. O kai ateina metas priimti sprendimus, paaiškėja, kad vis tik labai sunku būtu paprastu. Lengviau būti „dizaineriu“.
