Atsiradus internetui, laiškus ant popieriaus rašome žymiai rečiau, tačiau naujosios technologijos iš gyvenimo neišstūmė pašto paslaugų poreikio. Pašto paslaugos yra ilgaamžės, siekia antikos, o gal ir dar senesnius, laikus. Pasakojama, kad iš poreikio fiziškai susisiekti kilo ir olimpinė sporto rungtis - disko metimas. Pašto svarbą parodo ir Spalio socialistinės revoliucijos ideologo sukurta strategija, kad revoliucijos sėkmei būtina užimti bankus, tiltus ir paštą. Tai, kad dėl šiomis dienomis Seime svarstomo Pašto įstatymo projekto suremiamos ietys, byloja, kad senoji dvasia tebegyva ir kad labai norima paštą priglausti išimtinai po valstybės sparneliu.

 

Paminėtina, kad paštas Lietuvoje ir iki šiol de jure buvo monopolistas. Vadovaujantis įstatymu, tik jam vienam buvo leidžiama teikti tam tikras pašto paslaugas, pavyzdžiui, surinkti į užsienį siunčiamus laiškus, surinkti laiškus iš viešų dėžučių. Tačiau administracinėmis priemonėmis visiškai įtvirtinti valstybinio pašto monopolijos nepavyko, steigėsi privačios bendrovės, kurios vartotojui pasiūlė geresnę ir pigesnę pašto paslaugą ir rado, kaip pergudrauti įstatymą. Žinoma, valstybiniam Lietuvos paštui tai nepatiko, nes mažino jo pajamas, veiklos pelną, ragino gerinti kokybę. Bet kam stengtis konkuruoti su konkurentais, jei valstybinė institucija gali juos nukonkuruoti kitais būdais?

 

Tie būdai seni ir gerai pažįstami. Ogi įstatyme nustatyti, kad visi kiti privatūs pašto paslaugų tiekėjai turi tą pačią paslaugą teikti tris kartus brangiau nei Lietuvos paštas. Kad valstybiniam paštui rūpi ne vartotojas, bet apsisaugojimas nuo konkurentų, tai jau nebestebina, tačiau lieka viltis, kad vartotojas parūps bent jau rinkimų nuotaikomis gyvenantiems politikams. Jei politikams rūpėtų vartotojas, tai šie priverstų valstybinį Lietuvos paštą ne tik konkuruoti lygiomis sąlygomis su privačiomis bendrovėmis, bet ir privatizuotų jį. Įsivaizduokite, kokios įplaukos papildytų Privatizavimo fondą, jei būtų parduotas Lietuvos paštas, kurio vien pastatai kiekvieno miesto ir miestelio pačiame centre ko būtų verti. Gal net pakaktų rublinių indėlių grąžinimui užbaigti? Tačiau kol kas Lietuvos paštas ir toliau išlaiko valstybės įmonės statusą, kuris privatizavimą nutolina neapibrėžtam laikui.

 

Kaip jau tapo įprasta, pažvelkime, ką pašto klausimais sako Europos Sąjunga. Juolab kad Pašto įstatymas keičiamas vadovaujantis eurointegraciniais motyvais. Europos Sąjunga kalba apie pašto rinkos liberalizavimą – jokia ne paslaptis – ši rinka suvaržyta ir ten. Vadovaujantis ES teisės aktais, privalu tik užtikrinti, kad šalyje būtų teikiamos vadinamosios universaliosios paslaugos, o kas jas teikia – šalies reikalas. Kitaip tariant, ES nereikalauja nei reguliuoti kainas, nei turėti valstybinį monopolistą paslaugų teikėją, nei nuskriausti vartotoją. Belieka tik Lietuvos įstatymų rengėjams bei politikams užduoti bepradedantį įgristi klausimą – kada bus liautasi savo naudai interpretuoti ES teisę ir pramušinėti žinybinius interesus, akivaizdžiai prieštaraujančius Lietuvos žmonių norams gauti kokybiškas ir pigias paslaugas, kurių sulaukti iš valstybinio pašto jie jau seniai nebesitiki.