"Konkurencingas" ekonomikoje pakeičia žodį "geras". Prekės negali būti apibūdinamos kaip "geros" ar "blogos". Vieni sakydami, kad sviestas yra "geras", galvoje turi "skanus", kiti - "pigus", dar kiti - "pakankamai skanus, kaip už tokią kainą" ir t.t.

Būdvardis "konkurencingas" padeda išvengti visų šių nesusipratimų. Konkurencinga prekė yra tokia prekė, kuri geba konkuruoti rinkoje. Vadinasi, tokios prekės nuperkama tiek ir už tokią kainą, kad kažkam apsimoka ją gaminti.

Tačiau prekės iš niekur neatsiranda, joms sukurti reikia išteklių. Ne nafta, ne geležies rūda ar deimantai, o žmogus yra vienintelis tikras gerovės išteklius. Jei žmogus nebūtų sugalvojęs, kaip, pavyzdžiui, panaudoti naftą, ji ir toliau be jokios naudos gulėtų žemės gelmėse. Todėl vienintelis ir pagrindinis ekonominio konkurencingumo politikos tikslas turi būti orientuotas į tai, kaip žmogus kurtų kuo daugiau ir kuo konkurencingesnių produktų.

Verslas, kaip gėrybių mašina

Gerovė kuriama tada, kada žmogus sukuria tai, kas yra naudinga. Toli gražu ne bet kokia kūryba yra gerovės kūrimas. Jei sukurta prekė ar paslauga yra niekam nereikalinga, niekas jos neperka, tai reiškia, kad ištekliai, sunaudoti kuriant šią prekę, yra iššvaistyti.

Kiekvieną dieną nesuskaičiuojama daugybė verslininkų žongliruoja žaliavomis, darbo jėga, technologijomis, įrengimais ir informacija, kad sukurtų galutinį produktą ir patiektų jį mums - vartotojams. Jei prekė bus konkurencinga - vartotojai verslininką apdovanos pelnu. Jei ne - verslininkui teks skaičiuoti nuostolius.

Valdžia šiame gėrybių kūrimo procese gali atlikti du skirtingus vaidmenis - padėti arba trukdyti. Valdžia verslui trukdyti turi daugybę būdų, pavyzdžiui, mokesčiais. Kuo didesni mokesčiai tenka konkrečiam verslui, tuo mažiau lieka paskatų tam verslui veikti. Kitaip tariant, kuo daugiau tavo darbo rezultatų kažkas paima, tuo mažiau lieka noro dirbti. Galų gale, jei iš tavęs paima viską, ką sukuri, koks tikslas kažką daryti?

Valdžia trukdyti gali ir apsunkindama patį gėrybių kūrimo procesą. Pamėginkite įsivaizduoti, kiek namų pastatytų statybininkas, jei kiekvienos plytos dėjimui jis turėtų gauti šūsnį leidimų. Jau dabar priskaičiuojama, kad Lietuvoje veikia 152 (!) verslą kontroliuojančios institucijos. Problema yra ne pats skaičius, o tai, kad daug įstatymų ir taisyklių, kurių pradinis tikslas buvo palengvinti gyvenimą visuomenėje, "išsigimė". Įstatymas ne palengvina, o tik apsunkina žmogaus gyvenimą. Todėl nenuostabu, kad nemaža dalis energijos, laiko ir pinigų yra nukreipiami ne gerovės kūrimui, o bandymui atitikti įstatymus, įvairias taisykles ir suvaržymus.

Pasaulio ekonomikos forumas mokesčių dydį, mokesčių reguliavimą ir neefektyvų biurokratinį aparatą įvardina kaip tris svarbiausius trukdžius verslui Lietuvoje. Kitaip tariant, gerovę kuriame lėtai ne dėl kokių nors kenksmingų išorės veiksnių, o dėl mūsų pačių biurokratinio aparato.

Konkurencingos ekonomikos politikos principas šiame kontekste yra gana paprastas: jei taisyklė iš tikro trukdo gerovės kūrimui - brauk. Bet braukti reikia atsakingai, ir tik sąžiningai įvertinus visą ekonominę naudą ir žalą.

Žmogus, kaip gėrybių mašinos vairuotojas

Na gerai, ne visi mes esame verslininkai. Daugelis mūsų yra darbuotojai, t.y. tie, kurie parduoda savo darbo jėgą - įgūdžius, talentą ar kt., kad kiti žmonės (verslininkai) tuo pasinaudotų. Šiuo požiūriu, tiek samdomas kompanijos vadovas, tiek sekretorė yra žmonės, parduodantys savo darbo jėgą.

Valdžia yra sugalvojusi įvairiausių priemonių, kaip apsaugoti darbuotoją nuo darbdavio (verslininko). Visų jų priežastis - manymas, kad darbo jėgos pirkimas yra piktybinis darbuotojo išnaudojimas. Be abejo, įdomiausia yra tai, kad visokios taisyklės, kurios nustato, kada galima dirbti, o kada ilsėtis, kenkia tiek verslininkui, tiek darbuotojui. Pirmasis negali sukurti prekės, antrasis negali parduoti darbo jėgos. Viso to rezultatas - mažiau gerovės visiems.

Lyginant su kitomis šalimis, pagal darbo santykių reglamentavimo tvarką Lietuva tikrai nespindi. Pasaulio banko "Doing bussiness" tyrimas rodo, kad pasaulyje yra net 123 šalys, kuriose ši tvarka yra geresnė. Nelanksčiai reglamentuojamas darbo laikas, sudėtingi atleidimo iš darbo reikalavimai reiškia, kad 123-ose šalyse darbuotojai gali dirbti daugiau, geriau, lanksčiau. Kad 123-ose šalyse žmonės gali lengviau kurti gerovę.

Darbo jėgos apmokestinimas taip pat turi neigiamos įtakos gerovės kūrimui ir šalies konkurencingumui. Smarkiai apmokestinus darbo jėgą, labai lengva pasiekti dviejų neigiamų pasekmių - darbo jėgą pasamdyti bus brangu, o darbuotojai uždirbs nedaug. Lietuvoje darbuotoją, "į rankas" gaunantį vidutinį atlyginimą - apie 1700 Lt, darbdaviui pasamdyti kainuoja beveik du kartus daugiau. Jei nebus keičiama mokestinė ir socialinės apsaugos finansavimo sistema, Lietuvai tiks paradoksali "mažai uždirbančios, bet brangiai kainuojančios darbo jėgos šalies" etiketė.

Darbo našumas ir inovacijos

Našumas apibūdina darbo vykdymo spartą. Kitaip tariant, kuo darbo našumas didesnis, tuo daugiau gerovės galima sukurti per tą patį laiką. Našumas priklauso nuo darbo jėgos kvalifikacijos ir investicijų į darbo vietą. Tuo pat metu, tam, kad būtų galima naudotis gerais įrankiais, reikia atitinkamai pasiruošusios darbo jėgos. Taigi net ir labiausiai kvalifikuota darbo jėga nebus tinkamai panaudota be reikiamų įrankių, o ir geriausia įranga rūdys (arba lūš), jei darbuotojai nemokės ja naudotis. Be abejo, toks apibendrinimas yra perdėm platus, tačiau jis parodo, kad verslininko materialinės investicijos į darbo jėgos našumo kėlimą ir darbo jėgos kvalifikacijos lygis yra proporcingai susiję dydžiai.

Taigi, kol Lietuvoje aukštos kvalifikacijos specialistų bus nepakankamai, tol ir investicijos į aukšto našumo darbo vietas bus nepakankamos. Viena iš galimybių pritraukti tokią darbo jėgą (tiek iš Lietuvos, tiek iš kitur) - nesudaryti nepalankių sąlygų samdyti aukštai kvalifikuotai darbo jėgai.

Mokslas ir išsilavinimas turi didelę reikšmę darbo jėgos kvalifikacijai, todėl, be abejo, pageidautina, kad švietimo ir mokslo sistema Lietuvoje ruoštų puikiai išsilavinusius ir paklausius žmones. Bet vėlgi, jei puikiai paruoštiems darbuotojams Lietuvoje mokėti aukštą atlyginimą bus sudėtingiau nei kitose šalyse, didesnė tikimybė, kad toks žmogus dirbs ne Lietuvoje.

Europos Komisijos inicijuotame tyrime, tarp 48-ių šalių Lietuva užėmė 33-iąją vietą ir buvo priskirta prie atsiliekančių šalių. Nors pagal diplomus turinčių žmonių skaičių ir studentų skaičių Lietuva nemažai lenkia Europos Sąjungos vidurkį, pagal sukurtų produktų kiekį (pvz., užregistruotų patentų skaičių) Lietuva velkasi uodegoje.

Ką daryti?

Tikra liberali ekonominė mintis nepropaguoja valdžios kišimosi į ekonomiką, todėl nesiūlo aktyvaus valstybės vaidmens ir ekonomikos konkurencingumo klausimu. Įvairios strategijos ar vystymosi gairės čia aktualios tik tiek, kiek jos numato ilgalaikį verslo sąlygų gerinimą ir valstybės naštos mažinimą. Kitaip tariant, ilgalaikės liberalios ekonominės politikos kryptis - netrukdyti žmonėms veikti. Atsižvelgiant į tai, galima išskirti kelias plačias rekomendacijas:

Planuojant šalies ekonominio konkurencingumo politiką orientuotis į palankių verslo sąlygų sudarymą visoms ekonominėms veikloms, o ne išskirti ir palankiai traktuoti tik konkrečius ekonomikos sektorius.

- Mažinti ekonominę veiklą ir gerovės kūrimą stabdantį valstybės reguliavimą.

- Mokesčių politikos srityje: išlaikyti proporcinę gyventojų pajamų mokesčio sistemą, nuosekliai mažinti mokesčių tarifą ir įvesti maksimalias socialinio draudimo įmokų ribas.

* Šis komentaras - bendro Lietuvos laisvosios rinkos instituto ir naujienų agentūros ELTA socialinio-pilietinio projekto "Seimo rinkimai 2008: Ką turėtų padaryti naujoji valdžia" dalis. Komentarą remia K. Adenauerio fondas.