Norime gyventi kaip Amerikoje? Galime, tačiau tam būtina geriau dirbti, o valdžiai – kuo mažiau trukdyti. Tačiau yra sričių, kur Ameriką galima pavyti ir visai kitomis priemonėmis. Štai, kad ir šiukšlių surinkimas. Lietuvoje Amerikos kino produkcija jau padarė savo: atsiranda įvaizdis, kad šiukšles kontroliuoja mafija – beveik kaip „Sopranuose“. Gyvenimas kol kas atsilieka, ir viskas vyksta gana paprastai: kiekvienas iš mūsų – „šiukšlių gamintojas“ - sudarome sutartį su ta atliekas surenkančia įmone, kuri pasiūlo geriausią kainą ir patogiausias sąlygas. Iš esmės tik už tuos daugiabučių gyventojus, kurie su niekuo nesusitarė, nusprendžia valdžia. Kadangi šiukšlių vežimą valdžia kontroliuoja santykinai nedaug, kiekvienas individualiai tariasi su konkuruojančiomis įmonėmis. Mafija čia gali nuveikti ne ką daugiau nei užsisakant laikraščius ar pasirenkant telefono operatorių.

 

Tokia padėtis, atrodo, priimtina ir modernėjančioms įmonėms, kurios atranda kaip pasiūlyti savo paslaugas ir taip gausinti pajamas, ir vartotojams, kuriems pasirinkimas suteikia tinkamiausią paslaugą, geriausią kainos ir kokybės santykį. Taigi, rinkos tvarka. Deja, kai kas pasijuto nuošalėje. Juolab kad Atliekų tvarkymo įstatymas, kuris įpareigoja savivaldybes aktyviai kištis į šiukšlių surinkimo reikalus, nustato tris galimybes, kaip savivaldybė privalo tai daryti. Galima skelbti atrankos konkursus, kurių tikslas – nustatyti įmones, kurioms leidžiama dirbti savivaldybėje. Galima (kaip socializmo laikais) tiesiog visą darbą paskirti savo įsteigtai įmonei. Galima skelbti viešojo pirkimo konkursą atliekų surinkėjui nustatyti. Abu pastarieji būdai reiškia prievartines įmokas, renkamas iš gyventojų ir įmonių, kurios, nesant konkurencijos, nenuostabu, būtų aukštesnės nei rinkoje. Taigi, įstatymas eilinį kartą verčia savivaldybes imtis daugiau, nei jos norėtų, galėtų, o juo labiau daugiau nei tai būtų naudinga žmonėms. Tikslas, kaip visada, kilnus – tobula švara mūsų aplinkoje, tačiau priemonės – labai abejotinos. Pagal įstatymą savivaldybės, o per jas – vartotojai ir verslas, tampa įkaitais.

 

Savivaldybės - kai kurios savo noru, kai kurios uoliai įstatymą vykdydamos - pastaruoju metu ėmėsi įgyvendinti nustatytas pareigas. Antai Klaipėdos miestas suskirstytas į kelias zonas ir kiekvienai iš jų paskelbtas atliekų surinkimo konkursas. Kas laimi – gauna dalį miesto su visais gyventojais, įmonėmis, ir jų įmokomis už įpirštą paslaugą. Kas pralaimi – tam rinkoje vietos nebėra. Konkursas įvyko. Nenuostabu, kad netgi laimėjusieji pasiūlė kainą – aukštesnę, nei iki tol buvusi rinkos kaina. Taigi, už šiukšles klaipėdiečiams teks mokėti brangiau. Beje, ypač iškalbingas faktas, kad konkurentų kainos dar dvigubai aukštesnės.

 

Rinka tokiais konkursais sugriaunama iš karto – kas gi ryšis investuoti į naują verslą, jei jo likimas priklauso nuo vieno vienintelio sandorio, kurį kontroliuoja valdžia. O jei ir ryšis, tai tik jei žinos, kad laimės. Akivaizdu, kad laimėtojas ir kituose konkursuose turės galimybę pasiūlyti geresnę kainą, kuri, kita vertus, bus aukštesnė, nei būtų rinkoje.

 

Mėgstantiems pasišildyti prie korupcijos židinio, o gal net lietuviškiems sopranams, tiesiog ant lėkštutės atnešamas naujas verslo planas: vienus viešo konkurso dalyvius atitinkamai „paspaudus“ tapsi tikruoju viešųjų konkursų organizuotoju ir iš kitų dalyvių beliks tarpininkavimo mokestį pasiimti. Štai jums ir sopranai Lietuvoje. Šio „organizavimo“ kainą sumokės vartotojai. Buvę karaliais rinkoje jie taps sraigteliais valdžios sukurtame, o neretai ir nusikaltėlių kontroliuojamame, mechanizme.

 

Rinkos santykių panaikinimo akcija, kurią atliko Klaipėdos savivaldybė, nagrinėjama jau ir teismuose. Kitos savivaldybės stebi ir laukia. Tačiau laukimas nepadės. Vienintelis dalykas, ką valdžia – centrinė ar vietos – galėtų padaryti vardan savo piliečių, yra leisti jiems patiems nuspręsti, kieno paslaugas pirkti.