Naftos kainoms dabar jau tikrai mušant rekordus,  dažnai kyla klausimas, kokia yra naftos kainos riba. Deja, kainos, kaip ir skaičiai, yra tolygūs dydžiai, todėl jokių „ribų“ čia negali būti. Dažnai minimos „psichologinės ribos“ 100 dol. 125 dol. ar 200 dol. už barelį yra subjektyvūs žmonių bandymai chaotiškame pasaulyje rasti saugumo jausmą.

 

Į kitą, kur kas įdomesnį klausimą, kodėl kyla naftos kainos, atsakymų yra įvairiausių – nuo apokaliptinių scenarijų pildymosi (pvz., „naftos viršūnė“) iki konspiracijos teorijų. Tačiau svarbus ir unikalus dabartinio naftos brangimo elementas yra finansinis spekuliavimas. Vieni naftoje mato būdą apsisaugoti nuo vertę prarandančio JAV dolerio, kitiems investicijos į naftą duoda didesnę grąžą nei investicijos į vertybinius popierius. Be abejo, populiaru šiuo reiškiniu piktintis, tačiau jis puikiai parodo ir rinkos mechanizmo veikimą, ir tai, kad produkto paklausa susideda iš daugiau, nei vien poreikis naudoti gėrybę pagal jos tiesioginę paskirtį.

 

Siūlymai ”paleisti į rinką“ naftos rezervus, numušti kainą ir „nubausti“ spekuliantus (o po to superkant rezervus už jau žemesnę kainą) yra per daug rizikingi, kad jų kas imtųsi. Todėl, jei situacija iš esmės nesikeis, finansinių investuotojų vaidmuo skatinant spekuliacinę paklausą naftos rinkoje ir toliau turėtų išlikti svarbus.

 

Be abejo, dabartiniai procesai naftos rinkoje skiriasi nuo situacijos XVII a. olandų tulpių turguje, nes yra pakankamai pagrįstų ir fundamentalių veiksnių, kurie kaitina naftos rinką. Naftos paklausa yra diversifikuota. Todėl, net jei, blogiausiu atveju, JAV gresia ilga recesija, paklausos stimulas iš kitų rinkų išliks stiprus.

 

Naftos pasiūla didėja, tačiau ne tiek, kiek to norėtų naftos pirkėjai. Be to, čia nereikia atmesti ir OPEC kartelio vaidmens, kuris tampa ypač svarbus, kuomet situacija rinkoje yra įtempta. Tiesą pasakius, bet koks netinkamas signalas iš gamintojų (net jei nėra ypatingai svarbus) veikia tarsi deguonies pliūpsnis aukštakrosnėje. Kitas svarbus veiksnys – sukauptos atsargos – šiais metais yra mažesnės, o tai irgi rinkai prideda nervingumo.

 

Šešių nulių zonos klausimas – ką daryti. Jei vakarų valstybės negali tiesiogiai veikti naftos gamintojų, vienintelis pasirinkimas lieka aktyviau eksploatuoti turimus resursus – nuo anglies iki naftos. Stebuklų nenutiktų, tačiau pasauliui kaip niekad reikia tikrai pigios (o ne atpigintos subsidijų pagalba) energijos. Jei ekonominės politikos tikslas yra reali žmonių gerovė, tuomet betiksliai suvaržymai šios energijos gavybai ir naudojimui turi būti atlaisvinti (o geriausia iš vis panaikinti). Brangi energija savaime verčia ją išgauti taupiai ir efektyviai. O jei, tarkim, suintensyvinus naftos gavybą Aliaskoje, triukšmas sudrumstų lokių ramybę – tebūnie.

 

Blogiausia valstybinė ekonomikos politika - ignoruoti dideles energijos kainas, o rinkos signalus maskuoti išmokomis, subsidijomis ar panašia buhalterine akrobatika. Kirkilo planai didinti kompensacijas už šildymą, Obama grasinimai apmokestinti naftos kompanijas ar McCain ketinimai laikinai panaikinti bet kokius mokesčius kurui, tarnauja tam pačiam politiškai viliojančiam, tačiau ekonomiškai pražūtingam tikslui – ignoruoti realybę (tiesa, McCain pasiūlymas naudingas tuo, kad jis parodo, kokią energijos kainos dalį sudaro mokesčiai). O realybė šiuo metu yra negailestingai paprasta – energija yra santykinai brangi. Kaip į tai reaguoti, kiekvieno individualaus vartotojo galvos ir piniginės skausmas. Geriausi vaistai, beje, (mažiau važinėti, apsišiltinti būstą ar tiesiog išleisti mažiau pinigų kitoms prekėms) paprastai taip pat būna individualizuoti.