Kaskart atsirandant naujoms technologijoms ir naujiems produktams vis iškyla standartizavimo problema. Ji dar labiau paaštrėja, jei naujoje industrijoje susidaro įmonių grupės, remiančios skirtingus standartus. Pakankamai resursų į pasirinktą standartą investavusios įmonių grupės tikrai nenori nusileisti konkurentams ir pirkti technologiją iš konkuruojančio konsorciumo.
Tuomet prasideda vadinamasis „standartų karas“, kuomet tiek viena, tiek kita grupė stengiasi nukonkuruoti priešininkus ir pasiekti, kad jų technologija taptų dominuojančia, o ilgainiui ir vienintele, t.y. standartine. Nugalėtojas „laimi“ lėšas iš savo technologijos licencijavimo, konkurencinį pranašumą dėl didesnio įdirbio ir, tikrai ne paskutinėje vietoje, „nugalėtojo laurus“, kurie praverčia rinkodaroje.
Populiarus pavyzdys (tiesa, didžiajai daliai lietuvių visiškai neaktualus) – kova videomagnetofonų rinkoje tarp VHS ir "BetaMax" standartų. Populiarus šios istorijos interpretavimas – "BetaMax" vaizdo kasetės įrašo kokybė buvo geresnė, tačiau VHS pasižymėjo didesne įrašymo trukme. Anot „legendos“ todėl, kad į VHS tilpdavo ištisos amerikietiško futbolo (kiti sako - beisbolo) rungtynės, daugiau vartotojų pradėjo rinktis VHS. To pasekoje dėl „prisijungimo“ (bandwagon) ir kitų efektų, rinkoje įsigalėjo VHS – neva prastesnės kokybės produktas.
Iš čia išplaukia keletas intuityvių (tačiau klaidingų) išvadų. Visų pirma, jei galiausiai rinkoje lieka tik vienas standartas, visos išlaidos, kurias patiria pralaimėjusi įmonių grupė, atrodo, yra išleistos veltui. Ar ne paprasčiau būtų kokiai nors kompetentingai ir viską išmanančiai institucijai (pvz., valstybei) įsikišti, nustatyti vieną standartą ir sutaupyti visiems ir laiko, ir pinigų? Be to, ar toks valstybinis įsikišimas neužtikrintų, kad įsitvirtins iš tikro geriausias produktas, o ne tas, kurį renkasi vartotojai?
Panaši situacija dabar ES vyksta su mobiliosios televizijos standartu. Nors egzistuoja skirtingi mobiliosios TV standartai pvz., DVB-H (remia "Motorola", "Nokia", "Siemens" ir kt.) ar DMB ("Microsoft", "Samsung", "Deutsche Telekomm" ir kt.), tačiau neseniai ES išreiškė palankumą DVB-H standartui. Ir jei DVB-H bus įtrauktas į ES standartų sąrašą, tai reikš, kad ES šalys privalės propaguoti šį standartą. Kitaip tariant, nors ir neoficialiai ir ne iki galo, ES, atrodo, ruošiasi pasirinkti DVB-H standartą.
Tačiau šį sprendimą iš esmės reikėtų palikti rinkai. Standartizavimas, ko gero, paspartintų mobiliosios TV plėtrą, įneštų aiškumo ir turėtų tam tikrų teigiamų ekonominių padarinių (pvz., masto ekonomijos efektą). Tačiau išskirdama konkretų standartą ES paprasčiausiai nepaliktų vietos ekonominiams procesams, kurie nulemia vieno ar kito produkto sėkmę. Taip užkertamas kelias konkurencijai, tad pastarasis produktas praranda būtinybę tobulėti, o tai neabejotinai reiškia, kad jis bus prastesnės kokybės, nei kad evoliucionavęs konkurencijos sąlygomis. Galiausiai kompanijos gali imti ir pačios susitarti dėl industrijos standarto, kaip tai pvz., įvyko kompaktinių diskų (CD) atveju.
Žiūrint plačiau, mitas apie tai, kad rinkoje gali įsitvirtinti prastesnis ar tiesiog „blogesnis“ produktas, implikuoja, kad rinka neveikia (market failure), todėl valstybės įsikišimas būtų ne tik pateisinamas, bet ir pageidautinas. Nesiveliant į semantinę ar technologinę diskusiją ir vadovaujantis ekonominių veikėjų racionalumo prielaida (ar faktu), tegalima konstatuoti, kad visi ekonominiai veikėjai rinkoje turi nepalyginamai daugiau informacijos nei valstybė. Be abejo, praėjus daugeliui metų lengva spekuliuoti, kad gyvenimas būtų daug geresnis jei pvz., vietoje vidaus degimo variklio būtume pasirinkę elektrinį motorą.
Tačiau, tai jau mūsų vertinimas (be to, ir nebūtinai teisingas), naudojant dabar žinomą informaciją. Nelabai realu manyti, kad kas nors šia informacija disponavo tada. Ir iš vis, nepriklausomai nuo istorinio laikotarpio, ekonominiuose sprendimuose nepalyginamai daugiau žinių, įgūdžių ir kompetencijos už politikus turi rinkos dalyviai. Todėl jiems (t.y. mums) ir verta patikėti tokius sprendimus.
