- Taupymas turėtų prasidėti nuo to, kad biudžete neturėtų būti numa­toma išleisti daugiau. O 2011 m. nacionalinio biudžeto išlaidos, paly­ginti su pernai, bus visu milijardu litų didesnės. Bepigu patvirtinti didesnes išlaidas, o po to girtis sutaupius. Pats faktas, kad institucijos taupo, yra geras ir joms reikia sudaryti tam paskatas.

Matyti, kad taupoma darbuotojų sąskaita. O turėtų ir reprezentacines lėšas mažinti, ir išlaidas mobiliesiems telefonams - rezervų tikrai yra. Vis dėlto pats didžiausias rezervas – atsisakyti nereikalingų programų. Būtina peržiūrėti kiekvienos jų tikslus ir uždavinius, įvertinti, ar tai iš tiesų yra viešoji funkcija, o gal privatus sektorius galėtų tai atlikti pigiau.

Kai analizavome biudžetinių įstaigų programas LLRI, pastebėjome, kad tos pačios priemonės tęsiasi metų metus, visiškai neatsiliepiama į aktu­aliausius iššūkius. Pavyzdžiui, SADM vykdoma jaunimo politikos progra­ma įgyvendina įvairiausias priemo­nes, tačiau skaudžiausių jaunimo šiandienos problemų - nedarbo ir emigracijos - nėra net tarp pro­gramos vertinimo kriterijų. Vertina renginių skaičių, o tai, kas svarbiausia, lieka nuošalyje. O jaunimas kraunasi lagaminus, masiškai išvažiuoja ir net nežino, kad kažkas jais rūpinasi.

Įvesti sąlyginį finansavimą LLRI siūlė jau daug metų. Jo reikia, kad nesurenkant į biudžetą lėšų neaug­tų viešojo sektoriaus įsiskolinimas. Jei jau neįmanoma kitaip priversti valdininkų taupyti, šios priemonės turėtų apriboti jų apetitą. Aišku, dabar „iš viršaus“ nuleista riba yra vienoda visiems. Tačiau yra ir kitas variantas - jeigu nesurenkama į biudžetą pinigų, prioritetinėms sritims ir programoms finansavimo nemažinti, o mažiausiai svarbių atsisakyti visiškai.