Šiame straipsnyje trumpai apžvelgiami aktualiausi 1999 m. ekonominiai įvykiai, jų įtaka Lietuvos ekonominiam gyvenimui ir žmonėms. Straipsnyje kalbama apie Valiutų tarybos modelį, jo privalumas ir įtaką šalies ekonominei situacijai Rusijos krizės metu; nagrinėjami numatomi lito perorientavimo variantai. Straipsnyje taip pat kalbama apie tai, kas yra tikrasis privatizavimas, jo esmė, geriausi privatizavimo lėšų panaudojimo būdai, paliečiama sandorio su Williams tema. Straipsnyje nagrinėjama privalomojo socialinio draudimo sistema, jos ydos ir įtaka šiandienos Lietuvos ekonomikai. Taip pat kalbama apie importo apribojimus bei jų žalą vartotojams.

 

---

 

1999 m. ekonominių nutikimų bei vyksmų nepašykštėjo. Nors kai kurie "vienkartiniai" nutikimai buvo ganėtinai spalvingi, kad pretenduotų į apžvalgos herojus (pvz., S. Stažio balandžio pirmosios muitinių tvarka), tačiau vyksmai yra nepalyginamai įdomesni. Jie trunka ilgiau, sukelia daugiau kalbų vieniems ir rūpesčių visiems - tikri pilkieji arkliukai. Nors šie vyksmai įvairūs, tačiau idant matytųsi pagrindinės 1999 m. aktualijos, pakanka detaliau aptarti kelis jų.

 

Vartydama metų pradžios publikacijas net nustebau, kad mintys padidinti socialinio draudimo įmokų tarifą, kurios įsikūnijo įstatyme tik lapkričio mėnesį, jau kovą skambėjo gana užtikrintai. Naivūs įmokų mokėtojai nesitikėjo, kad baltas valstybės-maitintojos žirgas juo toliau juo labiau panašės į pilkąjį arkliuką.

 

Kai kurių Lietuvos gamintojų reikalavimai "apginti jų rinką", t.y. maitintis kitų valgytojų sąskaita, retkarčiais buvo girdėti visais metų laikais. Iki rudens jų gerokai prisikaupė - tikri protekcionizmo "kompleksiniai pietūs": makaronai, aliejus, mineralinis vanduo. Valgai ir pilkėji, belieka tik iš balutės atsigerti, ir juo (arkliuku) pavirsti.

 

Litas - vos ne vienintelis Lietuviškos ekonomikos atributas, kuris pastaraisiais metais nesilpo ir neklupo. Skamba įtartinai, tačiau dalis žmonių mano, kad būtų gerai litą euro atžvilgiu šiek tiek susilpninti. Tačiau vargu ar jiems iš tiesų patiktų keliai, kuriais riedėtų mūsų ekonomikos vežimas, velkamas susilpnintos valiutos.

 

"Mažeikių Naftos" privatizavimo istorija apskritai galėtų pretenduoti į kelias metų nominacijas, pvz., ilgiausia, brangiausia, prieštaringiausia ir kitaip "labiausia" (nepilka) istorija. Nors visiems pabodusios, jos pasekmės lydės mus ir kitais, ir dar kitais metais, todėl jos niekaip neaplenksi. Nafta - taip pat auksas, todėl žmonėms ne vis viena, kur ta pajuodusi auksinė antilopė ganosi.

 

 

1994 m. Lietuvoje buvo priimtas Lito patikimumo įstatymas, kuris įtvirtino valiutų tarybą. Litas buvo susietas su JAV doleriu santykiu 4:1, o visi apyvartoje esantys litai 100 % padengti užsienio valiutos rezervais. Kitaip sakant, kiekvienam grynam litui yra saugiai investuotas ketvirtis dolerio užsienyje. Tai reiškia kelis dalykus. Pirma, net jei visi grynų litų turėtojai sugalvotų pakeisti litus į užsienio valiutą, jos nepritrūktų ir keitimo kursas nepasikeistų. Antra, Centrinio banko veikla yra apribota. Jis gali išleisti į apyvartą tik tiek litų, kiek yra užsienio valiutos atsargų, taigi negali spausdinti nepadengtų litų ir sukelti infliacijos [1].

 

Nuo pat valiutų tarybos modelio įvedimo būta ir jo šalininkų, ir priešininkų. Politiniuose sluoksniuose vyravo nuomonė, kad Valiutų taryba yra naudinga priemonė litą stabilizuoti (prisiminkime, kad 1994 m. infliacija Lietuvoje siekė 45 %, o 1998 m. - 2.4 %), tačiau toleruotina tik trumpą laiką. Pagrindiniu jos trūkumu buvo įvardijama tai, kad Centrinis bankas negali vykdyti savarankiškos pinigų politikos (t.y. jos lanksčiai koreguoti, priklausomai nuo ekonominės konjunktūros), o Valiutų tarybos sistemos egzistuoja vos keliose pasaulio šalyse (garsusis geografinio populiarumo argumentas), taip pat kad prie užjūrio inkaro "neprikabintas" litas atrodytų daug solidžiau. Geografinę statistiką ir pinigų bei ekonominės politikos santykius palikę "kitam kartui", aptarkime dvi Valiutų tarybos "nuodėmes": bazinę valiutą - JAV dolerį bei fiksuotą lito ir bazinės valiutos santykį 4:1.

 

1997 m. buvo paskelbta Lietuvos banko pinigų politikos programa, numačiusi laipsnišką Valiutų tarybos atsisakymą, iš pradžių pakeičiant bazinę valiutą, t.y. perkeliant bent dalį inkaro šiapus vandenyno. Nuo to laiko diskusijos dėl lito ateities netyla. 1998 m. rudenį kilus ekonominei krizei Rusijoje, planai atsisakyti esamo lito režimo buvo pristabdyti. Iš tiesų tai, kad Rusijos krizė nesukėlė finansų krizės Lietuvoje didžiąja dalimi nulėmė būtent Valiutų tarybos modelio apibrėžta pinigų politika. Konservatoriai, eidami į rinkimus žadėję panaikinti Valiutų tarybą, vėliau šią nuostatą iš savo programos išbraukė, pripažinę, jog šį modelį naudinga palikti [2].

 

Tačiau dėl Rusijos krizės eksporto dalis į Europos Sąjungą ėmė augti sparčiau, ir lito susiejimas su JAV valiuta susilaukė naujos kritikos bangos. Populiariausia valiuta sandoriuose su prekybos partneriais iš Rytų buvo JAV doleris. Europos Sąjungos šalys, į kurias Lietuvos įmonių eksportas šiuo metu siekia pusę viso eksporto [3], sandorius dažniausia sudaro eurais. Bendra Europos Sąjungos šalių valiuta, iškilmingai startavusi šių metų sausio pirmąją, pasirodė esanti nelabai stipri, lyginant su JAV valiuta. euro kursas JAV dolerio atžvilgiu svyruodamas vis mažėjo (tiksliau - doleris sustiprėjo) ir gruodžio mėnesį smuko žemiau vieno dolerio ribos. Lietuvos eksportuotojams tai reiškia, kad už suderėtus eurus jie gauna mažiau dolerių, taigi, mažiau ir litų. Šiuo metu daliai Lietuvos eksportuotojų būtų naudingiau, jei litas būtų silpnesnė valiuta euro atžvilgiu arba būtų su juo susietas. Kaip jau minėta, lito "persiejimas" prie kitos bazinės valiutos yra numatytas LB pinigų programoje, ir suinteresuotos grupės šią mintį gana aktyviai propaguoja [4].

 

Lietuvoje ir tarp užsienio konsultantų yra manančių, kad litas ne tik turi būti "persietas", bet ir devalvuotas (nuvertintas). Lito nuvertinimo propaguotojai savo nuomonę grindžia tuo, kad stiprus litas nesudaro galimybių eksportuoti, dėl to pramonė negali plėtotis [5], taigi didėja nedarbas, neauga gyventojų pajamos, dėl to nesurenkami planuoti mokesčiai (tai ir siekta įrodyti, nes, deja, tik nesurenkami mokesčiai yra rimtas argumentas šiandieniniams ekonominės politikos darbininkams).

 

Pažvelkime į stabilaus lito kurso išlaikymo šalininkų argumentus. Pirma, nuvertėjus litui, pablogėtų sąlygos importui [6]. Kaip žinia, importuoja Lietuva ne tik vartojimo prekes, bet ir žaliavą (naftą, dujas), naujas technologijas bei įrengimus. Šių prekių importo brangimas labai pastebimai atsilieptų daugumai Lietuvos žmonių bei įmonių, tarp jų ir eksportuotojams, kuriems gelbėti ir būtų skiriama stiprios valiutos auka. Antra, 70 % valstybės skolos sudaro skola užsienio valiuta. Nuvertinus litą, tai pačiai skolai grąžinti reikėtų daugiau litų. Tai reiškia, kad valstybės skolos našta gyventojams dar padidėtų. Reikia turėti omenyje, kad valstybės skola nėra abstraktus dydis. Jis reiškia konkrečiai padidėjusius mokesčius. Telieka klausimas, kada jie bus padidinti. Trečia, privačių žmonių bei įmonių imtos paskolos litais nuvertėtų, o valiuta išaugtų - valiutines paskolas reikia grąžinti litais, kurių staiga prireiktų daugiau. Pasekmės, manau, akivaizdžiai nemalonios - įsivaizduokite, pasiskolinę šiandien kokius 20 000 litų viso buto remontui, susiremontuoti pajėgtumėte tik virtuvę, arba, pasiskolinę 100 JAV dolerių (400 litų), grąžinti turėtumėte 480 ar 500 litų. Ketvirta, nuvertėtų visos bankuose litais laikomos gyventojų santaupos bei įmonių lėšos. Šiuo atveju nenukentėtų nieko netaupiusieji. Nenuostabu, kad nemažai žmonių taip ir daro. Tai, žinoma, jų privatus reikalas, tačiau ekonomikai tai nieko gero nežada: kai žmonės netaupo, mažėja indėlių bankuose, bankai turi mažiau galimybių skolinti pinigus verslui, sulėtėja ekonominė plėtra. Todėl visos priemonės, atgrasančios žmones nuo taupymo, yra kenksmingos. Ir penkta, svarbiausia, visiškai išnyktų pasitikėjimas valiuta. "Visiškai", nes, prasidėjus diskusijoms dėl lito likimo, šis pasitikėjimas jau yra gerokai smuktelėjęs. Apie tai byloja indėlių bankuose struktūra (nepaisant mažesnių palūkanų, vis daugiau indėlių laikoma užsienio valiuta), sumažėję užsienio investicijos į Lietuvos įmonių bei vyriausybės vertybinius popierius. Lietuvos Vyriausybės bei Centrinio banko patikinimai, jog ir litą "persiejant" nuo JAV dolerio prie euro jis nebusiąs nuvertintas, mažai tepadeda. Žmonių pasitikėjimas valdžia yra labai mažas, o jį užsitarnauti trunka labai ilgai.

 

Yra dar vienas lito režimo keitimo variantas - litą išlaikyti susietą su doleriu, tik kitu santykiu. Teigiama, kad po to viskas liks kaip buvę, tik litas kainuosiąs ne 4, o 4,5 ar 5 litus [7]. Tačiau kaip buvę nebebus, - jeigu kursas bus pakeistas vieną kartą, kokie argumentai gali įtikinti žmones, kad tai nebus padaryta dar kartą. Nebūtinai dėl eksporto skatinimo - tikslų bei gerų norų, kuriais grįsti keliai veda ten, kur atsidurti nenorime, visada apstu.

 

Ketinimai susieti litą su euru, Lietuvos banko numatomi pradėti įgyvendinti ne anksčiau nei 2000 m. antroje pusėje, yra dėsningi. Gruodžio 10-11 d. Europos viršūnių taryba patvirtino Komisijos siūlymą kviesti Lietuvą derėtis dėl narystės ES. Kaip žinia, 11 ES šalių dalyvauja ir Europos ekonominėje, ir valiutų sąjungoje (nors formaliai tai nėra privaloma narystės ES sąlyga). Taigi kada nors - po vieno kito dešimtmečio - tautiniai banknotai kartu su visais mėgiamais ar nemėgiamais žymių ponų bei ponių portretais išnyks. Ar naujieji pinigai bus geresni, atsakyti nėra paprasta [8]. Gal tai ir nėra taip svarbu. Svarbiausia, kad kiekvieno žmogaus kišenėje jų būtų daugiau. Toks būtų ir straipsnio autorės palinkėjimas žurnalo redakcijai bei skaitytojams 2000-aisiais metais.

 

 

Šis pilkasis arkliukas sukėlė tokius dulkių kamuolius, kad vargu ar ir kitais metais pajėgsime įžvelgti viską, kas po jais slepiasi. Istorijos spalvingus faktus palikę tyrinėtojams, pasvarstykime apie šio įvykio prielaidas. Tam tenka grįžti į pradžią. O prasideda viskas nuo privatizavimo sampratos ir ja remiantis numatytų privatizavimo būdų.

 

Privatizavimas yra nuosavybės perdavimas į privačias rankas. Nuosavybės objektas gali būti parduodamas už pinigus, mainomas į kitas prekes ar paslaugas arba atiduodamas už dyką. Rinkoje veikiant privatiems subjektams sandoriai vyksta todėl, kad kai kurie daiktai, kurių subjektas neturi, vertinami labiau, nei tie, kuriuos turi. Privatizavimas, kaip ekonominės politikos priemonė, o ne sandoris tarp rinkos dalyvių, turi ir kitą tikslą (kuris yra pagrindinis): padidinti įmonės ar kito turto panaudojimo efektyvumą, kadangi privati nuosavybė tvarkoma efektyviau už valdišką. Esama daug priežasčių, kodėl taip yra. Štai keletas jų. Privatus asmuo su savo turtu elgiasi daug racionaliau negu pats sąžiningiausias turto valdytojas, nes turi teisingą motyvaciją. Pirmiausia yra atsargumas - kad turto vertė nesumažėtų - taip pat iniciatyvumas - kad turto vertė padidėtų. O samdomam įmonės vadovui valdomo turto vertė rūpi daug mažiau: jis visada gali išeiti iš darbo ir palikti įmonės problemas už uždarų durų. Kai įmonė privati, valdytoją kontroliuoja savininkas, kai įmonė valstybės, vieną samdomą žmogų, valdytoją, kontroliuoja kitas samdomas žmogus - valstybės atstovas. Be to, valstybės nuosavybės virtuvėje ekonominius sprendimus nuolatos trukdo priimti politiniai prieskoniai. Jie gali būti ir saldinantys gyvenimą (pvz., valstybės garantija paskolai), ir kartinantys (pvz., nurodymas valstybiniam bankui pirkti nepelningus vertybinius popierius ar kredituoti beviltišką projektą). Tačiau ir vienu, ir kitu atveju priimami sprendimai nėra nulemti ekonominių motyvų, todėl nėra pelningiausi.

 

Yra manančių, kad privatizuoti gerai, bet negerai, kad turto šeimininkais Lietuvoje tampa užsieniečiai. Nesileidžiant į svarstymus apie "savus" bei "svetimus", "dorus lietuvius" bei "vakarų kapitalistus-išnaudotojus", noriu priminti, kad Lietuva yra maža šalis. Lietuvoje yra mažai kapitalo ir mažai žmonių. Ypač išmanančių vadybą: kur pirkti žaliavas ir kur parduoti gaminius, kaip tvarkytis įmonėje, kad nei darbininkui, nei direktoriui nekiltų ranka imti to, kas ne savo.

 

Taigi privatizavimu siekiama "surasti turtui šeimininką" ir taip sudaryti sąlygas jį panaudoti geriau. Siekiant šio tikslo sandorio kaina yra antraeilis dalykas. Svarbu, kad turtas pereitų į privačias rankas ir ateityje, juo naudojantis, būtų sukurta didesnė vertė. Tai yra strateginis, ilgalaikis požiūris, kuriantis prielaidas gerovei (beje, ir pilnesniam biudžetui). Tačiau kartais sprendimus priimantys pareigūnai, užmiršę savo statusą, pardavinėdami bendrą turtą ir siekdami užsibrėžtų tikslų ima dalyti tai, kas jiems nepriklauso.

 

Dažniausiai toks tikslas yra didžiausia kaina [9]. Panagrinėkime, kodėl tai neturi būti pagrindinis privatizavimo tikslas.

 

Pirma, lėšos iš privatizavimo savaime netampa visų žmonių lėšomis. Lietuvoje jų panaudojimą numato specialiai tam priimtas įstatymas. Remiantis šiuo įstatymu, (1) ne mažiau kaip 2/3 privatizavimo lėšų turi būti panaudota gyventojų nuvertėjusiems rubliniams indėliams kompensuoti, (2) likusi dalis skiriama valstybės ekonomikos programoms finansuoti. Pirmas privatizavo lėšų panaudojimo būdas - atiduoti visų žmonių pinigus ne visiems, bet didelei daliai ir efektyviausiai (t.y. žmonėms į rankas). Antras būdas - atiduoti visų žmonių pinigus atskiroms, dažniausiai siauroms, žmonių grupėms ir neefektyviai - per investicines programas. Dėl sunkios valstybės finansų padėties gruodį buvo nutarta sustabdyti indėlių kompensavimą gyventojams, t.y. visas privatizavimo lėšas nukreipti (2) punkto reikmėms. Taigi visos privatizavimo lėšos gali būti naudojamos vyriausybės (retsykiais atsiklausus Seimo) nuožiūra. Tai visai nereiškia, kad pinigai skirstomi neefektyviai dėl kieno nors savanaudiškų interesų. Žmonių poreikiai skirtingi, todėl surasti būdą kaip "visų žmonių pinigus" panaudoti visų žmonių labui, nėra taip paprasta. Iš tiesų tokių galimybių nedaug, bet esama - tai būtų trečias privatizavimo lėšų panaudojimo būdas, įstatyme, deja, numatytas. Pavyzdžiui, Lietuvoje privatizavimo lėšos būtų labai pravertę reformuojant dabartinę pensijų sistemą į pensinį aprūpinimą per kaupiamuosius privačius pensijų fondus [10]. Iš to naudos būtų gavę visi: ir dabartiniai, ir būsimi pensininkai, ir net tie, kurie pensinio amžiaus nesulauks, nes, sėkmingai reformavus dabartinę pensijų sistemą, sumažėtų jos našta dirbantiesiems.

 

Kita vertus, skirti privatizavimo lėšas sritims, kurios daugeliui žmonių atrodo svarbios (pvz., išlaidos švietimui, Sodros deficitui padengti, idant laiku būtų išmokėtos pensijos), dažniausiai reiškia ne ką kita, kaip dangstyti nesėkmingos ekonominės politikos tose srityse pasekmes. Šviežiausias pavyzdys - iš privatizavimo fondo skirta 180 mln. litų Sodros deficitui dengti. Toks veiksmas tėra netikusios sistemos lopymas, neturintis pabaigos. Galbūt visiems būtų geriau, jei tų privatizavimo lėšų tuo metu nebūtų buvę. Tuomet skylės bjauriai žiojėtų ir gal galų gale priverstų politikus imtis esminių reformų, o ne guosti save ir kitus iliuzija, kad viskas savaime susitvarkys. Tas "viskas", penimas mokesčių mokėtojų pinigais, paprastai savaime nesusitvarko ir netgi labai priešinasi tvarkomas.

 

Taigi iš bendro turto gauti pinigai nėra panaudojami kiekvieno žmogaus labui. Tačiau valdžia turi galimybę dėl kainos derėtis už uždarų durų - privatizavimą reglamentuojantys įstatymai numato 6 privatizavimo būdus, tarp kurių yra ir tiesioginės derybos.

 

Valstybė, nebūdama rinkos dalyvė, nustato žaidimo taisykles žaidėjams rinkoje. Tuomet, kai ji pati pradeda "žaisti", žaidimo sąlygų niekas nebesaugo - švilpukas tyli, nes teisėjas spardo kamuolį aikštelėje. Čia ir slypi pagrindinė privatizavimo nesėkmių priežastis. Tiesioginių derybų metu valstybė ima keisti žaidimo taisykles pagal pirkėjo-investuotojo norą, pvz., atleisti nuo kai kurių mokesčių ar teikti jų lengvatas, keisti esamus ar priimti naujus įstatymus, panaikinti potencialių konkurentų galimybes įeiti į rinką, įvesti protekcionistines priemones (pvz., muitus) konkurentų prekėms iš užsienio, garantuoti esamą kainų lygį atskiroms paslaugoms ar produktams ir pan. Taigi kitai pusei siūloma patrauklių dalykų, turinčių netgi labai didelės įtakos visų žmonių gyvenimui.

 

Williams atveju patrauklūs dalykėliai buvo, sakyčiau, visai prastai supakuoti - Lietuvos derybininkai įsipareigojo paskolinti Mažeikių naftai vieną kitą milijardą litų [11]. Be to: garantuoti lengvatinius tarifus Klaipėdos naftos terminalo paslaugoms, stabilius tarifus Lietuvos geležinkelių paslaugoms ir, kaip teigia žiniasklaida, "reikalui esant" padidinti importo muitus degalams.

 

Finansiniai įsipareigojimai "Mažeikių naftai" gerokai sujaukė ir taip problematišką 2000 m. biudžetą. Padidinus biudžeto išlaidas vienoms sritims, neišvengiamai tenka mažinti išlaidas kitoms (šiuo atveju socialinei paramai, valstybės investicijoms) arba/ir didinti mokesčius (lapkričio 27 d. buvo padidintas Sodros įmokų tarifas) arba/ir toliau skolintis (kas ir daroma [12]).

 

Biudžeto išlaidų mažinimas pats savaime yra sveikintinas reiškinys. Tačiau tiktai tuo atveju, kai (1) kartu mažinama mokesčių našta ir (2) mažinama atsisakant dalies funkcijų arba efektyviau jas atliekant. Sumažėjusi mokesčių našta skatina verslo plėtrą, o apribotos valstybės funkcijos išlaisvina piliečių iniciatyvą bei sudaro sąlygas paliktas funkcijas vykdyti geriau. Mažinant pinigų, bet nemažinant darbo, smarkiai rizikuojama to darbo kokybe. Kiek ta kokybė suprastės, visi netruksime pajusti savo kailiu.

 

Tiek žinoma dabar. Tačiau nežinoma, kiek dar nežinome ir vargu ar guodžia tai, kad greit sužinosime. Ir Williams čia niekuo dėtas. Sukūrus tokias prielaidas (galimybė išvengti viešo pardavimo ir pinigų poreikis prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti) vienoks ar kitoks "williamsas" atsirasti turėjo. Juolab kad jis buvo ne pirmas - Telekomo "privatizacija" vyko pagal tą patį scenarijų, tik mastai bei scenos efektai buvo kuklesni [13]. Ugnies ir dūmų buvo mažiau, bet kosulį vis vien sukelia: kainos kyla kaip ant mielių (telekomunikacijų kainos per 1999 m. 11 mėnesių pakilo ~ 27 % ir dar kils, o mobiliosios komunikacijos atpigo).

 

Pagrindinis tiesioginių derybų parduodant Mažeikių naftą šalininkų argumentas buvo ne ekonominis. Būtent tokiu būdu buvo siekiama išvengti Rusijos įmonių kapitalo lietuviško naftos verslo širdyje. Žinant rusiškas verslo darymo tradicijas, tokios grėsmės atmesti negalima. Tačiau ekonominiu požiūriu jos ir negalima šimtu procentu išvengti. Nes šiandien įmonės registracija šalyje X dar nereiškia, kad joje neveikia kapitalas bei interesai iš šalies Y. Galima sutikti su teiginiu, kad tikėtina, jog naftos kompleksas pilnai nepateks Rusijos įtakon, tačiau šis susitarimas sukėlė ir realių neigiamų pasekmių. Pirma, valstybė prisiima įsipareigojimus teikti įmonei paskolas - tai yra ne kas kita, kaip išskirtinė pagalba. Antra, įsipareigojimai skolinti verčia pačią valstybę daugiau skolintis, dėl ko didėja skolos našta bei auga skolos aptarnavimo išlaidos (o tuo metu ekonomika traukiasi, biudžetas nesurenkamas). Trečia, kontroliuojamos kitų įmonių paslaugų kainos ("Klaipėdos nafta", "Lietuvos geležinkeliai"), t.y. iškreipti santykiai perduodami į kitas ūkio sritis. Ketvirta, skolų grąžinimas priklauso nuo "Mažeikių naftos" gaunamo pelno (kaip skelbia žiniasklaida, sutartyje numatyta galimybė grąžintiną paskolos sumą mažinti patiriamų nuostolių dydžiu bei, įmonei paprašius, didinti degalų importo muitus). Taip atsiranda paskatos pelną "išplauti" per dukterines bendroves, jo oficialiai nedeklaruojant [14]. Taigi, Mažeikių naftai buvo garantuotos išskirtinės verslo sąlygos Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais.

 

Dabar sunku atsakyti į klausimą, ar būtų buvę pigiau rudenį sutarčių nepasirašyti ir organizuoti konkursą - juk be Williams ir Lukoil pasaulyje yra daug naftos verslovių. Lengviau pasakyti, kad konkursas turėjo būti numatytas iš pat pradžių, nes Privatizavimo įstatymas numato ir mišrius privatizavimo būdus. T.y. galima buvo organizuoti tiesiogines derybas su grupe potencialių investuotojų, atrinkti tinkamus pagal politinius kriterijus ir jiems organizuoti viešą konkursą arba aukcioną. Matyt, nebuvo manoma, kad tai reikalinga. Juk privatizuojant Telekomą nebuvo jokios realios politinės grėsmės, tačiau buvo pasirinktas ne konkursas, o tiesioginės derybos. Iš istorijos apie telefonus nepasimokyta. Todėl labai būtų pats laikas pasimokyti ir iš istorijos apie naftą - juk Lietuvoje dar yra ką privatizuoti.

 

 

Socialinio draudimo fondo (Sodros) deficitas atrodė grėsmingai jau pavasarį. Per pirmąjį ketvirtį jis pasiekė 105 milijonus [15], o rudenį - 200 milijonų litų. Tai reiškė nuolatinį lėšų trūkumą socialiniams įsipareigojimams vykdyti: pensijoms, pašalpoms, kompensacijoms mokėti. Kai turimų pinigų suma nepadengia įsipareigojimų, yra tik du būdai situacijai gerinti - didinti įplaukas ir mažinti išlaidas. Abu šie būdai ir naudojami: įplaukas tikimasi padidinti pakėlus įmokų tarifą, o išlaidas sumažinti - didinant pensinį amžių, nemokant pensijų dirbantiems pensininkams, siaurinant transporto lengvatų gavėjų ratą ir įvedant kitus "slenksčius" išmokoms gauti. Ar tai duos rezultatų? Norint atsakyti į šį klausimą tenka nagrinėti visą Lietuvos socialinio aprūpinimo sistemą.

 

Lietuvoje valstybės socialinė rūpyba susideda iš dviejų dalių. Tai privalomas socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinio draudimo lėšos Lietuvoje atskirtos nuo valstybės biudžeto, jos administruojamos Socialinio draudimo fonde (vadinamojoje Sodroje), kurį valdo formaliai nuo vyriausybės nepriklausoma fondo valdyba. Socialinė parama ir kai kurios kitos išmokos (pvz., valstybinės pensijos) teikiamos iš bendrųjų mokesčių. Socialinė parama skiriama atskiroms gyventojų kategorijoms (pensininkams, invalidams, bedarbiams, šeimoms, auginančioms vaikus ir kt.), jeigu jų pajamos nesiekia nustatyto minimumo.

 

Privalomas socialinis draudimas sukonstruotas taip, tarsi tai būtų tikras draudimas, o ne šalpa, t.y. išmokas turėtų gauti tiktai mokėjusieji įmokas, o išmokų dydis turėtų priklausyti nuo draudimo stažo ir sumokėtų įmokų sumos. Tačiau praktiškai šių principų įgyvendinti nepavyksta: išmokos mokamos ir įmokų nemokėjusiems, o išmokų diferenciacija tokia maža, kad net neverta dėmesio. Išmokos suvienodėja, nes pačiame socialiniame draudime yra didžiulis perskirstymas - daugiau sumokantieji moka už tuos, kurie sumokėjo mažiau arba visai nemokėjo. Natūralu, kad dalyvauti šioje sistemoje "apsimoka" tik tiems, kurių naudai šis perskirstymas vyksta. Kitiems stebėti šias sūrio dalybas labai neskanu. Todėl žmonės, jei tik turi tam galimybių, vengia mokėti socialinio draudimo įmokas. Tokių galimybių vis mažėja, kadangi, nuolat trūkstant lėšų, plečiamas privalomai "draudžiamų" ratas. Verčiant draustis tuos, kurie pagal šios sistemos esmę neturėtų joje dalyvauti, atsiranda papildomų išlaidų, skirtų reklaminėms bei represinėms priemonėms vykdyti. Daugelis tikriausiai atkreipė dėmesį į prieš kokius metus gana dažnai per televiziją transliuojamą privalomo socialinio draudimo reklamą, kurioje teigiama, kad tapus šios sistemos dalyviu bus ramu dėl materialinio aprūpinimo senatvėje. Jei tai būtų privačios įmonės paslauga, labai tikėtina, kad Konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba [16] tą įmonę būtų nubaudusi už klaidinančią reklamą. Nepaisant populiarinimo pastangų, apsidraudusiųjų skaičius neišaugo. Tai, kad draustis Sodroje neapsimoka, akivaizdu ir taip, bet mėgstantiems skaičius galima pateikti ir jų: apie 1000 litų per mėnesį uždirbantis žmogus per 30 metų sumoka apie 88 tūkstančius socialinio draudimo įmokų ir įgyja teisę į pensiją, kurios dydis per 20 metų sudaro apie 70,5 tūkstančių litų [17]. Taigi, žmogus praranda 15 tūkstančių litų. Pateikiant šį pavyzdį daroma prielaida, kad žmogus gaus tą pensiją, į kurią jis įgyja teisę pagal dabartinius įstatymus. Tačiau ši prielaida, žinant demografines tendencijas ir sistemos ydas, yra gana optimistinė. Taigi esama socialinio draudimo sistema yra labai neefektyvi. Kokios šio neefektyvumo priežastys?

 

Pagrindinė Lietuvoje veikiančios socialinio draudimo sistemos yda yra jos "architektūra". Pagal ją išmokos finansuojamos einamosiomis įmokomis (angl. pay-as-you-go sistema). T.y. kiek pinigų surenkama iš šiuo metu dirbančių, tiek jų išdalinama dabartiniams pensininkams bei kitiems gavėjams. Nė menkiausia dalelė pinigų nėra kaupiama, jokie procentėliai nepriauga (priešingai - tenka skolintis ir mokėti palūkanas), niekur nieko neinvestuojama. Tokios socialinio aprūpinimo sistemos buvo sukurtos praeito amžiaus industrinėse valstybėse. Tuomet dauguma žmonių gyveno trumpai. Jie dirbo stambiose įmonėse, tad buvo aišku iš ko ir kaip įmokas surinkti. Įvairėjant darbo santykiams ir senstant visuomenėms, ši sistema tapo nebetinkama. "Blogėjant" dirbančiųjų ir pensininkų santykiui, į šią sistemą bandoma įtraukti ir tuos dirbančiuosius, kurių socialinio draudimo įmokas apskaičiuoti ir administruoti labai sunku (pvz., ūkininkai, individualių įmonių savininkai, laisvųjų profesijų atstovai). Einamųjų įmokų - išmokų tipo socialinio aprūpinimo sistemos yra didžiulė problema ne tik Lietuvoje, bet ir turtingose šalyse. Kadangi Lietuvoje geografinis argumentas ekonomikoje yra labai mėgstamas, yra vilties, kad kitoms šalims reformavus savo socialinio aprūpinimo sistemas arba ES išleidus atitinkamą direktyvą, ledai pajudės ir pas mus. Tačiau tuomet reikia gerai apsirūpinti anekdotais apie estus - apmaudui, kad velkamės jų uodegoje, numarinti.

 

Išsiaiškinome, kad ta socialinio aprūpinimo sistema, kuriai mokame įmokas yra visai ne draudimas, o valstybinis fondas, kurio valdymas atskirtas nuo nacionalinio biudžeto ir 34 % darbo užmokesčio yra ne įmoka, o mokestis. Ar 34 % yra daug? Mokantiems - daug, skirstantiems - mažai, o gaunantiems - dar mažiau. Tai, kad mokantiems 34 % yra daug, nėra vien socialinio aprūpinimo reikalas. Jeigu kitų mokesčių būtų mažiau, ir 34 % reikštų "mažiau". Tai, kad skirstantiems 34 % maža, yra natūralu, nes dalyti ne savo pinigus visada norisi visiems prašantiems (šiukštu, tai nieko bendra neturi su filantropija!). O gaunantiems lieka visai mažai, nes, pirma, skurstančių Lietuvoje yra iš tiesų daug, antra, žmonėms pinigų visada negana, o, trečia, sistema labai neefektyvi. Išvada: pakėlus tarifą problema neišsprendžiama, nes nekeičiama sistema. Įmokų kėlimo šalinininkai mėgsta priminti, kad Lenkijoje socialinio draudimo įmokų tarifas siekia 45 %, tačiau mėgsta nutylėti, kad (1) surenkamų lėšų vis vien neužtenka įsipareigojimams padengti ir reikalingos biudžeto dotacijos, (2) ten jau pradėta pereiti prie kaupiamųjų privačių fondų. Žinoma, perėjimas užtruks ilgai, tačiau laikas lenkams jau yra sąjungininkas, o lietuviams vis dar priešininkas (trūksta tik peizažo su vėjo malūnais).

 

 

Jei kas turi kantrybės ir talpias ausis, gali išgirsti, kad Lietuvoje remti reikia viską: cukrinių runkelių augintojus bei cukraus perdirbėjus, rapso augintojus bei spaudėjus, vaisvandenių bei mineralinio vandens pilstytojus, makaronų gamintojus, vištų bei kiaulių, linų bei miežių augintojus, trąšų, cemento, plytų, kartono gamintojus, miško perdirbėjus ir net vienintelį naftos produktų gamintoją - "Mažeikių naftą". Ši parama iš pirmo žvilgsnio nekalta: dotacijų neprašoma, prašoma tiktai apsaugoti (lyg ir valstybės priedermė). Paprastai saugoma nuo (1) palankesnėse klimato zonose išaugintos žemės ūkio produkcijos, pvz., už runkelius saldesnių cukranendrių cukraus, už rapsų geresnio alyvuogių aliejaus, geresnės kokybės linų ar miežių salyklui (2) pigesne energija išlepintos produkcijos iš Rytų, pvz., baltarusiškų statybinių medžiagų ar rusiškų trąšų, (3) subsidijuojamos žemės ūkio produkcijos iš Vakarų, pvz., žymiųjų istorijų apie kontrabandą herojų - vištų šlaunelių (4) aukštesnes kainas siūlančių pirkėjų, pvz., apvalios medienos.

 

Rinka "saugoma" dviem būdais: taikant tarifinius bei netarifinius barjerus. Tarifiniai barjerai - importo bei eksporto muitai ir kvotos. Eksporto muitų Lietuvoje nėra daug, tačiau šį rudenį vėl atsirado norinčių jų skaičių padidinti - vietiniai medienos perdirbėjai bando "apsaugoti" lietuvišką medieną nuo užsienio pirkėjų, kurie, nenaudėliai, sumoka už ją daugiau ir taip palieka vietinius konkurentus be žaliavos (tiksliau - su pabrangusia žaliava).

 

Mėgstamiausias tarifinis barjeras - importo muitai. Jie patogūs dėl daugelio priežasčių. Viena, "saugo" vartotojus nuo pagundų įsigyti pigesnių, įvairesnių ir dažnai kokybiškesnių prekių, o tai labai patinka saviems gamintojams. Antra, muitai papildo valstybės biudžetą. Taigi rinkos apsauga importo mokesčiais yra paranki ir labai lengvai pagrindžiama ekonominės politikos priemonė (kaip minėta anksčiau, galimybė greitai gauti papildomų lėšų į biudžetą - neatremiamas argumentas). Juolab kad iniciatorių visada apstu.

 

Kita užsienio prekybos kliūčių grupė - netarifiniai barjerai. Tai privalomi kokybės standartai, apie kuriuos liudija atitinkami sertifikatai ir licencijos. Šios priemonės nėra tokios paprastos ir pelningos biudžetui, mat reikia steigti institucijas, kurios užsiima prekių sertifikavimų, įmonių licencijavimu, kontrole ir panašiais "filtravimo" darbais. Oficialus tokių priemonių tikslas yra sukurti administracinę sistemą, su kurios pagalba į rinką patektų tiktai geriausi. Tačiau, kaip žinia, rinkos ekonomikoje apie gerumą sprendžia pirmiausia vartotojas - pirkdamas arba nepirkdamas. Arba, nupirkęs nevykusią prekę, apskųsdamas pardavėją vienai iš "n" kontroliuojančių institucijų (pvz., higienos inspekcijai). Kai geriausius atrinkti imasi pareigūnai, paprastai ne visi geriausieji būna įleisti ir ne visi blogiausieji sustabdyti. Aišku tik, kad turtingiausi turi daugiausia galimybių - biudžeto papildymo argumentas veikia ir lokaliu mastu.

 

Išnagrinėję saugojimo būdus, pabandykime išsiaiškinti kas čia ką saugo ir kam tai naudinga. Sakoma, kad valstybė saugo savo rinką. Tarsi koks Girinis saugo mišką nuo triukšmo, netvarkos ir mašinų ūžimo. Tačiau rinkos papildomai saugoti nereikia - nuo triukšmo, netvarkos ir mašinų ūžimo ją saugo įstatymas. Tai atskiri gamintojai nori būti apsaugoti nuo konkurencijos ir dar svetimais pinigais. Paprastai už saugojimą moka tas, kurio interesai yra saugomi. Čia gi saugomi vietos gamintojų interesai - sumažinti vartotojų galimybes pasirinkti užsienio konkurentų prekes. O sumoka už tai tie patys gyventojai - vartotojai ir mokesčių mokėtojai.

 

Mes mokame keliagubai už cukrų, idant įpratusieji auginti cukrinius runkelius ir toliau šiuos augintų, o dirbusieji cukraus perdirbimo fabrike liktų ten dirbti. Benzinas brangsta ne tik dėl naftos kainų, bet ir dėl to, kad Mažeikių nafta gautų pelno. Naujausi norai yra atpratinti prakutusius Lietuvos valgytojus nuo alyvuogių aliejaus. Kam remti savo pinigėliais Ispanijos ūkininkus, kai esama vietinių rapsų augintojų? Kaip mus ramina aliejininkai, jie rinką gali pilnai aprūpinti. Niekas tuo neabejoja: pieno upių, makaronų kalnų ir aliejaus ežerų nėra ne dėl to, kad nepagaminama, o dėl to, kad nenuperkama. Tačiau toks mąstymas yra simptomatiškas: dažnas gamintojas vis dar mano, kad svarbiausia yra pagaminti, o tik tada imtis pardavimo. Jeigu produkcija guli sandėliuose, tai kalta tampa valstybė, kuri nepriverčia žmonių tos produkcijos išpirkti. Taip ir atsiranda protekcionizmo iniciatyvos. Jeigu šis nežinojimas yra nuoširdus, tai išeičių vertėtų ieškoti švietime, jei tai tiesiog interesas - durelės išeiti turėtų būti teisėsaugos rūme. Ar žmonės daro kvailystes iš nežinojimo, ar piktybiškai - tai amžinas klausimas, kurį galėtume dar ilgai svarstyti. O tuo metu Lietuva džiaugiasi pakviesta derėtis dėl narystės Europos Sąjungoje. Ketinama stoti į sąjungą, kur laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimas yra pagrindinės vertybės. Tad teks susitaikyti su mintimi, kad tai, ar lietuviai virs Vilniuje ar Neapolyje gamintus makaronus priklausys ne nuo muitų ar kvotų, o nuo makaronų gamintojų pasiūlytos kainos bei kokybės. Svarbiausia, sumažės progų juos žmonėms ant ausų kabinti, įtikinėjant rinkos apsaugos būtinybe [18].

 

Kokios Lietuvos ekonomikos perspektyvos matyti pasilypėjus ant 2000-ųjų metų slenksčio? Visų pirma tai, kad ekonomikai tai nėra slenkstis. Normaliomis politinėmis sąlygomis ekonomika - nuolatinis kitimas, kur pusiausvyra yra daugiau išimtis nei taisyklė, ir čia aprašyti 1999 m. vyksmai tai patvirtina. Nė viename jų nepadėtas taškas, tiktai klaustukai ir daugtaškiai. Žmonės dirba savo darbą, ir tai yra ekonomika. Tie, kurių darbas nulemia kitų darbo aplinkybes, turėtų nepamiršti, kad taško sakinio gale nebus ir kitąmet. Tačiau, norint judėti į priekį, taškus ant "i" sudėti teks.

 

---

 

[1] Infliacija yra pinigų nuvertėjimas, arba kainų kilimas, galintis įvykti dėl daugelio priežasčių. Vienos jų - "pinigų spausdinimo mašinos" paleidimo - grėsmė panaikinama su Valiutų tarybos pagalba.
[2] Tiesą sakant, kalbėti apie trumpalaikę Valiutų tarybos naudą galima tik šio modelio nesuprantant, nes ilgalaikiškumas yra jo esmė ir pagrindinė prielaida.
[3] Lietuvos įmonių eksportas į ES šalis 1998 m. sudarė 44 %, 1997 m. - 41 % viso eksporto.
[4] Reikia nepamiršti, kad kaip euras nusilpo dolerio atžvilgiu, taip pat gali ir sustiprėti.
[5] Iš tiesų, tokios mažos šalies kaip Lietuva ekonomikai užsienio prekyba yra labai reikšminga. Lietuvos įmonių eksporto apimtys 1999 m. sudarė maždaug 40 % šalies viduje sukuriamos vertės (BVP).
[6] Lietuvos įmonių importo apimtys viršija pusę šalies viduje sukuriamos vertės (BVP).
[7] Beje, Tarptautinio valiutos fondo nuomone, dabartinis lito ir JAV dolerio santykis yra realus.
[8] Aktyviai prekiaujantiems ar kitaip bendraujantiems su ES šalimis bendros valiutos įvedimas turėtų būti naudingas. Tačiau jei euras JAV dolerio atžvilgiu bus silpnas, norėdami pirkti prekes už dolerius (pvz., naftą) turėsime sumokėti daugiau eurų. Taigi pinigų santykinai "sumažės".
[9] Dėl derybų slaptumo galime tik numanyti, kokius tikslus sau kėlė Lietuvos derybininkai dėl Mažeikių naftos pardavimo. Kiek svarbos buvo suteikta kainos faktoriui, taip pat negalime pasakyti, nes konkurso nebuvo.
[10] Lėšų iš privatizavimo panaudojimas. Analitinė medžiaga, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 1999. Šioje studijoje numatytas dar vienas tinkamas privatizavimo lėšų panaudojimo būdas - tai lito padengimo padidinimas.
[11] Agentūros BNS duomenimis (1999.12.27), Lietuvos valstybė įsipareigojo paskolinti "Mažeikių naftai" apie 1.2 mlrd. litų.
[12] Ūkio ministerijos duomenimis, 2000 m. Lietuva ketina pasiskolinti iki 400 mln. Litų.
[13] Šio sandorio privatizacija pavadinti negalima, nes pirkėjas yra valstybinės užsienio šalių įmonės. Tiesa, žiniasklaida skelbia, kad jas ketinama privatizuoti.
[14] Verta pažymėti, kad susipažinimo su sutartimi tvarka yra nepaaiškinamai griežta: susipažinimui skiriama viena valanda, dokumentų ne tik kad negalima kopijuoti, bet ir užsirašinėti. Turint omenyje dokumento apimtis, sudėtingumą ir skaičių gausumą, aišku, kad išsamiai susipažinti su sutartimi neįmanoma, netgi labai spėriai sukantis.
[15] Gautos Sodros biudžeto pajamos 1998 m. buvo 4,2 milijardai litų, o deficitas sudarė vidutiniškai apie 25 milijonus litų per ketvirtį.
[16] Pagal įstatymą Konkurencijos ir vartotojų teisių tarnyba neįgaliota ginti vartotojų interesų nuo valdžios institucijų bei įstaigų veiksmų.
[17] Skaičiavimus atliko Laisvosios rinkos institutas ("Lietuvos socialinės politikos kokybės, struktūros ir dinamikos" tyrimo ataskaita, LLRI, 1998, p.24).
[18] Progų tik sumažės, bet jos neišnyks, kadangi Europos Sąjungos šalys taiko tarifinius ir netarifinius barjerus prekyboje su vadinamosiomis "trečiosiomis" (ne ES) šalimis. Pasaulio mastu prekybos liberalizavimą propaguojanti organizacija yra Pasaulinė prekybos organizacija (PPO), kurios nare Lietuva taip pat siekia tapti.