dr. Remigijus Šimašius, LLRI viceprezidentas
2005-05-12
Pranešimo gairės konferencijoje "Lietuvos studento ateitis: šeimininkas ar samdinys?“, Vilnius
Pranešimo tikslas – apžvelgti pagrindinius aukštojo mokslo sistemos veiksnius ir pasiūlyti būdus sudaryti sąlygas konkurencijai aukštajame moksle.
1. Aukštasis mokslas (kaip ir bet koks lavinimas) gali būti suvokiamas kaip veikiantis decentralizuotos žmonių veiklos padarinys (tai preziumuoja ir rinkos santykius), arba kaip planavimo produktas.
2. Tradiciškai Vakarų kultūroje aukštasis mokslas buvo suvokiamas kaip decentralizuotos žmonių veiklos (rinkos) produktas.
3. Mokslo planavimo užgimimas yra susijęs su totalitarinių valstybių ideologija.
4. Konkurencijos panaikinimas ekonomine prasme reiškia sumažėjusią pasirinkimo galimybę, mažesnę orientaciją į vartotoją, prastesnę kokybę, aukštesnes kainas. Valstybinė monopolija, be to, reiškia ir politizavimo tendenciją.
5. Šiandien formalus aukštasis išsilavinimas Vakarų pasaulyje teikiamas labai skirtingomis sąlygomis ir takoskyros neretai labai ryškios. Pateiksime keletą aspektų.
|
Aukštojo mokslo sistemos aspektas
|
„Prorinkiškas“ požiūris
|
„Proplaninis“ požiūris
|
|
Nuosavybė
|
Privati: išliko kaip svarbiausia institucija JAV, pusiau suvalstybintos institucijos JK.
|
Valstybinė: buvęs komunistinis blokas, Prancūzija, kitos šalys.
|
|
Akademinė autonomija
|
Ryški: JAV
|
Neryški: Prancūzija
|
|
Reguliavimas
|
Nereguliuoti visiškai: JAV ir JK privačių valstybės finansų negaunančių institucijų atveju.
|
Reguliuojama: praktiškai visur, skiriasi tik laipsnis. Lietuvoje ypač smarkiai.
|
|
Finansavimas
|
Kaip ir kitų paslaugų: JAV
|
Kaip „viešoji gėrybė“: Lietuva
|
6. Daugelis Europos valstybių, įskaitant ir Lietuvą, bando rasti tarpinius sprendimus. Tačiau Europoje gana ryški tendencija artėti prie aukštojo mokslo kaip paslaugos asmeniui sampratos ir aukštojo mokslo stūmimo į rinką.
7. Lietuvoje vis dar nelinkstama pripažinti, kad Aukštajame moksle reikia konkurencijos - tai akivaizdžiai rodo finansavimo skirtumai privačiose ir valstybinėse mokyklose.
8. Nuosavybė, reguliavimas ir akademinė laisvė yra esminiai dalykai aukštajame moksle, tačiau gyvybinga ir rinkos principais paremta sistema apskritai neįmanoma be bent jau didžiąja dalimi decentralizuoto ir finansavimo.
9. Finansavimo esminių alternatyvų palyginimas:
|
Privataus studijų finansavimo privalumai
|
Valstybinio finansavimo privalumai
|
|
1) nėra netikslingų išlaidų švietimui, nes nesukuriama dirbtinė paklausa (arba dirbtinė pigi pasiūla);
2) studijų procesas yra realiai depolitizuotas, vyrauja orientacija į realius rinkos poreikius, nes aukštosios mokyklos orientuojasi į mokėtoją, kuris šiuo atveju yra privatus asmuo;
3) yra daugiau motyvacijos diegti naujoves ir tobulinti studijų procesą kokybės ir efektyvumo linkme, nes sėkmingos inovacijos iššaukia tiesioginę teigiamą rinkos reakciją;
4) nėra nereikalingo perskirstymo – už studijas sumoka tas, kuris gaus studijų naudą;
5) yra didesnė studentų motyvacija gerai studijuoti.
|
1) padidina studijų prieinamumą asmenims iš visų socialinių sluoksnių;
2) padidina aukštojo mokslo institucijų veiklos stabilumą.
|
10. Valstybės finansavimas bet kokioje srityje gali būti vykdomas trimis būdais:
1) instituciniu: lėšos skiriamos institucijoms, įpareigotoms atlikti tam tikrus darbus;
2) programiniu: formuluojami valstybės finansavimo tikslai, jiems pasiekti formuluojamos programos ir, nuosekliai įgyvendinant programinį principą, darbams atlikti yra skelbiami konkursai/viešieji pirkimai;
3) paslaugos gavėjų finansavimas: paslaugos, kurią norima finansuoti, gavėjai yra paremiami arba pinigais, kuriuos galima panaudoti bet kam, arba tiksliniais kuponais (vaučeriais), kuriuos galima panaudoti tik tam tikrai paslaugai/daiktui įsigyti.
11. Netgi esant valstybės finansavimui, priklausomai nuo jo organizavimo būdo, jo poveikis aukštajam mokslui gali būti įvairus. Apsisprendžiant dėl finansavimo būtina atsižvelgti į esminius kriterijus:
a. Studijų atitikimas poreikiams: ar modelis leistų pasiekti, kad studijos suteiktų tą kvalifikaciją, kuri bus reikalinga vėliau dalyvaujant rinkos santykiuose? Ar studentai nėra skatinami rinktis tas studijas, kurios vėliau bus nenaudingos? Ar mokyklos nėra skatinamos tokias studijų paslaugas siūlyti?
b. Kaštų kontrolės efektyvumas: ar įmanoma kontroliuoti studijų kainos dydį? Ar lėšos, skiriamos studijoms, naudojamos efektyviai?
c. Konkurencijos sąlygos: ar yra konkurencijos mechanizmas, skatinantis tobulėti, siūlyti reikalingesnes ir efektyvesnes studijų formas? Ar yra sąlygos naujiems paslaugų teikėjams įsitraukti į rinką? Ar netinkami veikėjai išstumiami iš rinkos dėl konkurencijos veikimo?
d. Kiek kaina priklauso nuo suteikiamos paslaugos: ar nėra sukuriamos paskatos dirbtinai didinti studijų kainą?
e. Studijų prieinamumas visiems, kurių sugebėjimai leidžia siekti aukštojo mokslo: ar valstybės pagalba padeda pasiekti, kad neturtingi gabūs asmenys turėtų realias galimybes studijuoti? Ar valstybės parama nėra netikslinga? Ar valstybės skiriamos lėšos maksimaliai efektyviai padidina studijų prieinamumą?
f. Studijų kokybė: ar finansavimo mechanizmas skatina gerinti studijų kokybę?
12. Norint priartėti prie rinkos santykių būtina keisti finansavimo sistemą ir visą finansavimą teikti paslaugos gavėjui, o atskirais atvejais – programiniu principu.
13. Apibendrintos LLRI išvados ir rekomendacijos dėl Aukštojo mokslo sistemos pertvarkos:
- Tik tuomet, kai individualus asmuo sprendžia savo studijų finansavimo klausimus, galima užtikrinti, kad aukštojo mokslo sistema tenkins konkretaus žmogaus poreikius. Esant valstybiniam studijų finansavimui tai įmanoma išlaikyti tuomet, kai finansuojamas paslaugos gavėjas, o ne aukštojo mokslo institucijos ar programos.
- Tik esant konkurencijai tarp visų teisėtai veikiančių aukštųjų mokyklų ir laisvoms studijų kainoms galima užtikrinti studijų efektyvumą ir atitikimą darbo rinkos poreikiams. Tai taip pat apima ir lygių veiklos sąlygų sudarymą (įskaitant vienodais pagrindais teikiamą finansavimą) valstybinėms ir nevalstybinėms aukštosioms mokykloms.
- Būtina atsisakyti nerealaus ir nepateisinamo tikslo – pilnai finansuoti studijų kainą visiems. Už savo studijas turėtų būti atsakingas pats asmuo, o valstybė gali tik prisidėti.
- Valstybės finansavimas turi būti tikslingas, veiksmingas ir efektyvus, todėl turi būti pasirinktas toks studijų finansavimo būdas, kuris kuo mažesnėmis sąnaudomis labiausiai padėtų pasiekti išsikeltus tikslus.
- Lietuvoje veikianti fiksuotų studento įmokų sistema yra netinkamas finansavimo modelis norint pasiekti aukštojo mokslo finansavimo tikslus, nes nesudaro galimybės konkurencijai, neskatina diegti efektyvesnių studijų formų, nedaug padidina studijų prieinamumą.
- Jei siekiama užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą, turėtų būti finansuojami socialiai remtini studentai, t.y. pasirenkamas paramos studentams socialinių kriterijų pagrindu modelis. Esminė problema šiuo atveju, kaip ir kitais socialinės paramos atvejais, yra socialinių kriterijų ir socialinės paramos dydžio įvardijimas.
- Jei siekiama sukurti papildomas paskatas studijuoti, efektyviausias būtų “studento krepšelio” (fiksuotos subsidijos) finansavimo modelis.
- Esant laisvoms studijų kainoms studijų programų, kurios susijusios su išskirtinai didelėmis sąnaudomis, prieinamumo problemą tikslingiausia spręsti programiniu principu finansuojant mokslo tyrimus, o ne diferencijuojant valstybinį studijų finansavimą.
- Stipendijos yra ir turėtų būti traktuojamos kaip išskirtinė studijų paramos forma, kurios teikimas iš valstybės biudžeto plačiu mastu yra nepateisinamas, ypač tuomet, kai valstybė nefinansuoja visos studijų kainos. Stipendijos turėtų būti teikiamos aukštosios mokyklos iniciatyva ir sąskaita, o išskirtiniais atvejais – tik ypač neturtingiems ir gabiems studentams per viešą valstybės biudžeto finansuojamą fondą.
- Esant valstybės politiniams sprendimams stengtis padidinti studijų prieinamumą visiems studentams, sudarant jiems sąlygas net neturint finansinių išteklių įgyti aukštąjį išsilavinimą, tikslingiau naudoti ne negrąžintinio finansavimo, o studijų paskolų finansavimo būdą.
- Studijų paskolos taip pat yra paramos forma, kurią teikiant būtina įvertinti alternatyvas, kurios yra analogiškos negrąžintinos paramos teikimo būdams. Studijų paskolos, ypač jei jos teikiamos ne rinkoje, gali tapti paslėptomis neplanuotomis valstybės išlaidomis. Apsisprendžiant dėl studijų paskolų sistemos būtina minimizuoti šią riziką. Tai geriausiai užtikrina paskolos teikimas privačiomis lėšomis ir privačiomis prievolių užtikrinimo priemonėmis, valstybei pasiliekant dalinio palūkanų dengimo ir dalinių garantijų teikimo vaidmenį.
- Studijų paskolų finansavimas sukuria tinkamą asmeninę motyvaciją siekti aukštojo mokslo, gali sudaryti sąlygas studijų prieinamumui, tačiau paskolų sistema gali būti sunkiai diegiama ir administruojama. Jei studijų paskolų sistema būtų administruojama, finansuojama arba garantuojama valstybės, o ne privačių institucijų, jai grėstų nestabilumas ir esminiai iškraipymai. Todėl tikslingas, saugus ir efektyvus gali būti tik rinkoje teikiamų paskolų dalinio subsidijavimo modelis.
- Aukštojo mokslo institucijų (aukštojo mokslo paslaugų teikimo) reglamentavimo ir kontrolės sistema, siekiant, kad ji efektyviai atliktų savo vaidmenį, turi būti pertvarkyta, kontroliuojant šiuos aukštojo mokslo veiklos aspektus:
1) visos aukštosios mokyklos kontroliuojamos vykdomų studijų programų kokybės aspektu ir tik atitinkančios reikalavimus programos gali būti pripažįstamos aukštojo mokslo programomis (tinkama visapusiška programų kontrolė turi pakeisti ir šiuo metu galiojančią institucijų kontrolę);
2) kontroliuojama, ar aukštojo mokslo finansavimui skirtos lėšos aukštosiose mokyklose naudojamos aukštajam mokslui teikti;
3) prižiūrimas valstybinių aukštųjų mokyklų veiklos efektyvumas;
4) kontroliuojama finansavimo panaudojimas valstybinėse aukštosiose mokyklose;
5) kontroliuojama, ar studentai teisėtai naudojasi valstybės finansavimu aukštajam mokslui.
Kitose srityse aukštosioms mokykloms turi būti paliekama veiklos laisvė.
