Profesorių, studentų ir politikų auditorijoje, kuriai skirtas šis tekstas, būtų tikras akibrokštas įrodinėti, kad aukštasis mokslas yra nepaprastai reikšmingas žmogui ir žmonijai. Tiesa, ribinius pasirinkimus narstantys kultūros bei socialiniai kritikai kartais reikalauja naujai pagrįsti universiteto egzistenciją. Tačiau aukštojo mokslo bendrosios prasmės aptarimas verstų gvildenti abstrakčias tikėjimo ir pasitikėjimo Vakarų civilizacijos pagrindais temas, nukreiptų mūsų diskusiją nuo šiandienos problemų, pagaliau būtų nepagrįsta pretenzija pasakyti ką nors nauja klausimu, kuris svarstomas jau nuo pirmųjų universitetų atsiradimo. Tad akademijos – aukštųjų studijų ir tyrimų visumos – civilizacinę vertę teigdamas kaip nekvestionuotiną prielaidą, klausiu ne ar, o koks aukštasis mokslas reikšmingas žmogaus gyvenime ir kūryboje, koks jis gali būti / turi būti, idant plačiausiai išsiskleistų jo visuomeninis kultūrinis vaidmuo.
Nereikia ypatingo akylumo pastebėti, kad šiuolaikiniame pasaulyje – ir ne vien mūsų šalyje – žioji spraga tarp pačios akademijos ilgus šimtmečius puoselėtos savo misijos sampratos ir visuomenės, politinių, verslo sluoksnių reiškiamų pageidavimų bei lūkesčių. Tai nėra paprastas konfliktas dėl pasiūlos ir paklausos neadekvatumo, nes akademijai gana radikaliai iškilęs klausimas, ar ir kokiu mastu ji pati turi / gali formuoti savo paskirties apibrėžtį. O gal ji privalo imtis tik aktualiai užsakomų funkcijų, teikti prašomas paslaugas? Pažvelkime į šią priešpriešą iš dviejų perspektyvų.
Laikydamiesi tradicinio požiūrio, kad aukštojo mokslo tikslas – ugdyti žmogų ir žmogaus ugdymą suprasdami kaip svarbiausių žmogiškumo dimensijų plėtotę, turėtume dėmesį sutelkti į vakarietišką žmogiškumo idėją išbaigusią renesansinę humanistinę koncepciją, papildytą šiuolaikine asmens orumo samprata. Taigi akademija iškiltų kaip aukštosios kultūros kūrimo, saugojimo ir apmąstymo vieta, kurioje žmogus išmoksta ieškoti tiesos, įgyja teisingumo pajautą, gebėjimą laisvai spręsti apie įvykius ir reiškinius. Taip suprantamam aukštajam mokslui labiausiai svetimas turėtų būti nepasitikėjimas žmogumi, pastanga perkelti atsakomybę nuo asmens ant anoniminės struktūros pečių. Kadangi sugebėjimas kritiškai galvoti ir atsakingai spręsti nėra susijęs su kokia nors profesija, o ypač – specializacija, pastarajai tektų tik pagalbinis vaidmuo.
Antroji perspektyva byloja, kad universitetas turi būti kuo efektyviau dirbanti industrinė įmonė, gaminanti kadrus ir žinias visuomenės poreikiams. Išsilavinusio žmogaus kategoriją keičia specialisto kategorija. Tiesa, šia sąvoka labiau manipuliuoja tik viena iš Lietuvos politinių partijų, o kitos verčiasi sinoniminėmis eksperto, profesionalo, žinovo apibrėžtimis. Tačiau jos visos liudija, kad prioritetas teikiamas mokėjimui efektyviai taikyti siauros srities žinias, o ne gebėjimui priimti išmintingus ir atsakingus sprendimus esmingo žinojimo pagrindu. Žinojimo – žinių porą galėtume patikslinti pridėdami ugdymo – instruktažo alternatyvą. Žinojimą teikiantis ugdymas tegali būti asmeniškas, neturintis pabaigos, unikalus ir todėl sunkiai apibrėžiamas kaip konkretus rezultatas. Žinių duodantis specializacinis instruktažas yra masinis ir anonimiškas, baigtinis ir lengvai formaliai verifikuojamas – pavyzdžiui, kokiu nors kvalifikaciniu testu. Todėl santykių depersonalizacija būtų natūralus akademijos orientavimosi į instruktažą padarinys.
Čia dera paklausti, ar žinios, ypač šimtams profesionalų visuose žemynuose reikalingos bendrosios specialybės žinios šiuolaikiniame pasaulyje tebėra kieno nors monopolis. Kitaip, nei sovietmečiu, tokių žinių nesunku rasti internete ar užsisakant paštu knygą iš amazon.com, bent tol, kol mūsų bibliotekos žinių poreikio tiesiog tragiškai nepatenkina. Aukštoji mokykla už kitus instruktažo šaltinius tegali būti pranašesnė arba ypač efektyvia žinių transmisija, arba iš valstybės išpeštais įgaliojimais paliudyti žinių turėjimą kvalifikaciniu diplomu. Tai išties paslaugų rinka, kurioje vyksta konkurencija, beje, dažniau ne visai sąžininga, nes kai kurie rinkos dalyviai yra lygesni. Kas kita, jei kalbame apie žinojimo – kritinio galvojimo būdų, žinių paieškos strategijų, akademinio darbo įgūdžių ir pasaulėžiūros gairių – formaciją. Tokia formacija įmanoma tik labai specialiomis sąlygomis, kurias pirmiausia apibrėžia, sakant ekonomine kalba, žmogiškieji ištekliai. Kaip žinia, jie visuomet riboti, todėl padidėjus išmintingų profesorių ir ugdančios akademinės bendruomenės paklausai kyla kaina, it aukso ar natūralių deimantų, o pasiūla gali išaugti tik nežymiai ir per netrumpą laiką, jei tik rinkos kategorijos apskritai tinka šiems nepamatuojamų verčių mainams apibūdinti.
Ar iš tiesų nusakyta žmogaus ugdymo – specialisto rengimo priešprieša tokia neįveikiama? Viskas priklauso nuo pozicijų radikalumo. Kai specializacija susiaurinama iki, tarkim, dulkių siurblių pardavimų vadybininko, valstybinėse institucijose natūraliai kyla noras pasiaiškinti, kiek vakuojančių vietų darbo birža tokiems profesionalams gali pasiūlyti ir kokia visuomenei nauda iš jų instruktavimui išeikvotų lėšų. Savo ruožtu, priešinga kryptimi keliauja detalūs valstybiniai užsakymai – Lietuvoje stinga tiek ir tiek kompiuterijos specialistų, nusakoma pageidautina (siauresnė, nes tariamai pigesnė) jų kvalifikacija. Pridėkime plačiosios visuomenės troškimą kuo greičiau ir kuo lengviau pelnyti daugybę vadinamųjų prestižinių teisininko ar sociologo diplomų ir atsidursime prieš užburtą žinių paketo minimalizavimo ratą.
Tiek biurokratų bei politikų, tiek studentų dažnai keliamas šūkis: universitetas turi mokyti tik to, ko tikrai reikia, – yra utopinis, nes reikalauja sudėlioti į stalčiukus sudėtingą, dinamišką ir sunkiai prognozuojamą tikrovę. Studijas ir gyvenimą realiai suartintų kur kas kuklesnis negatyviai formuluojamas užmojis – nedėstyti to, ko tikrai nereikia. Beje, dažniausiai tai būtų ne bendrosios, teorinės, o būtent siauros, vadinamosios praktinės disciplinos. Teorinis mąstymas, tiesiogiai praktiškai nepanaudojamų intelektinių galių lavinimas ir geras nusimanymas konkrečioje srityje puikiai telpa viename žmoguje, jei tik akademija neatsisako tolygiai veikti abiejose srityse, arba valstybė neprievartauja jos taip elgtis.
Norime atkreipti dėmesį į vieną paradoksą – nors sakėme, kad žinių transliavimas, kitaip nei žinojimo ugdymas, yra anoniminis, tačiau smulkus specializacijų šakojimasis, absolventų geras pasirengimas dirbti kokioje nors labai siauroje srityje glaudžiausiai susijęs su asmeniniu studento ir dėstytojo bendravimu. Tik tiesioginio kontakto rašant diplominius darbus, bendrai darant eksperimentus, diskutuojant mažose seminarinėse grupėse dėka perimamos ir plėtojamos amato subtilybės. Net įsteigus dar 300 naujų specializacijų nebus aprėpta išmanymo poreikių įvairovė, bet ją gali tenkinti vienoje specialybėje išsitenkanti neformalizuotų, individualių, akademinio vadovo globojamų ieškojimų paletė. Juoką kelia specializacija vadinamas paskaitų skaitymas šimto studentų auditorijai arba ligonio apžiūra, į kurią vienas gydytojas atsiveda penkiolikos praktikantų grupę. Masinis mokymas visuomet buvo atmetamas kaip asmens ugdymo priemonė, o informacinių technologijų epochoje jis tampa beprasmiškas ir kaip instruktavimo būdas. Bendrųjų žinių srautas vis lengviau gali studentus pasiekti ir be kalbančios galvos, o specialiųjų – tik per asmeninius kontaktus. Jie ir instruktuoja ir humanizuoja drauge, pavyzdžiui, ne standartinių ir formalių kalbos kultūros užsiėmimų, o asmeninio bendravimo su savo dėstytojais dėka ne vienas mano pažįstamas kompiuterininkas perėmė atidų rūpestį lietuvių kalbos reikalais, kurį puoselėjo Lietuvos matematikos korifėjai Jonas Kubilius ar Vygantas Paulauskas.
Paminėjęs lietuvių kalbą, netiesiogiai paliečiau ir dar vieną universalumo, teoriškumo ir taikomumo, praktiškumo opozicijos aspektą, dar vieną vos tenuvokiamą priežastį, kodėl akademijos ir visuomenės susikalbėjimas toks problemiškas. Šio teksto apimtis neleidžia plačiau argumentuoti tolesnės tezės, tačiau manau, kad ligi šiol tebėra menkai reflektuojama, pagal kokią „formulę“ derinti Lietuvos akademijos atvirumą, dalyvavimą universaliame, pasauliniame mokslo procese su laike (istorijoje), erdvėje (valstybėje), kultūroje (kalboje) įvietintą galvojimo būdų bei formų perimamumo ir prasmingos sklaidos savitumu. Žinoma, miniu savitumą ne šiaudinės skrybėlės ir Rumšiškių prasme, turiu galvoje ne sovietinės tradicijos, tarkim su Meškausko kaip iškiliausio filosofo vėliava perimamumą, lietuvių kalbą suvokiu ne kaip muziejinę vertybę, kurią dera laikyti už stiklo ir rankomis neliesti. Tik per kitą (kitoniškumą) galima pažinti savą (savitumą) ir atvirkščiai, o šios opozicijos mąstymo dėka įžengiama ir į universalumo dimensiją. Sociokultūrinės terpės, kurioje suleidusi šaknis mūsų akademija, nepaisantis šuolis į tarptautinių projektų konjunktūras kartais reiškia tą patį protų nutekėjimą, tik rafinuotesne forma.
Žinoma, kur kas skaudžiau akademijos visuomeninį statusą ir vidinę būseną paveikė tai, kad iki šiol neatsiteista su sovietizuoto aukštojo mokslo vaidmeniu niokojant žmogaus orumą okupacijos metais, tebėra miglotas totalitarizmo sąlygomis sukurtos akademinės produkcijos vertybinis statusas. Ant mokslinio komunizmo katedros durų pakeista iškaba išlaikant politologais tapusių profesorių kontingentą buvo kone ryškiausias desovietizacinis veiksmas. Bent šiokios tokios akademinės laisvės požymius – pasirenkamųjų kursų gausą, individualiai susidaromą sesijos tvarkaraštį ir panašiai, atsiradusius sąjūdinio studentų aktyvumo dėka jau kone visose aukštosiose mokyklose pasiglemžė slenkanti resovietizacija. Jos smūgio dėstytojų korpusui pavyzdys – pernai praktikon sugrąžintas unikalus sovietų išradimas – nei šioks, nei toks einančiųjų pareigas statusas, kai esi neva profesorius, bet algos dar penkerius metus gauni it vyr. asistentas. De facto visuotinė, taigi absurdiškai formali nostrifikacija verčia jaunąją, posovietinę kartą ignoruoti visas sovietmečiu parašytas knygas ir jų autorius, nes taip ir nebuvo pasakyta, kas yra kas. (Juk apie visuotinės tyliosios rezistencijos mito patikimumą neverta nė kalbėti.)
Skubiai deklaruota senųjų ir vos užgimusių universitetų autonomija, užuot tapusi politinės valdžios nesikišimo ir akademinės laisvės, moksliniam darbui būtino stabilumo prielaida, išvirto į habilituotų sovietmečio kadrų azijatiško dvaro autonomiją, rektoriaus rinkimų iš vieno kandidato farsus, be galo pratęsiamų akademinių valdininkų kadencijų praktiką, ūkvedžių bei reikalų valdytojų, sutelkusių jau sovietmečiu viską stelbusias pirmojo skyriaus ir ūkio skyriaus galias, siautėjimą. Pridėkime vidinio finansų paskirstymo neskaidrumą, į feodalinį činčą panašaus mokesčio už mokslą šliaužiantį įsiteisėjimą ir kelių odiozinių rektorių viešai matomą ar žiniasklaidos išviešintą absoliučiai nepadorią veiklą. Gausėjo iš užsienio perimtų išoriškų atributų ir ritualų, garbės doktoratų ir togų, praktiškai konservuojant ir sustingdant net visiškai naujas akademines įstaigas. Argi nepakanka prielaidų, kad akademijos kaip intelektualinio sąžiningumo ir kritinio mąstymo centro autoritetas visuomenės akyse dramatiškai kristų ir todėl universitetas nebeįstengtų imtis humanistinio žmogaus ugdymo misijos. Dar 1996 m. rudenį Rygoje svarstant aukštojo mokslo ir tyrimų padėtį Baltijos šalyse, Lietuvos akademijos būseną Europos Komisijos ekspertai įvardijo kaip paralitinę. Kas belieka. Tuomet griebiamasi prakilnios retorikos apie universitetą kaip vienintelį šviesos šaltinį ir instruktažų bei kvalifikacijų prekybos, kuri grindžiama vadinamuoju priėjimu prie valstybinių užsakymų.
Jei pastarosios pastraipos sudarė įspūdį, kad akademija nėra reformuojama, skubu tai paneigti. Per mano darbo aukštosiose mokyklose laiką dar nebuvo metų, kad nepasikeistų akademinio darbo ataskaitos forma ir jos užpildymo reikalavimai, skaitomų kursų anotacijų blankai, sesijos organizavimo tvarka. Akademija permanentiškai ir drįsčiau sakyti net grandioziškai reformuojama, tačiau visos reformos nukreiptos tik į universitetų, o tiksliau juose dirbančių ir besimokančių žmonių valdymą. Vidinių permainų stygių ir net sąlyginę degradaciją stengiamasi paslėpti globaliomis administracinėmis pertvarkomis. Štai konkretus vaizdelis iš akademinio gyvenimo – per dešimt metų keturiskart reformuota studijų programa, kuria rūpinasi dusyk pervadinta katedra su pagal jau trečią statuto redakciją išrinktu vedėju ir pagal penkissyk koreguotą vyriausybės nutarimą peratestuotais dėstytojais. O praktiškai tai reiškia, kad šiems „sykiams“ sueikvota keturi penktadaliai žmogiškosios energijos, todėl studentai auditorijoje mato ne tik tą patį tik dešimčia metų pasenusį profesorių, bet ir girdi žodžius iš tų pačių tik dar labiau pageltusių konspektų. Jei leisite pasidalyti asmenišku patyrimu, prieš pusmetį savo akimis mačiau, kaip viename Lietuvos universitetų skaitoma paskaita iš užrašų, iš kurių žinių sėmėsi vienos dabartinės studentės močiutė. Ir tai nebuvo paskaita apie tokius amžinus dalykus kaip Pitagoro teorema. Nesakau, kad tai taisyklė, bet jau vien tai, jog tokie dalykai apskritai gali pasitaikyti, neblogai diagnozuoja akademijos būseną.
Naujųjų, kaip tik šiemet Seimo tvirtintų universitetų statutų kertinis akmuo – administracinių postų įgijimo ir administracinės subordinacijos subtilybės (lyg tai kaip nors lemtų ugdymo ar tyrimų kokybę). Paradoksalu, bet deklaruodami ir skrupulingai reglamentuodami turtinę ir administracinę universitetų autonomiją, šie dokumentai beveik nieko arba tik abstrakčiomis frazėmis kalba apie konkrečių akademijos subjektų – dėstytojų ir studentų – mokslinę, kūrybinę, pedagoginę laisvę, nepriklausomybės nuo akademinių administratorių ribas. Tai, jog kūrybingos minties dinamika visuomet tam tikru mastu chaotiška, liko tik mentalitetų istorijos vadovėlio fraze. Kiekvienas informacinio biuletenio numeris byloja apie naują mikrovaldymo veiksmą įvedamą valstybės aktais ar vidiniais normatyvais. Kiekvienas naujas normatyvas atskleidžia dar vieną akademijos silpnybę ir ją gilina. Jei ministro įsakymu reikia apibrėžti, kas yra mokslinė monografija, kaip neseniai padaryta, vadinasi su monografijomis iš tiesų labai nekaip*. Jei Valstybinis mokslo ir studijų fondas savo anketose nurodo, kad mokslinio projekto pavadinimas negali būti ilgesnis kaip trisdešimt spaudos ženklų, vadinasi nesunormatyvintų dalykų tikrai jau mažai beliko.
Akademijos bėdos nėra jos tvarkymo ar administravimo bėdos – tai hipertvarkymo ir hiperadministravimo bėdos. Jau siūliau vieną minimalistinį negatyvų apibūdinimą, kalbėdamas apie nereikalingas disciplinas. Štai visa šūsnis tokių nuorodų – užuot nustatinėjus kažkokius mistinius kriterijus, kurie dėstytojai yra pasaulinio lygio, pakaktų atleisti tuos, kurie tikrai negali dėstyti, užuot konstravus sofistikuotas lėšų skyrimo schemas, pakaktų nefinansuoti to, kas akivaizdžiai mažaraštiška ir gėdinga, užuot kūrus neva tobulus statutus ir pavyzdinius mokymo planus, pakaktų išmesti šiukšlynan visas absurdiškas ir išvengiamas reglamentacijas, kaip tą dėl trisdešimties spaudos ženklų, užuot vėl ir vėl svarsčius aukštojo mokslo reformą, pakaktų paskelbti moratoriumą visoms išorinėms reformoms ir akademija tikrai su palengvėjimu atsidustų.
Baigdamas nuo kritinio patoso noriu sugrįžti prie pradžios minčių – prie aukštojo mokslo poveikio žmogui ir žmogaus aukštajame moksle. Tai, jog kritinio galvojimo dinamizmas buvo pakeistas biurokratijos dinamizmu, mano galva, yra tiesiogiai susiję su universiteto pasirinkimu tarp pastangos būti, anot Michaelio Oakeshotto, civilizuotos gyvensenos dorybe ir pasidavimo posovietinės visuomenės spaudimui virsti vienadieniams tikslams tarnaujančia, konkrečius rezultatus duodančia mašina. Lietuvos akademija didžia dalimi atsisako reflektuoti** bei pati konstruoti savo paskirtį ir užmojus, drauge ji apleidžia žmogaus gyvenimo, kūrybos ir savikūros epicentrą. Depersonalizuodamas akademinius santykius, suteikdamas pasitikėjimo kreditą struktūroms, procedūroms, anoniminės kontrolės sistemoms mūsų aukštasis mokslas deklaruoja nepasitikėjimą žmogumi, visais akademinio gyvenimo subjektais. Tai gilina posovietinėse visuomenėse ryškią asmens atsakomybės krizę, vadinasi kuo toliau, tuo labiau atideda laiką, kai galės atgimti žmogų ugdantis universitetas. Juk ar gali ši ugdymo misija būti užkrauta ant kieno kito, o ne ant atsakingo ir laisvo žmogaus pečių?
Santrauka
Teoriškai svarstant apie aukštąjį mokslą bei praktiškai veikiant šioje srityje vis auga įtampa:
– tarp orientacijos į vadinamąjį specialistų rengimą ir universaliųjų homo sapiens dimensijų (kritinio mąstymo, veržlumo tiesos ir teisingumo link) ugdymo,
– tarp dažnai vienadienio socialinio „užsakymo“ ir pačios akademijos formuojamų intelektualinių visuomenės poreikių bei produktyvios pažinimo plėtotės gairių,
– tarp egalitaristinio, universaliai išlavinto intelekto vertę paneigiančio siekio užtikrinti visuotinį įdiplominimą ir išties pagrįsto aukštojo mokslo prieinamumo imperatyvo.
Pastangos išoriškai optimizuoti Lietuvos aukštojo mokslo sistemą ir ypač atskiras jos institucijas išvirto į nesibaigiantį biurokratinių mechanizmų tobulinimą, todėl:
– akademijos vadyba užėmė hierarchiškai aukštesnę vietą ir įgijo daugiau simbolinių galių nei studijų ir mokslo darbas, o mąstymo, tyrimų ir pedagoginė autonomija išsigimė į administravimo autonomiją,
– akademinio darbo stabilumo ir aiškių institucinės raidos perspektyvų stoka įšaldė žmogiškųjų resursų telkimą tiesioginei – ugdymo ir ugdymosi – paskirčiai,
– iš alternatyvos žmogus ar procedūra buvo pasirinkta pastaroji ir nuolat augo nepasitikėjimas visų akademijos gyvenime dalyvaujančių subjektų (studentų, dėstytojų, mokslininkų) atžvilgiu, jų smulkmeniška kontrolė, gilinanti asmens atsakomybės krizę.
Akademija kaip visuma Lietuvoje menkai reflektuoja savo veiklą, paskirtį bei užmojus apleisdama žmogaus gyvenimo, kūrybos ir savikūros epicentrą, nes:
– taip ir liko vidujai neatsiteista su sovietizuoto aukštojo mokslo vaidmeniu niokojant žmogaus orumą, tebėra miglotas totalitarizmo metų akademinės produkcijos vertybinis statusas,
– neišgrynintas principinis santykis su pasaulio mokslo universumu ir laike (istorijoje) bei erdvėje (valstybėje) įvietintų galvojimo būdų, žinių paieškos strategijų, akademinio darbo formų prasmingos sklaidos savitumu,
– įasmenintų sprendimų rato, tarpasmeninio dialogo galimybių siaurinimas, sustabarėjusių habilitacinių hierarchijų išlaikymas vengiant personalizuotų sprendimų apie akademines vertes žmogiškąją dimensiją palieka anapus aukštojo mokslo, kitaip tariant, aukštąjį mokslą palieka anapus žmogiškosios dimensijos.
***
Almantas Samalavičius, „Universiteto vizijos ir revizijos XX a. aukštojo mokslo teorijose“, 2002, 1, 8–12; 2, 9–14.
* Mokslinio darbo įvertinimo ir ypač vadinamųjų mokslinių publikacijų reglamentavimo ydas esu plačiai aptaręs straipsnyje „Kaip ap(si)tvėrė akademiją: Lietuvos mokslo politika ir praktika“, Naujasis Židinys-Aidai, 2001, 11, 587–598.
** Šiek tiek rimtesnė Lietuvos aukštojo mokslo padėties refleksija viešumoje pasirodė tik pastaraisiais metais. Būdinga, kad „Mokslo Lietuvoje“, „Lietuvos Moksle“ ir universitetų ar mokslo šakų žurnaluose aptikome daugiausia reklaminius pasigyrimus, interesų grupių abipusius kaltinimus, statistiką ir subjektyvius atsiliepimus, o rimčiausios analitinės publikacijos skelbtos „nemoksliniuose“, t. y. mokslą administruojančių institucijų nepripažįstamuose žurnaluose Kultūros barai ir Naujasis Židinys-Aidai. Ypač išskirčiau pastarajame mėnraštyje spausdintos Tado Daugirdo publikacijų serijos straipsnius: „Akademija, intelektualai ir valia galiai“, 2000, 5, 231–232; „Akademija, tautiškumas, valstybė“, 2000, 7/8, 388–389; „Galios trauka ir intelektualų pralaimėjimas“, 2000, 11/12, 545–546; „Ad hominem“, 2001, 3, 100–101; „Būti ar nebūti… mokslininku“, 2001, 7/8, 387–388; „Vadybinis universitetas“, 2002, 6, 313–314. Rengdamas šį tekstą daugiausia pasinaudojau jais bei šiomis Kultūros barų publikacijomis: Saulius Vengris, „Būtina keisti mokslo ir studijų įstatymą“, 1997, 4, 6–8; Almantas Samalavičius, „Universitetas: industrinė įmonė ar akademinė bendrija“, 1997, 5, 8–14; Idem, „Universiteto idėja“, 1998, 7, 9–16; „Mokslų kaita Lietuvoje: principai ir perspektyvos“, 1998, 8/9, 11–18; Antanas Kulakauskas, „Apie mokslo ir aukštųjų mokyklų reformą“, 1999, 1, 8–10; Kazys Almenas, Rimvydas Vaišnys, „Apie universitetų įvairovę ir unifikuojantį įstatymą“, 1999, 8/9, 5–8; Almantas Samalavičius, „Mokslas, tyrimai ir akademiniai mitai“, 1999, 11, 5–8, 12, 14–16; Idem, „Trys žvilgsniai į tris universiteto idėjas“, 2000, 8/9, 6–13; Egidijus Aleksandravičius, „Kodėl Lietuvai vėl reikia ‘specialistų kalvės’“, 2000, 8/9, 4–5; Almantas Samalavičius, „Universiteto vizijos ir revizijos XX a. aukštojo mokslo teorijose“, 2002, 1, 8–12; 2, 9–14.
