Pradedant kalbėti apie aukštojo mokslo sistemą, visų pirmą būtina atkreipti dėmesį, kad tai, kas iki šiol kalbėta šioje konferencijoje ir kas įvardijama sąvoka „aukštasis mokslas“, yra susiję su dviem santykinai atskiromis temomis: mokslu ir studijomis. Kita vertus, negalima ignoruoti, kad šiuolaikiniame pasaulyje mokslas ir studijos yra glaudžiai susijusios: šiomis veiklomis dažnai užsiima tos pačios institucijos ir tie patys asmenys, įranga, naudojama mokslui yra taip pat naudojama studijoms, aukštosioms mokykloms „nuleisti“ standartai reikalauja, kad dėstytojai būtinai vykdytų mokslinę veiklą. Šiame pranešime nebus analizuojama mokslo ir studijų susiejimo tendencija ir reguliavimas, kuris įtvirtina tokią sąsają kaip privalomą. Apsiribosime konstatavimu, kad mokslas ir studijos yra atskiros veiklos sritys, ir iš principo galima atskirai kalbėti apie mokslo sistemą ir apie studijų sistemą. Šio pranešimo, kaip ir visos konferencijos tikslas, visgi yra aptarti pirmiausia studijų sistemą.

 

Kalbant apie studijų sistemą vertėtų išskirti bent tris šios sistemos pagrindinius elementus: institucinį, studijų turinio ir finansavimo. Visų pirma – institucijų tinklas. Šis elementas apima institucijų, teikiančių aukštojo mokslo paslaugas, sistemą ir organizavimo pagrindus. Antrasis elementas – studijų turinys ir kokybės reikalavimai. Jis apima nuostatas ir praktiką, kokios yra studijų kryptys, kas, kiek ir kaip kontroliuoja kokybę, kokie yra pagrindiniai studijų proceso akcentai ir kitus su studijų procesu susijusius klausimus. Trečiasis elementas – studijų valstybinio finansavimo sistema, kuri parodo, kiek ir kaip valstybė finansuoja studijas. Į pastarąjį elementą galima būtų įjungti ir privataus studijų finansavimo mechanizmus, bet apie tai – vėliau.

 

Beje, siūlau atkreipti dėmesį, kad visi šie elementai yra bent iš dalies suvalstybinti: pagrindinės aukštosios mokyklos yra valstybinės ir privatus sektorius randasi pamažu (deja, lėčiau nei kaimyninėse valstybėse); studijų formas, visą studijų procesą, o per tai – ir turinį didžia dalimi lemia valstybės reguliavimai; finansavimas taip pat „tradiciškai“ yra valstybinis, o privatus mokėjimas už mokslą dažnai traktuojamas kaip nenormalus reiškinys. Nenuostabu, kad aukštasis mokslas vis dar yra ta sritis, kur esame priversti ne tiek džiaugtis laimėjimais, kiek spręsti chroniškas problemas.

 

 

Toliau trumpai pristatysiu pagrindines priežastis, kodėl studijų finansavimo sistema yra esminis veiksnys, nulemiantis visą studijų sistemą.

 

Pirma, bet kokio klausimo sprendimas aukštajame moksle yra neišvengiamai susijęs su finansų problema. Ši problema aktuali visuomet – kad ir koks būtų bet kokios veiklos finansavimas iš šalies, tik išskirtiniais atvejais veiklą vykdantys subjektai galės pasakyti, kad šis finansavimas yra visiškai pakankamas (tačiau netgi tuomet ištekliai liks riboti). Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame aukštasis mokslas vis labiau ir vis akivaizdžiau tampa masiniu reiškiniu, darosi vis akivaizdžiau, kad aukštosios mokyklos susidurs su didėjančiu ir nuolatiniu finansų trūkumu. Tai susiję su augančiu studentų skaičiumi, dažniausiai augančia studijų savikaina, negalimumu iš esmės didinti valstybės finansavimą aukštajam mokslui. Šios problemos, priešingai nei neretai įsivaizduojama, turtingas šalis slegia ne mažiau nei besivystančiąsias. Esant ribotiems ištekliams esminis klausimas yra kaip juos paskirstyti taip, kad jie geriausiai padėtų pasiekti keliamus tikslus.

 

Antra, finansavimo mechanizmas tiesiogiai veikia tiek institucijų sistemą, tiek studijų procesą. Būtent finansiniai svertai galiausiai nulemia, kurios institucijos gyvuoja, o kurios ne, kokios yra šios institucijos, kokias programas jos siūlo studentams.

 

Trečia, finansinės aplinkybės tiesiogiai veikia studento apsisprendimą studijuoti ir studijų programos pasirinkimą.

 

 

Kai kalbama apie studijų finansavimą, klausimas apie tai, kokių apimčių turi būti valstybinis finansavimas, neretai arba apeinamas, arba nedvejojant iškeliama vėliava, kad šis finansavimas turi būti pakankamas, geras, tinkamas, ne mažesnis nei kažkur kitur, užtikrinantis visišką studijų prieinamumą. Norint pilnai atsakyti į klausimą, kokios turi būti valstybinio finansavimo apimtys arba koks turi būti valstybinio ir privataus finansavimo santykis, būtina įvardyti privataus ir valstybinio finansavimo privalumus.

 

Privatus studijų finansavimas konkurencinėje aplinkoje visų pirma pasižymi efektyvumu. Studijos bus tiesiog nefinansuojamos, jei šis finansavimas bus neefektyvus. Tai tinka tiek studentui, kuris nuspręs nemokėti aukštosios mokyklos užsiprašytos kainos, jei ši kaina pasirodys mažesnė nei siūlomų studijų nauda, tiek aukštajai mokyklai, kuri esant privačiam finansavimui visuomet sieks mažinti, o ne didinti studijų sąnaudas.

 

Privatus studijų finansavimas neabejotinai skatina orientaciją į žmogų. Ir atvirkščiai - net jei valstybinis finansavimas yra vykdomas vardan žmogaus, šį finansavimą lemia ne pats žmogus, o tai verčia aukštąsias mokyklas orientuotis į sprendimą priimančias vykdomosios valdžios institucijas.

 

Privatus studijų finansavimas sukuria paskatas realiai įvertinti darbo rinkos poreikius, nes asmuo, mokantis už mokslą ir taip investuojantis į save tikisi šių investicijų grąžos, kuri galima tik tuo atveju, jei investicija tikslinga. Be abejo, galima teigti, kad tokia orientacija į rinką labai apsunkina įvairių rinkoje nepaklausių studijų perspektyvas. Tačiau kam gi, jei ne vėlesniam žinių ir įgūdžių naudojimui, yra skirtos studijos? Jei darbo rinkos poreikiai yra tokie, kuomet negalima tikėtis panaudojimo, gal verčiau studijuoti tai, kas bus aktualu. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad neturi jokio pagrindo teiginys, jog esant privačiam finansavimui perspektyvos neturi brangios ar fundamentalios studijos. Brangios studijos neišnyks tuo atveju, jei jų atitinkamą naudingumą patvirtins būsimieji vartotojai rinkoje. Fundamentalios žinios, kaip parodė dr. Subačiaus pranešimas, žmogui yra ne mažiau svarbios, nei specialios, ir, manau, nėra pagrindo manyti, kad šios žinios bus nevertinamos rinkoje. Apibendrintai galima pasakyti, kad privatus finansavimas pakirstų tik tas studijos, kurios žmonių, o ne vykdomosios valdžios vertinimu, yra nereikalingos ar neefektyvios.

 

Privatus finansavimas geriau nei valstybinis sukuria paskatas siekti tobulumo (kokybės) ne tik dėl konkurencijos mechanizmo ir asmeninio suinteresuotumo, bet ir dėl to, jog neegzistuoja objektyvūs kokybės standartai. Tai, kas vienam atrodo kokybiška, kitam gali būti nereikalinga, todėl ir nekokybiška. Esant orientacijai į studentą, egzistuoja ir orientacija į sudėtingus jų turimus kokybės kriterijus, tuo tarpu orientacija į valdžią verčia supaprastinti kokybės klausimą ir paversti ją standartų atitikimo klausimu.

 

Tai, kad už paslaugą sumoka jos gavėjas, taip pat laikytina privataus finansavimo privalumu. Teisybės dėlei reikia apsakyti, kad kai kas tai gali laikyti trūkumu, mažinančiu studijų prieinamumą. Iš dalies tai yra vertybinis klausimas, tačiau norint išsiaiškinti racionalius vertybinių nuostatų pagrindus būtina atsižvelgti į tai, kas yra tikrasis studijų naudos gavėjas. Moderniais laikais iki pat XX a. vid. vyravo paradigma, kad dėl studijų, išsilavinimo laimi visa visuomenė, o pats žmogus gauna tik santykinai nedidelę dalį tos naudos, kurią gauna visa visuomenė. Tačiau kuo toliau, tuo labiau teigiama, jog tikrasis ir pagrindinis naudos gavėjas yra pats žmogus, tuo tarpu visuomenės gaunamą naudą ne tik neįmanoma išmatuoti ir įvertinti - ji kartais apskritai yra abejotina.

 

Valstybinis finansavimas taip pat turi tam tikrų privalumų. Kaip pirmasis ir pagrindinis privalumas paprastai išskiriama tai, jog valstybinis finansavimas užtikrina studijų prieinamumą ir lygybę siekiant aukštojo išsilavinimo. Tačiau problemos, susijusios su šiuo privalumu, taip pat yra akivaizdžios. Visų pirma, vargu ar galima pavadinti lygybe tokią sistemą, kai menkiau išsilavinusieji (taigi, paprastai ir mažiau uždirbantieji) apmoka studijas tų, kurie ateityje dažniausiai uždirbs daugiau. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad įvairios studijos parodo, jog prieinamumo barjeras neturtingų šeimų vaikams iškyla gerokai iki tol, kol jie priartėja prie aukštosios mokyklos slenksčio.

 

Neretai naudojamas dar vienas argumentas valstybinio finansavimo naudai – valstybinis finansavimas užtikrina papildomus išteklius aukštajam mokslui. Šis argumentas, be abejo, būtų absoliučiai teisingas, jei šios papildomos lėšos atsirastų iš niekur ir niekieno kito sąskaita. Deja, taip nėra ir ekonominė analizė čia tegali konstatuoti, kad valdžiai skiriant papildomas lėšas studijoms finansuoti neišvengiamai teks apsispręsti, iš ko šias lėšas atimti (kam kitam neskirti).

 

 

Prieš pradedant toliau analizuoti įvairius studijų finansavimo modelius ir parodant, koks gali ar turi būti pasirinkimas tarp šių modelių Lietuvoje ir kokias tai sukeltų pasekmes, verta pabrėžti tam tikras tarpines išvadas apie tai, kokiais principais verta remtis tolimesnėje analizėje.

 

Pirma, privatus studijų finansavimas – jo apimtys ir mechanizmas – neturėtų dominti valstybės. Bet koks privataus finansavimo reguliavimas sumažintų galimybes studentams ir aukštosioms mokykloms, todėl tokio reguliavimo neturėtų būti.

 

Antra, valstybinio finansavimo modelio pasirinkimas priklauso nuo tikslo.

 

Trečia, joks valstybės finansavimo modelis negali atitikti tų efektyvumo standartų, kurie susiklosto rinkoje, todėl valstybinis finansavimas neturi iškraipyti privačios motyvacijos ir privataus finansavimo privalumų.

 

 

Pirmiausia aptarsime finansavimo alternatyvas, išskirtas pagal tai, kas yra finansavimo atspirties taškas. Susiduriame su trimis pagrindinėmis alternatyvomis:

 

1) Institucinis finansavimas (finansuojama paslaugas teikianti institucija, įpareigojant ją teikti švietimo paslaugas);
2) Programinis finansavimas (finansuojama nustatyta švietimo veikla, vykdoma institucijos, kurią galima parinkti konkurso būdu).
3) Paslaugos gavėjų finansavimas (finansuojamas paslaugos gavėjas, kuris pats pasirenka instituciją).

 

Institucinis finansavimas iš esmės iki šiol yra aukštojo mokslo finansavimo pagrindas. Nors jis leidžia išlaikyti platų institucijų tinklą, visos valstybinio finansavimo problemos esant instituciniam finansavimui pasireiškia labiausiai: nėra orientacijos į studentą, finansavimas labiausiai priklauso nuo politinių įgeidžių, nėra finansavimo priklausomybės nuo paslaugos (nes nėra decentralizuoto paslaugos vertinimo), nėra konkurencijos, sistema nesiremia efektyvumu. Nors teoriškai institucinis finansavimas leidžia vykdomajai valdžiai lengviausiai daryti įtaką studijų procesui, negalima tikėtis, kad šia galimybe bus pasinaudota tinkamai, nes: 1) nėra kriterijų, pagal kuriuos būtų galima orientuotis; 2) kokybės kontrolei užtikrinti daromą įtaką užgožia politiniai interesai.

 

Programinis finansavimas (kurio elementų galima aptikti ir finansuojant aukštąjį mokslą Lietuvoje) yra tobulesnis nei institucinis dėl to, jog leidžia finansuoti konkrečių tikslų pasiekimą ir koreguoti šiuos tikslus, sudaro sąlygas tam tikram konkurencijos elementui, nes galima skelbti konkursus dėl programos vykdymo, sukuria galimybes patikrinti, kaip siekiama šių tikslų. Tačiau verta atkreipti dėmesį, jog didesniu ar mažesniu mastu išlieka visi instituciniam finansavimui būdingi trūkumai.

 

Paslaugos gavėjų finansavimas, nors ir susijęs su visais esminiais kiekybiniais valstybinio finansavimo trūkumais, leidžia išvengti arba sušvelninti pagrindinius kokybinius trūkumus: atsiranda orientacija į studentą, nes nuo jo sprendimo priklauso finansų paskirstymas konkrečioms įstaigoms, tai sukuria konkurencijos aplinką ir paskatą efektyvumui, finansavimas konkrečioms institucijoms nepriklauso nuo trumpalaikių politinių tikslų, o nuo pačių paslaugos gavėjų vertinimo (pavyzdžiui, finansuojant paslaugos gavėjus sunkiau būtų „pateisinti“ šiandieninį akivaizdų nevalstybinio aukštojo mokslo diskriminavimą).

 

Vertėtų pridurti, kad bendrojo lavinimo finansavimo praktika patvirtina, jog paslaugos gavėjų finansavimas („krepšelio“ principas) duoda teigiamų rezultatų. Kita vertus, akivaizdu, jog šiam modeliui pilnai veikti trukdo centralizacija ir perdėtas reglamentavimas.

 

Kalbant apie šias alternatyvas darytina vienareikšmė išvada, kad paslaugos gavėjo finansavimas yra vienintelis metodas, leidžiantis išlaikyti konkurencijos privalumus ir pasiekti tikslus, kurie būtų nepolitizuoti, bet kiltų tiesiogiai iš žmonių valios.

 

 

Aukštojo mokslo finansavimo alternatyvos susijusios ir su tuo, kokiais būdais yra teikiamas finansavimas. Aptarsime keturias pagrindines alternatyvas:

 

1) Negrąžintina parama;
2) Grąžintina parama (paskola);
3) Parama mokslui;
4) Mokestinės lengvatos.

 

Negrąžintina parama – tai toks tiesioginis studijų finansavimas, kuris teikiamas be sąlygos jį grąžinti. Reikia atkreipti dėmesį, kad stipendijos taip pat yra tokia pati negrąžintina parama.

 

Paskolos, jei jos teikiamos su vienokia ar kitokia valstybės pagalba, taip pat yra parama, kurios atveju reikia spręsti tas pačias problemas, kaip ir grąžintinos paramos atveju, tačiau ji yra grąžintina. Paskolos yra grindžiamos netgi priešingais motyvais: vieni laiko tai mechanizmu, kuris pakeistų negrąžintiną paramą, kiti – mechanizmu papildomai, šalia negrąžintinės paramos finansuoti aukštąjį mokslą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad iki šiol paskolų mechanizmai veikia ne itin gerai – dėl įtvirtintų lengvatų, nemokumo, įsipareigojimo vykdymo vengimo labai grubiais skaičiavimais pasaulyje vidutiniškai negrąžinama apie trečdalis paskolų. Taigi paskolos dažnai tampa sąžiningųjų mokesčiu. Kita su paskolomis susijusi problema yra ta, kad, nustačius universalius kriterijus valstybės paramai gauti ir nesant pakankamai socialinių kriterijų, šią paramą gauna iš esmės tik pasiturintys studentai. Kita vertus, dominuojant socialiniams kriterijams išauga paskolų negrąžinimo tikimybė.

 

Šiuolaikiniame aukštajame moksle studijų ir tyrimų sritys yra labai susietos tiek dėl natūralių poreikių, tiek dėl reguliavimų. Dėl šios priežasties bet kokia parama mokslui yra tuo pačiu ir parama studijoms. Tai vienas iš mechanizmų, kuris esant bet kokiai studijų finansavimo sistemai padeda arba gali padėti išsilaikyti toms studijų programoms, kurių sąnaudos yra brangios dėl brangių tyrimų, laboratorijų ar kitų priežasčių.

 

Mokesčių lengvatos kaip parama studijoms yra netiesioginė, nes nėra apskaitoma biudžete. Galima atkreipti dėmesį į du prieštaringus tokios paramos aspektus. Viena vertus, tai yra mechanizmas, kuris paskatina studijuoti ir neiškraipo studijų sistemos. Kita vertus, šis mechanizmas iškraipo mokesčių sistemą, nedaug susijęs su konkrečiais prieinamumo tikslais.

 

 

Vertybinius argumentus diskutuojant dėl valstybinio finansavimo kriterijų papildo studentų skaičiaus augimas, studijų kainos augimas. Šiandien Lietuva, kaip ir bet kuri kita, įskaitant pačią turtingiausią valstybę, susiduria su akivaizdžiu faktu, kad nebeįmanoma pilnai finansuoti kiekvieno studento studijų. Todėl visu aštrumu iškyla klausimas, kokiais kriterijais remtis paskirstant ribotus finansinius išteklius. Finansavimo kriterijų, be abejonės, yra labai daug (ypač, atsižvelgiant į mišrių modelių galimybę ir galimus niuansus kiekvieno modelio ribose), tačiau išskirti vertėtų penkias principines alternatyvas:

 

1) Visiškas finansavimas daliai studentų atsižvelgiant į rezultatus;
2) Visiškas finansavimas daliai studentų atsižvelgiant į socialinę padėtį;
3) Dalinis finansavimas visiems studentams nustatant fiksuotą studento įmoką (likusią kainos dalį dengia valstybė);
4) Dalinis finansavimas visiems studentams nustatant fiksuotą valstybės subsidiją/“vaučerį”/“krepšelį” (likusią kainos dalį dengia studentas);
5) Dalinis finansavimas visiems studentams nustatant proporcinę valstybės subsidiją (valstybė ir studentas dengia fiksuotą procentą visos kainos).

 

Pateiksiu trumpą kiekvieno modelio įvertinimą.

 

Visiškas finansavimas daliai studentų atsižvelgiant į rezultatus yra ta sistema, kuri Lietuvoje egzistavo iki reformos, pradėtos įgyvendinti šiais metais. Tokį finansavimo modelį reikėtų vertinti kritiškai, nes jis: (1) nepadidina (arba tik labai nežymiai padidina) studijų prieinamumo (studijų prieinamumo problema ypač akivaizdi tais atvejais, kai yra „migracija“ tarp mokančiųjų už studijas ir nemokančiųjų); (2) sukuria korupcinę terpę aukštojoje mokykloje (dėstytojas tampa valstybės finansų skirstytoju); (3) nepakelia realaus kokybės standarto, nes studentai ypač skatinami mokytis tai, kas reikalaujama, o ne studijuoti tai, kas reikalinga.

 

Visiškas finansavimas daliai studentų atsižvelgiant į socialinę padėtį yra modelis, kuris labiausiai padėtų pasiekti studijų prieinamumo tikslus. Toks modelis beveik grynu pavidalu veikia Naujojoje Zelandijoje. Pagrindinis modelio trūkumas yra socialinių kriterijų neapibrėžtumas ir su tuo susijusi administravimo problema.

 

Šiuo metu Lietuvoje yra kuriamas dalinio finansavimo visiems studentams nustatant fiksuotą studento įmoką modelis. Deja, jis visiškai sugriauna konkurencijos mechanizmą (net esant studento įmokai, ji nevaidina lemiamo vaidmens, todėl aukštosios mokyklos priverstos orientuotis ne į studentą, o į vykdomąją valdžią) ir iš esmės nepadidina prieinamumo. Šis modelis centriniu planavimu pakeičia kainų mechanizmą ir taip iškraipo visų veikėjų aukštojo mokslo sistemoje motyvaciją, neskatina efektyvumo.

 

Dalinis finansavimas visiems studentams nustatant fiksuotą valstybės subsidiją visiems sukurtų papildomas paskatas studijuoti, tačiau specializuotų prieinamumo problemų taip pat nespręstų. Esant šiam modeliui nebūtų iškraipomas konkurencijos mechanizmas, todėl būtų paskatinta kokybė ir efektyvumas (įskaitant tokį kokybės ir efektyvumo balansą, koks yra pageidaujamas vartotojų).

 

Dalinis finansavimas visiems studentams nustatant proporcinę valstybės subsidiją vertintinas kaip tarpinis modelis tarp fiksuotos subsidijos ir fiksuotos įmokos modelio.

 

 

1. Tik finansuojant paslaugos gavėją galima užtikrinti, kad aukštojo mokslo sistema atsigręš į žmogų.

2. Tik esant konkurencijos mechanizmui ir laisvoms studijų kainoms galima užtikrinti studijų efektyvumą ir atitikimą darbo rinkos poreikiams.

3. Jei siekiama užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą, turėtų būti finansuojami socialiai remtini studentai.

4. Jei siekiama sukurti papildomas paskatas studijuoti, efektyviausias būtų “studento krepšelio” (fiksuotos subsidijos) finansavimo modelis.