Tinkamų sąlygų darbo santykiams sudarymas arba nesudarymas labai įtakoja socialinius reiškinius. Lietuvos gyventojai nedarbo ir mažo darbo užmokesčio (bei pensijų ir pragyvenimo lygio bendrai) problemas įvardina kaip pagrindines socialines problemas. Taigi, apie abu šiuos reiškinius galima ir reikia kalbėti susietai (juo labiau, kad Lietuvoje šias sritis kuruoja viena ministerija).

 

Tiek socialinė politika, tiek darbo politika žmonijos istorijoje yra jauni reiškiniai. Socialinė "politika", arba veikla siekiant padėti žmonėms skurdo atveju, egzistavo senai, tačiau visai kitais pavidalais, nei dabar. Tuo tarpu darbo politika, kaip ir darbo teisė - visiška naujovė, savo daigus parodžiusi tik pramoninės revoliucijos laikais. Iki tol tie santykiai, kuriuos dabar reguliuoja darbo teisė, buvo arba visiškai palikti savireguliacijos mechanizmams, arba reglamentuoti privatinės (civilinės) teisės taisyklių. Galiojo tie patys bendrieji privatinės teisės principai: šalių lygybė, nuosavybės neliečiamumas, sutarčių laisvė, įsipareigojimų įvykdymo besąlygiškumas.

 

Darbininkams tapus stipria organizuota jėga, valdžia vis labiau siekė juos patraukti savo pusėn. Pastarajam sluoksniui nepakako sutarčių laisvės ir nuosavybės gerbimo principų, todėl į pirmą planą priimant įstatymus darbo srityje iškilo kiti tikslai: tinkamų sąlygų darbui užtikrinimas, "išnaudojimo" galimybių panaikinimas, apgynimas nuo savivalės ir kitoks darbininko padėties pagerinimas. Toks bandymas patobulinti tradicinius privatinės teisės principus atvedė prie tokios darbo teisės ir darbo politikos, kokia ji daugelyje šalių yra dabar.

 

Tokia padėtis neturėtų būti priimamas besąlygiškai, nes tokia darbo politika ir darbo teisė susiduria su rimtais sunkumais. Minčių (temų, krypčių) pamąstymams apie darbo reguliavimų efektyvumą ir prasmingumą teikia visuomenės nuomonė: žymiai mažesnė yra ta visuomenės dalis, kuri mano, kad darbų saugos reikalavimai užtikrina darbuotojų saugumą, nei ta, kurios manymu valstybė turi kontroliuoti darbo sąlygas ir darbo saugumą. Taigi, manoma, kad blogai, bet tikimasi, kad galima padaryti geriau. Tas pats požiūris vyrauja ne tik visuomenėje, bet ir tarp specialistų. Faktą apie reguliavimų rezultatyvumą apklausos parodo gerai, tačiau kiek pagrįsti lūkesčiai sureguliuoti geriau, verta panagrinėti atskirai.

 

 

Tikslai, kurių siekiama darbo reguliavimu, atrodo lyg ir priimtini - gerai, kai darbas yra saugus, gerai, kai žmonės neišnaudojami, gerai, kai darbas nekenkia sveikatai, gerai, kai žmonės daug uždirba. Tačiau ne viskas taip paprasta, ir vien gražių norų bei gerų tikslų tinkamam rezultatui pasiekti dažnai neužtenka.

 

Panagrinėkime kai kurias prielaidas, kuriomis remiasi darbo reguliavimas. Darbo santykių reguliavimu paprastai siekiama apsaugoti darbuotojo teises, kadangi dažnai manoma, jog darbdavio ir darbuotojo padėtis yra nevienoda - darbdavys turi tam tikrų pranašumų prieš darbuotoją. Ši taisyklė buvo teisinga, kai valstybė buvo vienintelis darbdavys. Tačiau plėtojantis rinkos santykiams vis didesnę reikšmę turi darbuotojo kvalifikacija, sugebėjimas dirbti, todėl darbdavys tampa vis labiau priklausomas nuo savo darbuotojų, nes reikalingas darbuotojas gali diktuoti savo sąlygas. Todėl detalus darbo santykių reglamentavimas sukuria nelanksčią sistemą, varžančią ne tiek darbdavį, kiek patį darbuotoją, nors kaip tik jį apsaugoti ir buvo siekiama, o darbdavį pastatančios į tokią padėtį, kad jam kartais apskritai geriau nekurti darbo vietų.

 

Antra prielaida. Privalomos taisyklės dėl darbo laiko, vietos, užmokesčio ir kitos nustatomos dėl to, kad manoma, jog laisvas susitarimas darbuotojui bus nenaudingas. Manoma, kad tokias sąlygas, kurios būtinai "turi" egzistuoti ir yra naudingos, reikia nustatyti įstatyme kaip privalomas. Tačiau taip paneigiamas esminis faktas, kad žmonės elgiasi ir susitaria taip, kaip geriau jiems abiems. Valstybė gi yra tik pašalinis trečiasis subjektas ir geriausiu atveju gali nustatyti tai, kas jai atrodo, kas bus naudinga vienai ar abiem šalims. Tokiu atveju ne tik bus sukurta mažiau gėrybių, bet ir abiejų šalių norai bus patenkinti blogiau. Konkretus pavyzdys - darbo laiko arba atostogų reguliavimas, kuomet žmonėms neleidžiama ne tik daugiau dirbti, bet ir daugiau uždirbti, dėl tiek jie, tiek jų šeimos rizikuoja likti skurde. Praktikoje šie apribojimai apeinami - žmonės netgi valdžios įstaigose dirba neapskaitytus viršvalandžius, tačiau atlygio už tai negauna, nes dėl to negalima susitarti iš anksto.

 

Kalbant apie darbo reguliavimą ir jo būtinumą kaip nereguliuojamo chaoso pavyzdys paprastai piešiama praėjusio amžiaus vidurio gamykla, kur žmonės daug, ilgai ir sunkiai dirba, tegaudami grašius. Klaida čia yra ta, kad vertinama iš nūdienos pozicijų. Tuo tarpu netgi pragariškos mūsų akimis sąlygos tuomet buvo didelis žingsnis pirmyn ir išvengimas dar blogesnių sąlygų kitur.

 

Nustatant naujus reguliavimus dažnai manoma, kad kaip bus nustatyta, taip ir bus gyvenime - be jokių pašalinių pasekmių. Deja, dažniausiai taip neatsitinka (Norima "kaip geriau", o gaunasi "kaip visada"). Kalbant apie darbo politikos įgyvendinimo priemones verta paminėti tik tai, kad būtina vertinti įtaką ne tik trumpalaikei socialinei padėčiai, bet ir ilgalaikei, o čia ypač svarbus tampa verslo klimato klausimas. Pvz., kas iš to, jei padidinus minimalų atlyginimą jis daugumai dirbančiųjų iškart ir bus pakeltas, jei didelė šių dirbančiųjų dalis dėl to vėliau neteks darbo, o dar daugiau darbo vietų apskritai nebus sukurta.

 

Natūralu, kad vadovaujantis aukščiau išdėstytomis bei kitomis nepagrįstomis prielaidomis, darbo reguliavimas nukeliauja klystkeliais…

 

 

Dažnai teigiama, kad svarbu tai, kaip sprendimai dėl darbo reguliavimo yra priimami. Pastaruoju metu ypač žavimasi skandinavišku modeliu - trišaliu bendradarbiavimu. Norint įnešti aiškumo reikia pasakyti, kad demokratija ir autoritariniai sprendimai čia nedaug kuo skiriasi, nes bet kokiu atveju sprendimas yra politinis, o ne savanoriškas, paliktas rinkai (nors tai, kaip minėta, būtų naudingiau ir darbuotojui, ir darbdaviui). Bėda ta, kad apeinant klausimą "ar" reguliuoti, dažnai iš karto ieškoma atsakymo "kaip" ir "kas".

 

 

Kaip netinkamo darbo reguliavimo pavyzdį vertėtų panagrinėti minimalų darbo užmokestį. Viena vertus, jis apipintas legendomis bandant įteigti žmonėms, kad tai - panacėja (tai daro profsąjungos, nes joms reikia už kažką "kovoti" ir valdžia, nes jai reikia kažkuo "pasigirti"). Kita vertus, jo įtaka yra neįvertinama. Minimalaus darbo užmokesčio nustatymas reiškia, jog negaus darbo tie, kieno darbas vertas mažiau, nebus sukurtos gėrybės, skurstantys skurs, o biudžeto lėšos bus švaistomos pašalpoms. Oponentai teigia, kad taip nėra. Tačiau užtenka pasidairyti po Lietuvą ir atrasime, kad yra žmonių, kurie gauna mažiau, yra žmonių, kurie yra priversti dirbti ilgiau, kad uždirbtų nustatytus atlygius, yra tokių, kurie vien dėl minimalaus darbo užmokesčio ir didelių mokesčių yra priversti dirbti nelegaliai. Ką jau bekalbėti apie minimalų atlyginimą tais atvejais, kai visi asmens ir subjekto, kuriam dirba asmuo santykiai atitinka darbo sutarties apibrėžimą, tačiau dirbama iš altruistinių paskatų arba netgi didesnę naudą gaunant darbuotojui (pvz., jam išmokstant amato). Belieka pridurti, kad, deja, dar negreit Lietuvoje bus drįstama viešai pripažinti visišką minimalaus privalomo atlyginimo žalingumą, negreit dėl tokio svarbaus reguliavimo nustatymo bus skelbiami referendumai, o juo labiau - balsuojama prieš minimalaus atlygio kėlimą.

 

 

Viena vertus, atsakymas lengvas - tik atsisakyti reguliavimo daugelio tų dalykų, kurie yra reguliuojami. Kita vertus, tai nėra taip lengva. Tačiau geri rezultatai negali būti pasiekiami politiškai priimtinomis, tačiau ekonomiškai nepagrįstomis priemonėmis, todėl reforma yra būtina. Tai suprasta ir pradėta realizuoti daugelyje šalių. Lietuva taip pat turėtų orientuotis ne į snaudžiančiuosius.

 

Vykdant konkrečias reformas dėmesys labiausiai atkreiptinas į tai, kad darbo santykiuose būtina laikytis visuotino sutarčių laisvės principo, nes jo ignoravimas atneša žalos tiek darbuotojams, tiek darbdaviams, tiek konkurencingumui. Atsisakius sutarčių laisvės neišvengiamai judama link centrinio planavimo, kurio "efektyvumą" dar turėjome nelaimės stebėti. Darbo santykiai reguliuojami bereikalingai detaliai, šio reguliavimo tikslai nepasiekiami, o įstatymo normos apeinamos arba jų laikymasis tampa formalus.

 

Darbo santykių reglamentavimo pagalba negalima spręsti mokesčių surinkimo problemų, nes tokios priemonės tik apsunkina darbo ir civilinius santykius, nedaug pagerindamos mokesčių surinkimą. Čia verta išskirti ir SADM vaidmenį, kuri turėtų rūpintis žmonių, o ne biudžeto gerove. Socialiniu požiūri galima drąsiai teigti, kad nelegaliai dirbantis (jokiu būdu ne nusikalstama veikla užsiimantis) asmuo yra daug kartų geriau nei visai nedirbantis.

 

Nedarbo prevencija turi būti vykdoma ne paramos priemonėmis, o panaikinant darbo santykių suvaržymus bei naštą, o taip pat gerinant bendrąsias verslo sąlygas. Šių priemonių įgyvendinimui yra pasiruošę tiek Lietuvos žmonės, tiek elitas. Vadovaujantis "Baltijos tyrimų" apklausos duomenimis net 56 procentai žmonių ir 80 procentų elito galvoja, kad palankesnės verslo sąlygos ir mažesni mokesčiai yra svarbiausios priemonės nedarbui sumažinti. Nedarbo prevencija tokiomis socialinėmis priemonėmis kaip išmokos darbdaviui, valdiškos darbo vietos ir kita, yra neefektyvios, nepanaikinančios nedarbo priežasčių, todėl vienadienės.