Pranešimo tikslas – pristatyti kai kurias opiausias dėl darbo reguliavimo kylančias problemas verslui, pastarojo meto ir numatomus pokyčius šioje srityje, LLRI siūlomas darbo reguliavimo reformos kryptis.

 

Ilgą laiką (iki dabar) stengiamasi parodyti, kad darbo santykiai – socialinė sfera, kurios reguliavimas gali duoti gero darbuotojams, o verslo sąlygų neįtakoja. Deja, net darbo reguliavimo socialinės pasekmės yra priešingos negu tikisi reguliuotojai, ne mažiau skaudus ir demoralizuojantis darbo reguliavimo vaidmuo, o kalbant apie verslo trukdžius darbo santykių reguliavimo problema užima vieną iš pagrindinių vietų. Kokia sunki darbo santykių reguliavimo našta tenka tiek įmonėms, tiek darbuotojams pradedama pajusti vis labiau. Tokių atvejų, koks nesenai buvo Alytuje, kai įmonei teko atleisti kelis šimtus darbuotojų todėl, kad darbo inspekcija neleido jiems dirbti naktį, yra ne vienas ir ne du. Panašūs įvykiai, gal tik ne tokiu mastu, vyksta kasdien. O jei ir nevyksta – tik todėl, kad dar daugiau įmonių ir žmonių slapstosi nuo darbo reguliavimų, valdžios akyse tapdami pažeidėjais.

 

Reguliavimų darbo srityje yra itin daug ir įvairių: minimali alga, darbo laikas, darbo sąlygos, sutarties forma, sutarties sudarymas, darbo laiko apskaitos taisyklės, sutarties nutraukimas, atskirų darbuotojų kategorijų darbas, užsieniečių darbo ribojimai, privilegijos profsąjungoms ir darbo biržai, kolektyvinės sutartys.

Kaip netinkamo darbo reguliavimo pavyzdį vertėtų paminėti minimalų darbo atlygį, dėl kurio vis aktyviau pradedama diskutuoti. Viena vertus minimalaus darbo užmokesčio reikalavimas apipintas legendomis bandant įteigti žmonėms, kad tai – panacėja kovoje su neturtu (tai daro profsąjungos, nes joms reikia už kažką “kovoti” ir valdžia, nes jai reikia kažkuo “pasigirti”). Kita vertus, jo reikšmė yra absoliučiai neįvertinama. Minimalaus darbo užmokesčio nustatymas reiškia, jog negaus darbo tie, kieno darbas vertas mažiau, nebus sukurtos gėrybės, skurstantys skurs, o biudžeto lėšos bus švaistomos pašalpoms. Priešininkai teigia, kad taip nėra. Tačiau užtenka pasidairyti po Lietuvą ir atrasime, kad yra žmonių, kurie gauna mažiau, nei minimalus atlygis, taip savanoriškai tapdami “nelegalais”, yra žmonių, kurie yra priversti dirbti ilgiau, kad uždirbtų nustatytus atlygius. Ką jau bekalbėti apie minimalų atlyginimą tais atvejais, kai visi asmens ir subjekto, kuriam dirba asmuo santykiai atitinka darbo sutarties apibrėžimą, tačiau dirbama iš altruistinių paskatų arba netgi didesnę naudą gaunant darbuotojui (pvz., jam išmokstant amato gudrybių).

Neseniai paskelbti skaičiai, kad penktadalis visų darbuotojų gauna minimalią algą. Gal tai ir liudija, kaip mėgsta teikti valdžia, kad žmonės slepia pajamas, tačiau niekur nedingsime nuo fakto, kad tiek uždirba iš tikro daug žmonių. SADM tai pateikia kaip argumentą už MDU didinimą, bet iš tikro tai turėtų reikšti ką kita – minimalus atlyginimas aiškiai ir labai per didelis.

Savotiškai šiame kontekste nuskamba žurnalistei išsakytos Socialinės apsaugos ir darbo ministrės dukters mintys, kur ji teigia, jog sutiktų dirbti ir už 400 Lt. Gal ir sutiktų, gal ir mama tam pritartų, bet ministrė to neleidžia. Deja, net iš asmeninės patirties nepasimokoma, ir minimalią algą siūloma dar didinti nuo 430 iki 460 Lt.

Tokia pati padėtis yra ir visų kitų reguliavimų atveju. Ne be reikalo ministrai ir valstybės tarnautojai kukliai nudelbia akis, kaip pradedama klausinėti, kiek savo pačių reguliavimų laikosi jie – net ministerijose, įskaitant tą pačia SADM, dirbama ir po darbo, darbo sutartys sudaromos ne įstatymo nustatyta tvarka, iš darbo atleidžiama nepaisant nurodytų pagrindų. Skirtumas nuo įmonių tik tas, kad valdžia kaip darbdavys turi lygesnes teises, negu įmonės. Tai, už ką įmonės būtų nubaustos, gal net privestos prie bankroto, valdžiai – visiškai normalu. Darbo inspekcija jos netikrina.

 

Darbo santykių reglamentavimas tiek istoriškai kitose valstybėse, tiek Lietuvoje remiasi kai kuriais principais. Jų suderinamumas yra labai sunkus ir apskritai vargu ar įmanomas, todėl neverta tikėtis, kad darbo reguliavimas, bent jau tokio lygio, kaip dabar gali būti efektyvus. Pirmiausia, darbo teisėje egzistuoja bendri sutarčių laisvės, šalių lygybės principai, “sutartis turi būti vykdoma” principas. Tačiau, kita vertus, darbo santykių reglamentavimo esmė yra bandymas šiuos tūkstantmečių patikrintus principus “patobulinti”. Šalių lygybė tampa vienos šalies gynimu, kuris žalą atneša net ir ginamajam, sutarčių laisvė – jos suvaržymu ar apskritai draudimu susitarti, o sutarties vykdymo privalomumas nustumiamas į užkulisius įvairių reguliacinių prielipų.

Išeitis be galo paprasta – sumažinti ir apskritai panaikinti daugelį darbo reguliavimų, nelaukiant kol pats gyvenimas nepaliks kitų išeičių (nors galima teikti, kad tokia padėtis yra jau dabar). Nevertėtų ir teisintis socialiniais argumentais, kurie, deja, irgi kalba už dereguliavimą, nevertėtų spekuliuoti ir žmonių nuomonę, pirmiau reikia pradėti sakyti tiesą ir nepuoselėti neteisingų iliuzijų.

 

Po 1997 įvykusių reikšmingų darbo sutarties suvaržymų esminių pasikeitimų kurį laiką nebuvo, tačiau pastaruoju metu darbo reguliavime vyksta ir bręsta pokyčiai.

Pirma, LLRI Ūkio ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pateikė savo rekomendacijas ir kai kuriuos konkrečius projektus dėl darbo įstatymų reformos. Dalis idėjų, atrodo, skinasi kelią (pavyzdžiui, nesenai panaikintas niekuo nepaaiškinamas draudimas ūkininkams būti darbdaviu), tačiau didžioji dalis pasiūlymų vis stringa valdžios koridoriuose ir Trišalėje taryboje. Nenorima nei atsisakyti (sumažinti, suspenduoti) MDU, nei panaikinti profsąjungų privilegijas, nei leisti laisviau sudarinėti įvairesnes darbo sutartis.

Antras svarbus dalykas yra įsiliepsnoję karštesni nei anksčiau debatai dėl minimalios algos didinimo. Atsiranda vis daugiau ir vis garsesnių balsų prieš šį reguliavimą, o valdžia, atrodo, irgi nebėra tokia beatodairiška.

Trečias, itin svarbus, aspektas yra tas, kad rengiamas Darbo kodekso projektas, kuris nustatys gaires visam darbo reguliavimui. Kol kas jame matyti šiek tiek (tačiau nedaug) poslinkių liberalizacijos linkme, tačiau tai yra rimta galimybė priimti reikalingus sprendimus. LLRI ruošiasi šią galimybę išnaudoti.

Užbaigti noriu teiginiu, kad Lietuvai būtina atsisakyti biurokratinių reikalavimų. Nebūtina žvalgytis į Europą, kur padėtis ne geresnė, nei pas mus, o daryti, tai kas reikalinga. Priešingu atveju vilksimės iš paskos besivelkančiųjų uodegoje.