Pasaulio vyriausybes persekioja šmėkla. Jos bijosi, kad ekonomikos liberalizavimo ir šiuolaikinių informacinių technologijų derinys gali sumažinti jų kompetenciją mokesčių didinimo srityje.
– The Financial Times, 2000 m. liepos 19 d.

 

Dėl globalizacijos vyriausybėms darosi vis sunkiau taikyti perdėtą apmokestinimą, kadangi mokesčių mokėtojams vis lengviau savo gamybinės veiklos sritis perkelti ten, kur taikomi mažesni mokesčiai. Tai vadinama konkurencija mokesčių srityje. Tačiau šiam pasikeitimui pritaria ne visi, ypač jam prieštarauja tarptautinės biurokratijos. Paryžiuje veikianti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), sudaryta iš 30 pramoninių pasaulio valstybių, paragino nutraukti „žalingą konkurenciją mokesčių srityje“. Europos Sąjunga taip pat yra parengusi projektą prieš konkurenciją mokesčių srityje ir jos „santaupų mokesčių direktyva“ gali būti žalingiausia iš visų mokesčių derinimo iniciatyvų. Galiausiai, Jungtinės Tautos pasiūlė „Tarptautinę mokesčių organizaciją“, kuri būtų atsakinga už pasaulinę mokesčių politiką.

 

Visoms šioms programoms yra netinkamos. Jos pakenktų pasaulio ekonomikai ir sumažintų pasaulinę prekybą. Jeigu ES ir EBPO pavyktų sėkmingai įgyvendinti savo kampanijas, susikurtų mokesčių kartelis, panaikinantis arba gerokai sumažinantis valstybių konkurenciją mokesčių srityje. „Naftą eksportuojančių valstybių organizacija politikams“ turėtų neigiamą poveikį pasaulio mokesčių mokėtojams. Be to, ES ir EBPO pasiūlymai kelia grėsmę nacionaliniam suverenumui, finansiniam privatumui, technologijų taikomajai veiklai ir teisinei valstybei.

 

Politikos vykdytojai turėtų priešintis mokesčių derinimui. Jie turėtų pasinaudoti globalizacija, pertvarkydami mokesčių sistemas ir mažindami ribinius mokesčių tarifus. Tokia politika ne tik paskatintų ilgalaikį augimą, bet taip pat gerokai sumažintų vengimo mokėti mokesčius iniciatyvas ir galimybes.

 

Kas yra konkurencija mokesčių srityje

 

Konkurencija atsiranda tada, kai konkurentai siūlo panašius arba geresnius produktus palankesnėmis kainomis. Verslo pasaulyje konkurencija skatina inovacijas, žemesnes kainas ir aukštesnės kokybės aptarnavimą. Toks pat vaidmuo konkurencijai tenka ir pasaulinėje arenoje. Šiuo atveju mokesčių mokėtojas yra vartotojas, o vyriausybės privalo išmokti perdėtai neapmokestinti, kad neišsklaidytų ekonominės veiklos.

 

ES ir EBPO kampanijos, skirtos konkurencijai mokesčių srityje ir finansiniam privatumui panaikinti, iš esmės yra globalizacijos padarinys. Vienas Europos biurokratas yra pasakęs, kad „nacionalinių mokesčių sistemų skirtumai darosi vis ryškesni ir dėl to turi vis didesnės įtakos ekonominiams sprendimams, susijusiems, pavyzdžiui, su investicijomis, santaupomis, užimtumu ir vartojimu“. Didėjant pasaulio ekonomikos integracijai ir tobulėjant technologijoms, išvengti perdėto apmokestinimo darosi vis lengviau. Vito Tanzi, dirbęs vyresniuoju ekonomistu Tarptautiniame Valiutos Fonde (TVF), pastebėjo, kad:

 

„Šiandien žmonės turi galimybę, priimdami sprendimą, kur dirbti, apsipirkti, investuoti finansinį kapitalą, išdėstyti savo kontroliuojamų įmonių gamybinę veiklą ir kt., pasirinkti vieną iš daugelio šalių. Tokius sprendimus jie priima, atsižvelgdami į mokesčių poveikį, ypač esant tokioms skirtingoms įvairių šalių mokesčių sistemoms, kokios egzistuoja šiandien.“

 

Patrauklūs mažesnio tarifo mokesčiai. Egzistuoja daugybė įrodymų, kad ekonominė veikla yra pritaikyta mažų mokesčių režimams. Šis požiūris ypač svarbus tarptautinių investicijų srautams, kadangi, kaip pastebėjo profesorius Mason Gaffney, Kalifornijos Universiteto ekspertas iš Riverside:

 

„Pasirinkimo kapitalo rinkose galimybė suvienodina pelno normas; tačiau vienodomis tampa ne bendrojo, o grynojo pelno normos, sumokėjus mokesčius, ir dėl to didesnių mokesčių jurisdikcijose veikiančios įmonės, norėdamos toliau pritraukti investicijas, turi siūlyti ir gauti atitinkamai didesnį bendrąjį pelną iš kapitalo.“

 

Įsivaizduokime investuotoją, svarstantį dvi potencialias verslo galimybes. A šalyje projektas gali duoti 10 procentų pelną, o B šalyje iš panašios investicijos tikimasi gauti 7 proc. pelną. Investuotojas lyg ir turėtų pasinaudoti galimybe A šalyje. Tačiau kaip būtų tuo atveju, jeigu A šalyje tektų mokėti 50 proc. mokesčius, o B šalyje mokesčių nereikėtų mokėti? Tokiu atveju investuotojas nuspręstų investuoti į projektą B šalyje. Šį pasirinkimą nulemia tai, kad pelnas sumokėjus mokesčius A šalyje sumažėja iki 5 proc., tai yra tampa mažesnis už 7 proc. pelną po mokesčių, kurį būtų galima gauti B šalyje.

 

Žinoma, tai nereiškia, kad visos investicijos suplauks į mažų mokesčių šalis. Tai nereiškia, kad investuotojai atsisakys projektų A šalyje, nebent laukiamas pelnas iki mokesčių būtų pakankamai didelis ir kompensuotų mokesčių naštą. Neekonomine prasme tai reiškia, kad, jeigu egzistuoja du vienodai patrauklūs projektai, investuotojai pasirinks projektą, kuriam taikomi mažesni mokesčiai.

 

Konkurencijos mokesčių srityje nauda

 

Konkurencijos bijantys vyriausybės pareigūnai primena vienintelės miesto dujų kolonėlės savininką, metų metus galėjusį taikyti didžiules kainas už prastai teikiamą paslaugą, kuriam tenka susidurti su daugybe konkurentų. Miesto gyventojai yra tarsi pasaulio mokesčių mokėtojai. Dėl konkurencijos sumažėja dujų ir automobilių remonto kaina, bei pagerėja jų gyvenimas.

 

Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios konkurencija yra naudinga. Savo atsiliepime į 1998 m. EBPO ataskaitą Šveicarija nurodė, kad „konkurencija mokesčių srityje turi teigiamą poveikį. Pirmiausia ji neleidžia vyriausybėms taikyti apmokestinimo labai dideliais tarifais režimų, trukdančių verslininkystės dvasiai ir kenkiančių ekonomikai, ir padeda išvengti mokesčių naštos suvienodinimo aukščiausiu lygiu. Anglijos laikraštis The Independent rašė, kad konkurencija yra žalinga

 

„... absurdiškiausia prasme, kad bet kuri su mažesnių tarifų režimu pradėjusi konkuruoti vyriausybė savo konkurentą gali pasmerkti kaip „pavojingą“. Sutikite su tuo ir neišvengiamai padidinsite tendencingumą tarptautinių mokesčių sistemoje. Tai neabejotinai blogos naujienos palankų mokesčių sistemoms, tačiau vargu ar geresnės kai kurių didelius mokesčius taikančių šalių, apie kurias mes kur kas rečiau girdime, piliečiams.“

 

The Wall Street Journal panašiai teigia, kad

„Valstybių konkurencija mokesčių srityje yra teigiamas dalykas. Fizinių ir juridinių asmenų teisė balsuoti kojomis yra vienas iš potencialiausių ginklų prieš per daug savimi pasitikinčią vyriausybę. Visos pastangos neleisti jos pareigūnams užimti vadovaujančių postų neabejotinai bus laikomos pasikėsinimu į laisvę ir pavojumi gerovei.“

 

Konkurencija mokesčių srityje skatina atsakomybę už mokesčius

 

Ekonomistams konkurencija mokesčių srityje patinka dėl to, kad atsiranda mažesni mokesčio tarifai, savo ruožtu mažinantys delspinigius už produktyvią veiklą. Mokesčių mokėtojų perspektyva yra siauresnė – jie paprasčiausiai džiaugiasi tuo, kad galės pasilikti daugiau uždirbtų pinigų. Reigano valdymo laikotarpiu nustatyti mažesni mokesčių tarifai – ir po sekę mokesčių sumažinimai visame pasaulyje – rodo, kad konkurencija mokesčių srityje jau padėjo mokesčių mokėtojams nemažai sutaupyti. Kitas įtikinamas įrodymas yra neseniai sumažinti mokesčiai Europoje. Gali būti, kad tokie mokesčių sumažinimai paskatins kitas šalis siūlyti konkurencinius sumažintus mokesčius. Taip iš tikrųjų ir įvyko Europoje. Pavyzdžiui:

 

• Atsiliepdamos į 1980 m. mokesčių sumažinimą JAV, visos EBPO šalys, išskyrus dvi valstybes, nuo 1986 iki 1991 m. sumažino savo aukščiausią ribinį fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifą.

• Po Reigano ir Tečer valdymo metu sumažintų mokesčio tarifų juridinių asmenų pelno mokesčio tarifai visame pasaulyje sumažėjo iki 50 proc. Po to, kai buvo sumažinti mokesčiai Reigano valdymo laikais, visos Europos Sąjungos valstybės, išskyrus vieną, nuo 1985 iki 1998 m. sumažino juridinių asmenų pelno mokesčius.

 

Tačiau daugeliui vyriausybės pareigūnų, ypač Europoje, šis konkurencijos procesas nepatinka. Iš tikrųjų jie praranda teisę nustatyti mokesčių tarifus. Ir, kaip neseniai išleistoje publikacijoje pastebėjo TVF pareigūnas, po kurio laiko tikriausiai bus „dar sunkiau ir brangiau šaliai išlaikyti didelius mokesčius“.

 

Ko nori ES ir EBPO

 

Mokesčių mokėtojo mobilumas - sugebėjimas „balsuoti kojomis“ – reiškia, kad šalys, kuriose taikomi dideli mokesčių tarifai, gali netekti pajamų. Vienintelis būdas sulaikyti mokesčių mokėtojus, kad jie nepaspruktų į tas šalis, kuriose taikomi mažesni mokesčiai, yra įtikinti visas vyriausybes susitarti palaikyti didelius mokesčių tarifus – iš tikrųjų tai reiškia mokesčių kartelio sukūrimą.

 

Mokesčių derinimo būdai yra du. Tiesioginis mokesčių derinimas vyksta tada, kai šalys susitaria nustatyti minimalius mokesčių tarifus ar net nusprendžia taikyti vienodą apmokestinimo tarifą. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos valstybės narės turi taikyti ne mažiau kaip 15 proc. pridėtinės vertės mokestį (PVM). Jeigu mokesčių tarifai visose šalyse bus tiesiogiai suderinti, mokesčių mokėtojui liks vienintelė šešėlinės ekonomikos galimybė, kuri daugelyje išsivysčiusių Europos valstybių jau sudaro nuo vienos ketvirtosios iki vienos trečiosios BVP.

 

Kitas būdas konkurencijai mokesčių srityje sustabdyti yra netiesioginis derinimas. Jis vyksta tada, kai šalys savo gyventojus gali apmokestinti pasaulinių pajamų pagrindu. Tačiau, norint apmokestinti minėtu pagrindu, šalies mokesčių rinkėjai privalo nustatyti, kokias pajams gauna kitų šalių gyventojai. Būtent dėl to „keitimasis informacija“ yra tokia svarbi ES ir EBPO darbotvarkių dalis. Tarp kitko, „keitimosi informacija“ sąvoka yra labai klaidinanti, kadangi ji reiškia, kad abi šalys gauna tam tikrą naudą.

 

ES ir EBPO teigia, kad mokesčių derinimas yra ne jų tikslas, o neišvengiamas jų pateikto pasiūlymo rezultatas. Panagrinėkime toliau pateiktus teiginius iš įvairių EBPO leidinių:

 

• Nedidelių mokesčių politika „nesąžiningai kenkia kitų šalių mokesčių bazėms ir iškraipo kapitalo bei paslaugų išsidėstymą.“

• „(Mokestis) Kirvis (angl. [T]ax Tax – mokestis, ax – kirvis) neturėtų būti lemiamu veiksniu, priimant kapitalo paskirstymo sprendimus.“

• „Šie veiksmai skatina potencialius prekybos ir investicijų modelių iškraipymus ir mažina pasaulinę gerovę“.

• Konkurencija mokesčių srityje „pakeičia norimą mokesčių bei valstybės išlaidų lygį ir rūšis.“

• Konkurencija mokesčių srityje „gali trukdyti didinti mokesčių tarifus ir įgyvendinti perskirstymo tikslus“.

• „Mokesčių politika gali būti žalinga tada, kai mokesčių režimai yra pritaikyti kitų šalių mokesčių bazei suardyti. Taip gali atsitikti tuo atveju, kai mokesčių režimai investicijas arba santaupas pritraukia iš kitur.“

 

Kodėl mokesčių derinimas yra netinkamas

 

1) Išpuolis prieš mokesčių mokėtojus

 

ES ir EBPO teigia, kad konkurencija mokesčių srityje yra blogas dalykas ir kad vyriausybės turėtų bendradarbiauti, kad sustabdytų „žalingą“ mokesčių praktiką. Tačiau iš tikrųjų tai reikštų didelius mokesčius taikančių šalių kartelio sukūrimą, kuris diktuotų savo valią nedidelius mokesčius taikančioms jurisdikcijoms.

 

Šį klausimą trumpai apibendrino australų ekonomistas Terry Dwyer, kuris rašė, kad „jeigu dėl šalyje taikomo mokesčių režimo ekonominė veikla perkeliama kitur, tuomet visa konkurencija mokesčių srityje neabejotinai yra žalinga. Vienintelis būdas, padedantis išvengti investicijų perkėlimo į kitą vietą, būtų visoms šalims taikyti vienodą mokesčių sistemą ir tuos pačius mokesčių tarifus.“

 

Mokesčių kartelio sukūrimas gali būti tik pradžia. ES ir EBPO projektų šalininkai pakartotinai pabrėžia būtinybę imtis „pasaulinių“ veiksmų. Deja, kitas žingsnis gali būti radikalus pasiūlymas sukurti naują tarptautinę organizaciją, kuriai būtų suteikti pasauliniai vykdymo įgaliojimai. Jungtinėje Karalystėje veikiantis Sandraugos sekretoriatas EBPO veiksmus vertina kaip „pirminį „pasaulinės mokesčių organizacijos“ branduolį“. Naujausioje Jungtinių Tautų ataskaitoje, kurioje buvo pakartotas EBPO puolimas prieš nedidelių mokesčių jurisdikcijas, taip pat raginama sukurti pasaulinę mokesčių organizaciją.

 

2) Išpuolis prieš laisvąją ir pasaulinę prekybą

 

EBPO, siekdama priversti palankius mokesčius taikančias šalis laikytis jos reikalavimų, savo atskaitoje siūlo, kad nedidelius mokesčius taikančios valstybės narės vykdytų griežtą ir diskriminuojantį finansinį protekcionizmą. ES grasinimai yra panašūs, ypač Šveicarijos atžvilgiu. Tačiau griežti apribojimai tarptautinio kapitalo srautams iškraipytų pasaulinę ekonomiką. Iš tikrųjų konkurencijai mokesčių srityje prieštaraujantys politikai atitinkamoms šalims taikytų finansinę blokadą.

 

Kalbant konkrečiau, EBPO siūlo apsišarvuoti baudomis, delspinigiais, rinkliavomis, apribojimais ir kitomis priemonėmis, kurias galėtų taikyti jos narės. Neįtikėtina, bet EBPO šiuos žingsnius net yra pavadinusi „gynybinio pobūdžio priemonėmis“, tokiomis kaip Hitlerio „gynybinis“ puolimas prieš Lenkiją arba Japonijos „gynybinis puolimas“ Perl Harbore.

 

Prancūzai nuėjo dar toliau, teigdami, kad „Tarptautinis valiutos fondas turėtų kontroliuoti kapitalo įplaukas į šiuos centrus.“ Buvęs prezidentas taip pat siūlė atsisakyti visų sentimentų, tvirtindamas esąs pasirengęs nutraukti visus bet kurios rūšies finansinius santykius“ su šalimis pažeidėjomis.“ Britų Manchester Guardian išreiškė panašų požiūrį, teigdamas, kad „kaip gautinę sankciją galima net uždrausti bankinius sandorius tarp EBPO šalių ir bankų, veikiančių palankių mokesčių šalyse.“

 

Šie požiūriai prieštarauja laisvajai prekybai ir komercijai. Be to, finansinis protekcionizmas neatitinka EBPO palaikomos „laisvosios prekybos ir investicijų tarp šalių“ koncepcijos. Iš tiesų, visai tikėtina, kad EBPO savo darbotvarke pažeidžia PPO prievoles.

 

Nieko stebėtino, kad kelios šalys atkreipė dėmesį į šią veidmainystę. Karibų salų vadovai yra pasakę, kad „konkurencija mokesčių srityje tėra tik kita laisvosios prekybos forma globalizuotame pasaulyje.“ O Šveicarija yra pastebėjusi, kad „tokiu būdu užtikrinama nepriimtina didelius mokesčius taikančių šalių apsauga, kuri be to prieštarauja EBPO ekonominei filosofijai.“

 

3) Išpuolis prieš suverenumą

 

ES ir EBPO pasiūlymai gerokai pažeistų suverenių tautų teisę pačioms nustatyti savo mokesčių politiką. Šalys, kuriose taikomi dideli mokesčiai, yra ypač suinteresuotos priversti taip vadinamas palankių mokesčių šalis padidinti savo mokesčių tarifus ir pašalinti finansinį privatumą. Tačiau buvęs JAV Prekybos rūmų viceprezidentas ir vyr. ekonomistas Richard Rahn pastebėjo, kad toks radikalus požiūris primena „finansinį imperializmą“.

 

Iš tikrųjų ES ir EBPO siekia nuversti 200 metų įtvirtintą tarptautinę praktiką, kad didelius mokesčius taikančios šalys galėtų apmokestinti už jų teritorijų ribų esantį turtą ir veiklos sritis. Tradiciškai vyriausybės vadovavosi „teritorijų“ arba „šaltinių“ apmokestinimo principu, leidžiančiu joms savo teritorijose apmokestinti visas pajamas ir veiklos sritis. Kadangi ši sistema nebuvo susijusi su ekonomine veikla kitose šalyse, nekilo jokie konfliktai.

 

Teritorinės sistemos problema – bent jau ES ir EBPO požiūriu – yra ta, kad ši sistema leidžia šalims konkuruoti mokesčių srityje. Tokiu būdu, neatsižvelgiant į egzistuojančią taisyklę, kad viena šalis neturėtų būti verčiama rinkti mokesčių kitos šalies naudai, ES ir EBPO, pasirodo, nori atsisakyti tradicijos, kad jose dalyvaujančios valstybės galėtų gauti kuo daugiau pajamų.

 

4) Išpuolis prieš trečiojo pasaulio šalis

 

Daugelis ES ir EBPO šalių nuo neturtingos žemės ūkio ekonomikos prie išvystytos pramonės ekonomikos perėjo 1800 m. Tai laikotarpis, kai nebuvo taikomi beveik jokie pajamų mokesčiai. Šiandien iš neturtingų valstybių reikalaujama netaikyti tokios politikos. Tokį reikalavimą vienas kanadietis pavadino „minėtų šalių suverenumo pažeidimu, kurį vykdo baltųjų tautų grupė“. Demonstruodamas pritrenkiančią aroganciją, vyresnysis EBPO pareigūnas netiesiogiai yra pasakęs, kad projektas dėl konkurencijos mokesčių srityje buvo skirtas „veikiančioms izoliuotoms sistemoms panaikinti.“

 

EBPO jau nuo pradžių laikėsi vienašališko požiūrio į besivystančias šalis. Pavyzdžiui, vienas Europos politikas atvirai gyrėsi: „Tai tarsi karinė kampanija“. Susidūrę su tokia retorika nė kiek neperlenktume lazdos sakydami, kad EBPO taktika šiuo atžvilgiu yra tarsi šiuolaikinis kanonierinio laivo demokratijos atitikmuo.

 

ES ir EBPO primygtinai tvirtina, kad jos tik stengiasi palaikyti tarptautiniu lygiu pripažintus standartus, tačiau nėra jokių požymių, ką tai galėtų reikšti. Kaip nurodo The Financial Times, „tai reiškia EBPO ketinimą tam tikras galingiausių pasaulio valstybių taisykles ir praktiką mokesčių srityje taikyti tarptautiniu lygiu kitoms jurisdikcijoms.“ Atmetus diplomatines melagystes, anot The Financial Times, tai paprasčiausiai yra „bandymas įbauginti palankius mokesčių šalis, kad jos padidintų savo mokesčių tarifus.“

 

5) Išpuolis prieš privatumą

 

Kadangi pasaulinių pajamų neįmanoma apmokestinti, nežinant viso pasaulio mokesčių mokėtojų turto ir veiklos sričių, finansinio privatumo sunaikinimas yra neatsiejama ES ir EBPO pasiūlymų dalis. Jų iniciatyvos suteiktų didelius mokesčius taikančioms vyriausybėms teisę gauti asmeninę finansinę informaciją apie rezidentų investicijas kitoje jurisdikcijoje. Tai taip vadinama „keitimosi informacija“ politika. Kalbant konkrečiau, mokesčių rinkėjai turėtų teisę tikrinti bet kurioje pasaulio vietoje esančią banko sąskaitą, o ES ir EBPO nori, kad tokia informacija būtų teikiama savaime.

 

Keitimasis informacija yra drastiškas žingsnis, pažeidžiantis bendrąjį teisės principą, kad banko paslaptis yra netiesiogiai numatyta bankininko ir kliento sutartyje. Finansinis privatumas nuo seno buvo laikomas pagrindine piliečio apsisaugojimo nuo diktatoriškos teisės priemone. Iš tikrųjų, garsieji Šveicarijos įstatymai, reglamentuojantys banko paslaptį, buvo gerokai sustiprinti 1934 m. po to, kai Hitleris Vokietijoje kontrolę perėmė į savo rankas.

 

Banko paslapties įstatymai ne tik gina privatumą. Jie taip pat yra visą laiką naudingi finansų įstaigoms. EBPO netgi mano, kad „Klientai vargu ar patikėtų savo pinigus ir finansinius reikalus bankams, jeigu nebūtų įsitikinę savo sandorių su bankais konfidencialumu.“ Dėl to banko paslaptį reglamentuojantys įstatymai gali padėti skatinti aktyviai veikiantį finansinių paslaugų sektorių.

 

Galiausiai, privatumo dėka nusikaltėliams sunkiau pasirinkti sau aukas. Daugelis piliečių, ypač besivystančiose šalyse, nori patikimai sumažinti pagrobimų ir kitų žiaurių nusikaltimų tikimybę. Galimybė turėti asmenines sąskaitas užsienyje taip pat padeda žmonėms apsisaugoti nuo finansinio nestabilumo ir ekspropriacijos.

 

6) Grėsmė technologijoms ir inovacijai

 

Noras išlaikyti mokesčių pajamas yra priežastis, dėl kurios vyriausybės nori apriboti inovacijas ir kontroliuoti naujas technologijas. Vienas iš perspektyviausių finansinių pasiekimų yra „protingų“ kortelių (kortelių, kuriose yra mikroprocesorius, klaviatūra ir skystųjų kristalų principu veikiantis ekranas), sukūrimas. Šios kortelės primena iš anksto apmokėtas telefono korteles, kurias galima naudoti prekyboje, atsiskaitant grynais. Deja, ES ir EBPO pasiūlymų šalininkai bijo, kad šios sukauptos vertės kortelės apsunkins mokesčių surinkimą. Kalbant konkrečiau, jiems nepatinka tai, kad „protingas“ korteles galima naudoti anoniminėms operacijoms.

 

Tiesioginio ryšio elektroninė bankininkystė taip pat yra susijusi su mokesčių rinkėjais, daugiausia dėl to, kad šaliai gali būti sunku ar net neįmanoma uždrausti savo piliečiams atsidaryti sąskaitas už jos ribų veikiančiose įstaigose. Elektroninės komercijos plėtra taip pat kelia galvos skausmą vyriausybei, kadangi Internetas sudaro galimybę žmonėms apsipirkti ir vykdyti verslą ten, kur taikomi mažesni mokesčiai.

 

Vartotojai, savaime aišku, mėgsta modernius naujus produktus ir paslaugas. Dėl to ES ir EBPO negali tiesiogiai pulti naujausių technologijų sektoriaus. Vietoj to jos pateikia gąsdinančius įspėjimus apie anoniminius finansinius sandorius. Pavyzdžiui, vienas EBPO pareigūnas rašė, kad tiesioginio ryšio elektroninė bankininkystė buvo pavojingas pasiekimas. Kitų kritikų nuomone, problema glūdi kibernetinėse mokėjimo sistemose. Atsiranda neabejotina grėsmė, kad tie, kurie siekia užbėgti už akių konkurencijai mokesčių srityje, trukdys inovacijoms ir technologijų vystymuisi. Pavyzdžiui, EBPO pasiūlė „apriboti tiesioginio ryšio elektroninių paslaugų rūšis arba tokių sandorių skaičių“.

 

7) Išpuolis prieš teisės normas

 

ES ir EBPO projektai, nukreipti prieš konkurenciją mokesčių srityje, pažeidžia šalyje ir užsienyje nusistovėjusius teisinius principus. Jos stengiasi sumažinti, o gal net visai panaikinti skirtumą tarp teisėto ir neteisėto vengimo mokėti mokesčius. Tačiau, kaip sakė buvęs žymus Amerikos teisėjas Learned Hand, „nėra nieko blogo taip tvarkyti savo reikalus, kad mokesčiai būtų kuo mažesni... kadangi niekas neprivalo mokėti daugiau nei reikalauja įstatymas.“

ES ir EBPO pasiūlymai aiškiai pateisina esminį posūkį tradicinėje praktikoje, reglamentuojančioje tarptautinį mokesčių įstatymų taikymą. Tai neišvengiama pastangų apmokestinti kitose šalyse uždirbtas pajamas pasekmė. Dėl to kyla visų rūšių konfliktai, ypač kai ES ir EBPO šalys stengiasi apmokestinti pajamas iš kapitalo padidėjimo, paveldėtą turtą ir kitose jurisdikcijose piliečių gautas pajamas.

 

Standartinė tarptautinė praktika – vadinama „dvigubo nusikalstamumo“ principu – reikalauja, kad viena šalis neturėtų tikėtis, jog kita šalis turi padėti tirti tariamą netinkamą veiką, nebent pagal abiejų šalių įstatymus būtų tiriama nusikalstama veika. Kadangi daugelis „palankių mokesčių šalių“ netaiko mokesčių pajamoms, pajamoms iš kapitalo padidėjimo arba paveldėtam turtui, prašymas, kad jos padėtų įgyvendinti kitų šalių įstatymus šiuo atžvilgiu pažeistų tarptautines normas.

 

Kalbant labiau apibendrintai, kaip aiškino vienas ekspertas, jokios šalis neturi

„... įstatyminės teisės tirti bet kurio asmens veiklos bet kurioje kitoje šalyje, jeigu negauna išankstinio šalies, kurioje turi būti atliktas minėtas tyrimas, sutikimo ir jeigu minėtoji šalis nebendradarbiauja, atliekant tokį tyrimą. Net ir tokiu atveju tyrimą būtina atlikti ne pagal jį atliekančios šalies, o pagal šalies, kurioje jis turi būti atliekamas, įstatymą.“

 

Dvigubo nusikalstamumo principas yra svarbus saugiklis prieš piktnaudžiaujančią vyriausybę. Pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos (greičiausiai) niekada negalvotų padėti Kinijai persekioti pabėgusius demokratijos priešus arba moteris, besislapstančias nuo vyriausybės vykdomos priverstinių abortų politikos. Kodėl? Todėl, kad minėtų rūšių veikla JAV nėra kriminalinis nusikaltimas. Tačiau, jeigu ES ir EBPO šalys reikalautų šio principo atsisakyti, siekdamos taikyti griežtus mokesčių įstatymus, kaip galima sustabdyti kitas šalis, kad jos nereikalautų sustabdyti dvigubą nusikalstamumą, kad galėtų įgyvendinti savo įstatymus.

 

ES ir EBPO pasiūlymai ne tik prieštarauja tarptautinėms tradicijoms ir praktikai. Jie taip pat kelia pavojų pagrindinėms civilinėms laisvėms. Pavyzdžiui, JAV Teisingumo departamentas vadovaujasi prielaida, kad visus asmenis turinčius sąskaitas užsienio bankuose ar kitose užsienyje veikiančiose finansų įstaigose, tikriausiai galima apkaltinti pinigų plovimu. Specialusis finansinių priemonių taikymo padalinys (FATF) yra tokios pat nuomonės, manydamas, kad visi, norintys užsitikrinti finansinį privatumą, yra potencialūs pinigų plovėjai. Vienas šios krypties kritikas, skaitydamas pranešimą JAV grupei, pasakė, „Man kelia abejonių ketinimas nereikalauti įrodymų tokiais atvejais. Ketindami bet kurį asmenį apšaukti nusikaltėliu, turime tai neginčijamai įrodyti.“

 

Antrasis puolamas teisinis principas yra apsauga nuo nepagrįstos kratos ir konfiskavimo be teismo orderio ar galimos priežasties. Amerikos Civilinių laisvių sąjunga teisingai pastebi, kad įstatymuose, kuriuose numatyta vyriausybės teisė kištis į finansinį privatumą, reikalaujama „įstatymo vykdymo tikslais pateikti asmeninę finansinę informaciją, net jei nėra nusikaltimo priežasties, ir skatina bankus šnipinėti savo klientus.“

 

Klaidinanti nuomonė apie pinigų plovimą

 

Yra manančių, kad ES ir EBPO pasiūlymai padės kovoti su pinigų plovimu. Tačiau pinigų plovimas yra vengimo mokėti mokesčius priešingybė. Edinburgo universiteto Tarptautinės baudžiamosios teisės profesorius Bill Gilmore rašo, kad pinigų plovimas ir vengimas mokėti mokesčius yra „veiklos rūšys, kurių tikslai ir praktiniai padariniai yra visiškai skirtingi.“ JT daro tokią pat išvadą, teigdamos, kad,

 

„Tie, kurie vengia mokėti mokesčius, ataskaitose nurodo ne visas savo įmonių pajamas, tokiu būdu mokėdami mažesnius mokesčius, nei priklauso pagal įstatymą. Nusikaltėliai gi ataskaitose nurodo daug didesnes bet kurių savo įmonių, kuriomis jie naudojasi kaip priedanga, pajamas, ir tokiu būdu moka didesnius mokesčius nei paprastai būtų reikalaujama iš jų teisėtų pagrindinių bendrovių.“

 

Taip pat verta pastebėti, kad „purvini pinigai“ yra ne tik nedidelius mokesčius taikančių šalių problema. JT nurodo, kad „Pinigų plovimas gali būti vykdomas labai lengvai, nereikalaujant saugoti bankinę paslaptį; iš tikrųjų gali būti ir taip, kad pinigų plovėjai šio reikalavimo vengia dėl to, kad jis yra tarsi raudona vėliava.“ Brookings Institution eksperto nuomone, Amerika iš tikrųjų yra „didžiausia pasaulyje nusikalstamu būdų gauto pelno saugykla“.

 

Krizė kyla ne dėl per mažų, o dėl per didelių pajamų

 

Manoma, kad ES ir EBPO iniciatyvos egzistuoja tam, kad apsaugotų nuo pajamų praradimo, tačiau jokių įrodymų, kad pramoninių valstybių mokesčių sistemos žlugtų. Neseniai paskelbtame EBPO leidinyje netgi buvo nurodyta, kad „1998 m. EBPO vyriausybės iš mokesčių gavo beveik 8 trilijonus USD: tai sudaro 37.2 proc. jų šalių bendrojo BVP ir yra didžiausias skaičius, užregistruotas nuo tada, kai EBPO pradėjo rinkti duomenis apie pajamas.“ Be to, EBPO taip pat pripažino, kad „Mokesčiai buvo nuolat didinami: 1970 m. jie sudarė 29 proc. BVP, 1980 m. išaugo iki 33 proc. BVP, 1990 m. – iki 36 proc., o 1998 m. – sudarė daugiau kaip 37 proc. BVP.“ Didžiausi mokesčiai mokami ES šalyse. EBPO duomenimis ES šalyse mokesčiai sudaro apie 43 proc. BVP.

 

Teisingas ir klaidingas kovos su mokesčių vengimu būdas

 

ES ir EBPO šalininkai pateikia vieną įtikinamą argumentą. Jų nuomone, tai, kad kai kurie žmonės vengia mokėti mokesčius, o kiti yra priversti šią naštą nešti, yra nesąžininga. Tiems, kurie mano, kad įstatymas turi būti vienodai taikomas visiems, ši problema yra labai svarbi. Svarbiausia rasti būdą šiai nelygybei pašalinti. Būtent šiuo klausimu ES ir EBPO nuomonės nesutampa. Net jei visos nedidelių mokesčių jurisdikcijos pasiduotų, įsijungdamos į mokesčių kartelį, norimas rezultatas nebūtų pasiektas.

 

Paprasčiau sakant, padidėjus mokesčiams, daugiau žmonių pereis į šešėlinę ekonomiką. Europoje šešėlinė ekonomika jau sudaro 13 – 15 proc. gamybos apimčių, o kai kuriose šalyse, tokiose kaip Graikija ir Italija, daugiau kaip viena ketvirtoji ekonominės veiklos priskiriama šešėlinei ekonomikai. Nieko stebėtino, kad didžiausia tokios ekonomikos priežastis yra didelis apmokestinimas. Būtent dėl šios priežasties pastangos spręsti teisėto ir neteisėto mokesčių vengimo problemą, susiburiant į tarptautinį kartelį, yra pasmerktos žlugti.

 

Laimei, yra teisingas būdas kovoti su tyčiniu vengimu mokėti mokesčius. Reikia sumažinti mokesčių tarifus ir pertvarkyti mokesčių sistemą. Kuo mažesnis mokesčio tarifas, tuo mažiau paskatų teisėtais arba neteisėtais būdais nuslėpti pinigus. Kitaip sakant žodžiais, kai mokesčių tarifai yra maži, žmonės nori parodyti vyriausybei, kad gauna mažesnes pajamas. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių sumažinus mokesčius dažnai padidėja mokesčių pajamos. Pavyzdžiui, 1980 m. didesnes pajamas gaunančių mokesčių mokėtojų Jungtinėse Valstijose deklaruojamos pajamos neįtikėtinai padidėjo po to, kai Reiganas sumažino mokesčių tarifus. Dėl to, Vidaus mokesčių įstaigos duomenimis, per dešimtmetį buvo surinkta beveik du kartus daugiau mokesčių. Taip pat atsitiko ir po 1960 m., kai Kenedis sumažino mokesčių tarifą. Pajamos išaugo, o turtingieji, suskaičiavę veiklos rezultatus, sumokėjo didesnius mokesčius.

 

Teritorinis apmokestinimas: idealus sprendimas

 

Kai mokesčiai taikomi pagrįstai, o vyriausybės veikia teisėtai, visuomenė būna mažiau suinteresuota vengti mokesčių. Svarbiausia nustatyti, kaip pasiekti šį tikslą, ypač tarptautinės ekonominės veiklos srityje. ES ir EBPO veikė taip, tarsi tyčinio mokesčių vengimo apimtys būtų išaugusios katastrofiškai, o jų pasiūlymas būtų vienintelis būdas šiai tariamai krizei išspręsti. Tai protinga strategija, tačiau kartu ir labai klaidinanti. Yra dar vienas požiūris – teritorinis apmokestinimas, panaikinant dvigubą sutapytų ir investuotų pajamų apmokestinimą – ir šis būdas yra daug veiksmingesnis, mažinant tyčinį mokesčių vengimą.

 

Skirtingai nei ES ir EBPO palaikomos „keitimosi informacija“ programos, teritorinė sistema neturi žalingo pašalinio poveikio. Teritorinis apmokestinimas reiškia, kad visos šalys pasilieka teisę apmokestinti jų teritorijose gaunamas pajamas, neatsižvelgiant į tai, kas uždirba pinigus, tačiau jos negali taikyti mokesčių kitose šalyse uždirbtoms pajamoms. Toliau išvardyti veiksniai rodo, kad teritorinio apmokestinimo sistema mažina vyriausybės kompetenciją ir dėl to didelius mokesčius taikančios Europos šalių vyriausybės jai nepritaria:

 

• Konkurencija mokesčių srityje – teritorinė sistema skatina konkurenciją, kadangi investuotojai ir verslininkai gali pasinaudoti mažesniais mokesčių tarifais, pasirinkdami verslui tas jurisdikcijas, kuriose taikomos rinką atitinkančios mokesčių sistemos. Pasaulinė sistema yra kitokia, kadangi ji naikina konkurenciją, nes didelius mokesčius taikančios vyriausybės savo didelius mokesčius galėtų taikyti visam pasauliui. Taip būtų tuo atveju, jeigu dujų kolonėlė, galoną dujų parduodanti už 2,00 USD, pareikštų turinti teisę savo senus klientus papildomai apmokestinti 50 centų, pastariesiems pasirinkus kitą dujų kolonėlę, kurioje dujų galonas kainuoja tik 1.50 USD.

 

• Finansinis privatumas – teritorinė sistema labiau gina finansinį privatumą, ypač kadangi pagal mokesčių atskaitymo režimą pajamos iš kapitalo padidėjimo apmokestinamos pagal šaltinį (kitaip sakant, bendrovės iš anksto turi sumokėti mokesčius už savo akcijų ir obligacijų turėtojus, kad ir kur jie gyventų). Tai reiškia, kad žmonės nebūtų verčiami vyriausybei kasmet pateikti asmeninę finansinę informaciją. Keitimosi informacija sistema reiškia, kad ne mažiau kaip dvi vyriausybės žino intymiausias finansines mokesčių mokėtojo gyvenimo smulkmenas.

 

• Mokesčių suverenumas – teritorinės sistemos apibrėžime nurodoma, kad dėl jos nekyla konfliktai su kitomis šalimis. Kiekviena šalis turi teisę taikyti visus ir bet kuriuos mokesčius bet kurioms ir visoms jos teritorijoje uždirbtoms pajamoms. Tačiau kitose šalyse uždirbtos pajamos negali būti apmokestinamos.

 

• Mokesčių reforma – teritorinė sistema reikalauja iš esmės pertvarkyti mokesčius. Pavyzdžiui, pastoviu mokesčiu apmokestinamos tik šalies viduje uždirbtos pajamos. Pasaulinė mokesčių sistema trukdo mokesčių reformai. Iš tikrųjų, daugeliui didelius mokesčius taikančių šalių „keitimosi informacija“ sistema yra naudinga, kadangi padeda joms padvigubinti sutaupytas ir investuotas mokesčių pajamas. Ši praktika yra netinkama ir draudžiama kiekviename svarbiame mokesčių reformos plane.

 

Išvada

 

Konkurencija mokesčių srityje yra teigiama pasaulinės ekonomikos jėga. Ji verčia politikus prisiimti didesnę atsakomybę, mažinti mokesčių tarifus ir leisti žmonėms labiau pasidžiaugti savo uždirbtais pinigais. Deja, kai kurie politikos vykdytojai didelius mokesčius taikančiose šalyse pradėjo taikyti konkurenciją mokesčių srityje stabdančią strategiją. Veikdami per ES ir EBPO, jie rengia planus, kaip uždrausti palankių mokesčių režimus ir sukurti didelius mokesčius taikančių šalių kartelį. Vienas iš žymiausių Amerikos teisininkų, Bruce Zagaris, paaiškino, kad tai susiję su šiais pavojais:

 

„Nuožmiu ES ir EBPO mokesčių iniciatyvų bei paralelinių nacionalinių vyriausybių ir tarptautinių organizacijų iniciatyvų išpuoliu prieš užsienio jurisdikcijas, rizikingu Amerikos mokesčių įstatymu, reglamentuojančiu įvairias vidutinės trukmės ir ilgalaikio apmokestinimo sritis, bei konstitucinės teisės kontroliuoti pajamas atėmimu iš JAV kongreso. Pasikėsinimas į banko paslaptį ir finansinį privatumą bei tuo pat metu didėjantis keitimasis mokesčių informacija dar labiau mažins privatumą tokiomis sąlygomis, kai įstatymų vykdymo priežiūros institucijos, elektroninės komercija ir įvairūs informacijos rinkėjai jau yra išardę nemažą dalį privatinės teisės pamatų. Minėtosios iniciatyvos dar labiau atitrauks daugelį amerikiečių nuo globalizavimo palaikymo, kadangi tokios iniciatyvos atsitiks tai, ko jie labiausiai bijojo - sumažės nacionalinis suverenumas ir bus prarastos individualios teisės sukurti pasaulinę vyriausybę.“

 

Politikos vykdytojai neturėtų pritarti ES ir EBPO iniciatyvoms. Jos yra nenaudingos pasaulio mokesčių mokėtojams; jos pakenks nacionaliniam suverenumui, sunaikins finansinį privatumą, stabdys technologijų modernizavimą, skatins protekcionizmą ir teisės normų pažeidimus.