Šio pranešimo tikslas - pakomentuoti tyrimo rezultatus siejant juos su ankstesnių tyrimų rezultatais ir teisine filantropijos aplinka.
Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tyrimas yra skirtas sampratai ir vertybėms identifikuoti. Komentuojant ar naudojant rezultatus būtina turėti galvoje, kad jie atspindi ne filantropijos praktiką, dažnai netgi ne žmonių nuomonę apie jų pačių padarytus ar galbūt būsimus veiksmus, bet, dažniausiai, žmonių nuomonę apie tai, kokia yra žmonių nuomonė.
Tyrime daug vietos skirta sąvokai. Tačiau kyla klausimas – ar sąvoka atspindi sampratą. Turint galvoje, kad gyventojai nežino, kas yra „filantropija“, (pvz., 5 procentai mano, kad tai yra liga), bet žino, kas yra „labdara“ ir „parama“, galima daryti išvadą, kad nėra prigijusi sąvoka, tačiau jokiu būdu netiktų išvada, kad gyventojai nežino filantropijos reiškinio. Beje, net ekspertai ne visada sutars, ką tiksliai teisine, ekonomine, kultūrine ar filosofine prasme reiškia filantropija (tam tikra prasme ta nemaža dalis respondentų, kurie manė, kad filantropija – tam tikra filosofija, buvo teisūs, nes antonimas filantropijai yra mizantropija, o tai – savotiška filosofinė nuostata). Beje, jei būtų tiriama, kiek gyventojai faktiškai dalyvauja labdaringoje veikloje, manau, kad būtų atrasta įdomių neatitikimų, kai žmogus nežino sąvokų, tačiau atlieka veiksmus, pavyzdžiui, duoda išmaldą elgetai prie bažnyčios ar panašius.
Kalbant apie sąvokas abejonių kelia ir 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio priskyrimas filantropijai. Tai juk iš esmės mokesčių pinigai, kurie šiaip ar taip bus atimami, o ne iš savo kišenės laisva valia ištraukti ir atiduoti pinigai. Jei tai laikytume filantropija, tai didžiausi filantropai, logiškai mąstant, turėtų būti Seimo nariai, kurie balsuoja už kiekvienų metų biudžetą. Esu įsitikinęs, kad norėdami skaidriai mąstyti, turime išskaidrinti koncepcijas, o filantropijos koncepcija negali būti susijusi su prievartiniu atėmimu, net jei apiplėštajam leidžiama iš dalies apsispręsti, kur bus dedami jo pinigai.
Kalbant apie diskutuotą 2 proc. temą iš esmės norėčiau pridurti, kad tai gali būti žymus žingsnis atgal kultūrine prasme, nors ir nedidelis žingsnelis į priekį finansine prasme. Žmogus, mokesčių deklaracijoje paskyręs 2 proc. savo mokesčio filantropijai, tokiu būdu turės progą numaldyti tą abstraktų kaltės jausmą, apie kurį buvo kalbama, ir pasijusti padariusiu viską, ką įstatymai leidžia. Manau, kad tokia neva filantropija gali tapti kliūtimi tikrajai filantropijai plėtotis.
Kalbėdamas apie apklausą atkreipčiau dėmesį į dar vieną jos keblumą. Pateikta keista gradacija: valstybė, privatūs fondai, gyventojai, visiškai neremti. O kur verslas? Šiuo atveju respondentams akivaizdžiai buvo sudarytas įspūdis, kad tai, kas svarbiausia, turi remti valstybė, o filantropijai – kas liko. („Trys ketvirtadaliai (74%) respondentų mano, kad mokslas, švietimas ir sveikatos apsaugos finansavimas – tai valstybės rūpestis.“) Beje, palyginti su dar 1996 m. LLRI atlikto tyrimo rezultatais, akivaizdu, kad bent jau verslininkai kaip labiausiai remtinas nurodė tas sritis, kurios šiame tyrime nurodytos kaip valstybės finansuotinos. Taigi šios išvados rodo ne žmonių nuomonę apie tai, kas kuo turi rūpintis, bet nuomonę apie tai, kas labiausiai nusipelno pagalbos iš šalies.
Lyginant įstatymų leidėjus ir gyventojus yra metodologinių keblumų – šioms grupėms tirti naudojamos skirtingos metodikos, be to, apklausti tik 8 politikai.
Lyginimą vertėtų pradėti nuo prielaidos, kad politikai, „išsilaikę rinkoje“, yra tie, kuriais didelė dalis žmonių pasitiki, tad būtų natūralu, kad požiūris į filantropiją būtų daugmaž vienodas. Tyrimas šią hipotezę daugeliu atvejų patvirtina. Pavyzdžiui, visuomenė, verslininkai ir NVO apie 1/3 mano, kad turtingas žmogus privalo padėti.
Tačiau politikai nebūtų politikai... Štai ką jie mano apie filantropijos motyvus: „Politikų manymu, labdaringą veiklą labiausiai skatina noras išgarsėti, savireklama, dėmesio siekimas bei politiniai motyvai.“ Gyventojų nuomonė kiek kitokia: „Maždaug kas antras (47%) 15 metų ir vyresnis Lietuvos gyventojas pabrėžia didžiausią moralinių veiksnių įtaką aptariamai veiklai (geranoriškumas, noras padėti, atjauta). Antroje vietoje yra net trys kategorijos veiksnių: finansiniai motyvai, moralinė pareiga bei noras išgarsėti. Trečioje vietoje pagal svarbą dvi kategorijos motyvų: privati savanoriška iniciatyva bei rūpestis visuomenės gerovės kėlimu.“ Tai daug ką sako apie politikus, visuomenę ir politikų supratimą apie visuomenę...
Politikų kompetenciją atskleidžia ir šie duomenys:
/ Diskusinės grupės dalyviai gana palankiai vertina teisinę bazę, reglamentuojančią labdaringą veiklą/paramos teikimą, nelinkę jos griežtai kritikuoti. Tačiau nevienareikšmiškai vertina Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisą, kuri suteikia nuolatiniams Lietuvos gyventojams galimybę pervesti iki 2 proc., savo pajamų mokesčio sumos Lietuvos vienetams pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę gauti paramą. Vieni tai laiko nauju postūmiu tolimesnei labdaringos veiklos plėtrai, kuri padidins donorų skaičių. Kiti mano, kad tai tik padidins prašytojų skaičių;
/ Dauguma apklausoje dalyvavusių politikų neigiamai vertina šiuo metu esančią teisinę apklinką labdaringai veiklai/paramai, motyvuodami tai įstatymų netobulumu, dažna jų kaita. Tačiau minėtą įstatymo pataisą dauguma politikų, skirtingai nei diskusinės grupės dalyviai, vertina teigiamai;
Turėtų kilti klausimas – jei politikų dauguma (ne pavieniai politikai, bet būtent absoliuti dauguma) mano, kad įstatymai nepalankūs filantropijai – kodėl jie jų netaiso?
Tačiau dar kartą noriu pabrėžti, kad tikrasis žmogaus požiūris – ne tai ką sakai (gali viena sakyti, kita galvoti) ir netgi ne tai, ką manai, bet tai, ką darai.
Vertinant pagal šį aspektą gyventojai mano, kad jie filantropijos atžvilgiu nusiteikę akivaizdžiai teigiamai: „Dauguma Lietuvos žmonių (88%), jeigu būtų turtingi, nedvejodami skirtų pinigus labdarai ar paramai.“ Tačiau dauguma, kaip rodo kiti tyrimai, nieko neduoda filantropijai (nors ir negaliu tuo 100 proc. pasitikėti, nes, kaip minėta, dalis duoda, bet nesuvokia ir neįvardija to kaip davimo). Beje, pagrindinė priežastis – niekas nepaprašė. Nors rezultatai toli gražu nėra idealiai sulyginami (vien jau kaip interpretuoti klausimo sąlygą „jei būtų turtingi“?), tačiau panašu į tam tikrą nenuoseklumą.
Politikų požiūrį iliustruoja jų politiniai sprendimai. Viena vertus, jie išduoda didesnį palankumą filantropijai. Štai šiuo metu svarstomi ne pelno organizacijas reglamentuojantys įstatymai, kuriuose tos palankios ne pelno organizacijoms nuostatos, kurios anksčiau nuolat „kliūdavo“, dabar priimamos beveik vienbalsiai. (Tikiuosi, kad tai nėra vien išraiška to, kad seimūnai rūpinasi tik Prezidento skandalu. Tačiau net ir tokiu atveju tai geras ženklas, nes geresnius projektus parengė biurokratai). Kita vertus, daugeliu atvejų matome, kad politikai valstybe pasitiki akivaizdžiai labiau nei ne pelno organizacijomis, o daug aktualių klausimų, kurie nuolat įvardijami kaip problema filantropijai (kad ir toks techninis klausimas kaip ne pelno organizacijų apskaita), nėra sprendžiama.
