Prezentacija apačioje 

 

Pranešime nagrinėjamos dvi temos:

 

 

Mokesčių surinkimo procese dalis įmonių pinigų, kurie pagal įstatymą skirti valstybės biudžetui papildyti, tarnauja pačio surinkimo proceso aptarnavimui. (Skaidrė 1) Be to, dalis įmonės pinigų, kurie pagal įstatymą nėra privalomi būti paskirti biudžetui, faktiškai irgi aptarnauja mokesčių surinkimo procesą, tiktai įmonės viduje. Pastarosios išlaidos paprastai nenagrinėjamos, kalbant apie mokesčių naštą, tarsi tai būtų kiekvienos įmonės vidaus reikalas. Tačiau, tiek mokesčius administruojančioms institucijoms skiriamos biudžeto lėšos, tiek su mokesčiais susijusios įmonių lėšos, priklauso mokesčių administravimo kaštams, kurių dydis tiesiogiai mažina realias biudžeto įplaukas. Iš to išplaukia, kad tiek valstybė, tiek mokesčių mokėtojai yra suinteresuoti mokesčių surinkimo kaštų mažinimu visose šio proceso pakopose. (Skaidrė 2)

 

Informacinių sistemų įdiegimas mokesčių surinkimui administruoti yra reali galimybė sumažinti visuminius mokesčių administravimo kaštus. Be to, jų pagalba galima pasiekti ir kitų valstybei rūpėtinų tikslų, pvz., turėti kokybišką informaciją apie ūkio subjektus bei jų veiklą, galimybė tą informaciją gauti greitai, galimybė sekti mokesčių surinkimo procesą, sumažinti prielaidas korupcijai ir pan. (Skaidrė 3)

 

Informacinės sistemos apskritai yra skirtos informacijos kaupimui, apdorojimui bei saugojimui. Kuo sudėtingesnis informacijos surinkimas, kuo didesni jos kiekiai ir aktualesnis turinys, tuo didesnis yra informacinių sistemų poreikis, nes "popieriumi, pieštuku ir kalkuliatoriumi" jos suvaldyti paprasčiausiai nebeįmanoma.

Be tradicinės visų IS funkcijos (informacijos kaupimo) mokesčių administravime labai aktuali ir naudinga yra galimybė formalizuoti mokesčių mokėtojų ir administratorių santykius bei automatizuoti patį mokesčių apskaičiavimą. (Skaidrė 4)

Tiek mokesčių administratoriai, tiek mokėtojai sugaišta daug laiko (o laikas - pinigai) tarpusavio komunikacijai. Tai apima: informacijos pateikimą (atitinkamai administratoriams - jos apdorojimą), mokesčių taisyklių bei skaičiavimo tvarkų aiškinimąsi (aiškinimą), blankų įsigijimą (pardavimą), ataskaitų fizinį pristatymą (priėmimą), visų rūšių kontrolę įmonėse. Akivaizdu, kad mažinant bei paprastinant privalomas "bendravimo procedūras", mažėtų ir administravimo kaštai.

 

Keletas pavyzdžių: sumokėjus mokesčius, apie tai reikia pranešti atskiru raštu; užregistravus įmonę savivaldybėje, reikia tuojau pat ją užregistruoti „Sodroje“ bei Mokesčių inspekcijoje; ataskaitose reikia pateikti ne tik pagrindinius įmonės duomenis, bet ir išvestinius (sumavimą, išskirstymą ir pan.); tuos pačius duomenis reikia pateikti kelioms institucijoms; institucijos reikalauja informacijos, nebūtinos jos tiesioginei veiklai (vadovo asmens kodo bei namų adreso); visą informaciją reikia pristatyti administruojančiai įstaigai fiziškai ir t.t.

 

Tuo tarpu išnaudojant informacinių sistemų galimybes galima ir reikia (Skaidrė 5): pakartotinį įmonių registravimą eliminuoti, panaikinti papildomus pranešimus apie mokesčio sumokėjimą, ataskaitose reikalauti tik pirminių duomenų, naudoti elektroninį formų perdavimą, kontrolę įmonėse pakeisti informacijos analizavimu administratoriaus darbo vietoje.

 

Mokesčių apskaičiavimo automatizavimas - akivaizdžiausia kompiuterių pritaikymo sritis. Pačių aritmetinių operacijų atlikimas kompiuteriu sutaupo daug administratoriaus laiko ir nekelia ypatingų problemų. Tačiau, norint operaciją užprogramuoti, pradžioje reikia ją tiksliai ir vienareikšmiai apibrėžti, ką, deja, gali padaryti toli gražu ne kiekvienas mokesčių administratorius. Žinant kiek yra mokesčių taisyklėse numatyta išimčių, lengvatų, o blogiausia - situacijų, kai nenustatyta konkrečiai kaip pasielgti, nenuostabu, kad vienareikšmis taisyklės interpretavimas pasidaro ilgas ir sudėtingas darbas, ieškant administratoriaus, prisiimančio atsakomybę spręsti už įstatymą.

Taigi, automatizuoto apskaičiavimo funkcija gali būti sėkmingai realizuota tiktai drauge su pačios mokesčių reglamentacijos revizija, kas praktikoje reiškia arba mokesčių skaičiavimo tvarką nustatančių aktų keitimą arba aukščiausio rango atsakingų pareigūnų dalyvavimą informacinės sistemos kūrimo procese.

 

Iš to, kas aukščiau pasakyta, išplaukia, kad informacinės sistemos kūrimas mokesčiams administruoti savaime koreguoja pačią mokesčių sistemą. Jeigu ne, tai sukurta informacinė sistema nebus kokybiška. (Skaidrė 6)

 

Mat IS savo objekto atžvilgiu: atskleidžia neapibrėžtumus, riboja direktyvų interpretacines galimybes, demonstruoja išimčių brangumą, administravimo sudėtingumą, ryšių neskaidrumą, prastą duomenų kokybę bei vieningų registrų būtinybę.

 

Santykių formalizavimo bei mokesčių skaičiavimo automatizavimo funkcijas vykdanti informacinė sistema kartu būtų reali priemonė prieš korupciją, nes eliminuotų daugumą situacijų, kuriose korupcija gali pasireikšti.

 

Grįžkime prie informacinių sistemų tikslų. Kadangi informacinė sistema yra įrankis, tai jos tikslas savaime yra būti kokybišku įrankiu. O tikslai, kurių galima pasiekti tuo įrankiu naudojantis, priklauso nuo informacinės sistemos objektui - šiuo atveju mokesčių sistemai - keliamų tikslų.
LLRI pristatytos mokesčių reformos tikslams įgyvendinti informacinė sistema galėtų būti puikus įrankis. (Skaidrė 7).

 

Nes jos pagalba galima įgyvendinti proliberalios reformos principus: taisyklių skaidrumo, mokesčių visuotinumo, neišvengiamumo, automatiškumo, vienkartinio apmokestinimo, administruojančių institucijų darbo efektyvumo.

Informacinės sistemos, būdamos taikomojo pobūdžio, sprendžia tik tuos uždavinius, kurie buvo suformuluoti jos kūrėjams. Taigi, informacinės sistemos yra visiškai apibrėžtos bei tikslingos ir kitų uždavinių, kaip taisyklė, nesprendžia. Tuo būdu, skirtingiems jos įtakoje esantiems subjektams, ji yra arba nėra naudinga.

(Skaidrė 8) informacinė sistema naudinga mokesčių administratoriui, bet mažai pakeičianti mokesčių mokėtojo padėtį.

Nes suteikia administratoriui galimybę disponuoti geresne ir gausesne informacija, operacijas atlikti greitai, lengviau analizuoti duomenis bei kontroliuoti mokesčių mokėtojus, sumažina darbo krūvį, pakelia darbo kvalifikaciją. O mokėtojui naudinga gali būti tik tuo atveju, jei greitesnis operacijų atlikimas garantuos greitesnį jo aptarnavimą, kas visai nebūtinai atsitinka.

 

Pažiūrėkime kaip informacinių sistemų diegimas atskirose mokesčius administruojančiose institucijose įtakoja administravimo kaštus. (Skaidrė 9) demonstruoja, kad IS buvimas (MI ir Sodra) ar nebuvimas (Muitinės dep.) lėšų kiekio, skiriamo administruojančiai institucijai, nemažina.
Dar daugiau, administruojančių institucijų išlaikymo kaštai didėja. Daugėja ir veiklos, kurią atlieka administratoriai (pvz., pasiruošimas visuotiniam pajamų deklaravimui, dažnesnė bei daugiapakopė revizijų praktika ir pan.), kas proporcingai ir neišvengiamai "sukuria" daugiau darbo, susijusio su mokesčių administravimu, ir įmonėms.

 

Nuostolius valstybės mastu dėl įmonių išlaidų, susijusių su mokesčių administravimu, įvertinti sunkiau. (Skaidrėje 10) pateiktame pavyzdyje atsižvelgiama tik į darbo jėgos kaštus, nevertinant išlaidų konsultacijoms pirkti, darbo vietos įrengimo, transporto, bendrųjų įmonės išlaidų, susijusių su mokesčių administravimu bei baudų.

 

Taigi, administravimas tampa sudėtingesnis ir informacinių sistemų nebuvimas ar esamųjų ribotumas darosi akivaizdūs, brangūs ir valstybiniu požiūriu nepateisinami.

 

Kokios gi reikalingos prielaidos, kad informacinių sistemų pagalba, būtų galima radikaliai sumažinti administravimo kaštus? (Skaidrė 11)

 

Reikalinga vieninga informacinė sistema, kuri būtų:
Visuotinė, t.y., apimanti visus mokesčių mokėtojus bei visus mokesčius; Integruota, t.y., bet kuriame savo pjūvyje konkretų mokesčių mokėtoją atpažįstanti pagal tą patį identifikatorių;
Saugi, t.y., aptarnaujanti vartotojus pagal jiems priskirtas priėjimo prie informacijos kategorijas.

 

(12 skaidrė) demonstruoja informacijos srautus tarp mokesčių mokėtojų ir administratorių. Šiandien visi mokesčių administratoriai bei kiti informacijos rinkėjai (pvz., Statistikos dep.) reikalauja kiekvienas sau duomenų iš įmonių. Nesvarbu, ar įmonė jau yra tuos duomenis pateikus kitam valdiškam informacijos rinkėjui. Vieningos integruotos informacinės sistemos atveju pagrindinė informacija apie įmones turėtų būti gaunama iš registrų, jei ten nėra - iš kitų administratorių, ir tik tada klausiama mokesčių mokėtojo.

 

Tačiau techninių-informacinių prielaidų nepakanka ir ne jose slypi sunkumai. Svarbiausia, kad tikslas mažinti visuminius administravimo kaštus būtų iškeltas informacinei sistemai formuluojant užduotį bei pilnai realizuotas įdiegtoje sistemoje. Kaip jau buvo minėta, tai priklauso nuo to kas ir kokių interesų vedamas informacinę sistemą užsako, finansuoja bei prižiūri jos įgyvendinimą nuo projektavimo iki pilno įdiegimo.

 

Atskirų administruojančių institucijų informacinės sistemos sprendžia tų institucijų vidaus uždavinius. Globalaus uždavinio valstybės mastu jos spręsti negali, nes jų užsakovai - administratoriai - nėra suinteresuoti taupyti mokesčių mokėtojų pinigus savo sąskaita. Mažinti kaštus suinteresuota valstybė ir mokesčių mokėtojai. Kadangi ginti mokesčių mokėtojų bendriausius interesus pagal apibrėžimą yra valstybės misija, tai vienintelis realus užsakovas globaliai informacinei sistemai (tiksliau, informacinei sistemai globaliems uždaviniams spręsti) yra aukščiausios valstybinės valdžios institucijos(Vyriausybė, Finansų ministerija, Prezidentūra). Nuo jų požiūrio ir politinės valios priklausys, ar informacijos amžius Lietuvai reikš tik modernų įvaizdį, ar duos ir realią naudą piliečiams.