Sutartinai teigiama, kad "geriau gyvensime, kai geriau dirbsime". Šis teiginys geriausiai iliustruoja tiesioginę darbo ir gerovės sąsają. Darbas - žmogaus veikla, siekiant kurti gėrybes.
Laukiami rezultatai gali būti nepasiekiami dėl daugelio priežasčių. Tačiau skaudžiausios priežastys yra tos, kurios kyla ne dėl žmogaus galimybių ir objektyvaus mus supančio pasaulio. Prie tokių dažniausiai prisideda valdžia. Prie tokių priskirtinas darbas atliktas siekiant niekam nenaudingų rezultatų (pavyzdžiai…), darbas nukreiptas ne kūrybai, o griovimui (pavyzdžiai…). Darbo ir kitų santykių (kiek jie reglamentuojami) reglamentavimo politika negali ir neturi siekti kažko labai pozityvaus. Didžiausias jos laimėjimas - netrukdyti žmonėms sukurti tai, ką jie gali sukurti.
Norint to pasiekti, pirmiausia būtina apsispręsti, ar iš tikro to norime (tai reiškia, kad pasitikime žmonėmis ir jų galiomis, pasitikime, kad siekdami pelno žmonės padaro gero kitiems daugiau, nei vadovaujant valdžiai). Kita problema - kaip pereiti nuo dabartinės sistemos prie norimos - ką ir kaip keisti. Tai ir yra šio pranešimo tema.
Darbas visuomet atliekamas žmonių. Tas faktas, atrodo, toks paprastas, tačiau dažnai užmirštamas. Teigiama, kad "Lietuva pagamino", dėkojama premjerui ir prezidentui už dalybą tų darbo vaisių, kuriuos ne jie sukūrė. Atrodo, kad pamirštama, kad žmonės, o ne Lietuva ir ne valdžia yra kūrėjai.
Žmonės sugeba skirtingus darbus atlikti skirtingai. Be to, dalį darbų galima atlikti tik jungtinėmis daugelio žmonių pastangomis. Dėl to žmonės mainosi - tiek savo darbo rezultatais, tiek savo darbu kaip gėrybių šaltiniu. Šie mainai vyksta kuo įvairiausiais būdais, tačiau už visų jų slypi visų gėrybių šaltinis - žmogaus darbas. Susitarimai, kuomet viena šalis naudoja kitos šalies darbą, gali būti įvairaus teisinio pobūdžio: darbo, rangos, atstovavimo, autorinė ar kita sutartis.
Santykiai, įforminami darbo sutartimi turi savą specifiką (darbo laikas, nuolatinis darbo pobūdis, apibrėžtos darbo funkcijos, darbo vieta ir pan.).
Reikalaujant darbo sutartimis įforminti visai kito pobūdžio santykius, ir vienų, ir kitų santykių specifika iškreipiama, dažnai prieinama net iki absurdiškų situacijų. Darbo sutarties primetimas sutapatina darbo santykius kaip teisinių santykių rūšį ir žmogaus darbą fizine prasme bei siekia privatinius žmonių santykius paversti tik mokesčių administravimo sistemos elementu.
Darbo santykių reglamentavimas tiek istoriškai kitose valstybėse, tiek Lietuvoje remiasi kai kuriais principais, kurių suderinamumas yra labai sunkus ir apskritai vargu ar įmanomas. Pirmiausia, darbo teisėje egzistuoja bendri sutarčių laisvės, šalių lygybės principai, "sutartis turi būti vykdoma" principas. Tačiau, kita vertus, darbo santykių reglamentavimo esmė yra bandymas šiuos tūkstantmečių patikrintus principus "patobulinti". Šalių lygybė tampa darbuotojo gynimu, sutarčių laisvė - jos suvaržymu, o sutarties vykdymo privalomumas nustumiamas į užkulisius įvairių reguliacinių prielipų.
Profsąjungų padėtis yra vienas iš iliustratyviausių tradicinių principų paneigimo pavyzdžių. 1. Darbdavys, ne gali, o privalo susitarti su profsąjunga. 2. Jei nesusitariama, profsąjunga gali išduoti "leidimą" nesilaikyti sutarties. 3. Profsąjungos sudaryta sutartis galioja ne tik jai, ir net ne tik jos nariams, bet visiems darbuotojams, kurie nieko bendro su profsąjunga neturi. 4. Galų gale net narystė profsąjunga neretai "įteisinama" kaip privaloma.
Kokios viso to pasekmės: darbuotojų interesai neatstovaujami, darbo santykiai suvaržomi, profsąjunga tampa garantuotu verslu, klesti lobizmas ir nuskriaustųjų ignoravimas.
Nors papildomų teisių (privilegijų) suteikimas profsąjungoms dažnai bandomas grįsti gerais norais, reikia žiūrėti tiesai į akis - jos yra nepagrįstos, diskriminuojančios ir naudingos tik pačioms profsąjungoms ir jų bendrams.
Geri norai dažnai paskatino ir kitų reguliavimų atsiradimą: atlyginimas, darbo laikas, atostogos, darbų sauga, užsieniečių darbas, nepilnamečių darbas, terminuotų sutarčių ribojimas.
Pavyzdžiui, minimalus atlygis. Viena vertus jis apipintas legendomis bandant įteigti žmonėms, kad tai - panacėja (tai daro profsąjungos, nes joms reikia už kažką "kovoti" ir valdžia, nes jai reikia kažkuo "pasigirti"). Kita vertus, jo reikšmė yra absoliučiai neįvertinama. Tiek a priori akivaizdu, tiek empiriškai patvirtinta, kad minimalaus darbo užmokesčio nustatymas reiškia, jog negaus darbo tie, kieno darbas vertas mažiau, nebus sukurtos gėrybės, skurstantys skurs, o biudžeto lėšos bus švaistomos pašalpoms. Priešininkai teigia, kad taip nėra. Tačiau jei jie akli proto argumentams - tegul pasidairo po Lietuvą. Yra žmonių, kurie gauna mažiau, yra žmonių, kurie yra priversti dirbti ilgiau, kad uždirbtų nustatytus atlygius. Ką jau bekalbėti apie minimalų atlyginimą tais atvejais, kai visi asmens r subjekto, kuriam dirba asmuo santykiai atitinka darbo sutarties apibrėžimą, tačiau dirbama iš altruistinių paskatų arba netgi didesnę naudą gaunant darbuotojui (pvz., jam išmokstant amato gudrybių) Deja, dar negreit gal Lietuvoje dėl to bus skelbiamas referendumas, o juo labiau - nubalsuojama prieš minimalaus atlygio kėlimą.
Grįžtant prie pradžioje iškelto klausimo, kas trukdo žmogui kurti gėrybes, deja, tenka atsakyti - darbo santykių reguliavimai.
Pasiūlymai dėl darbo santykių reglamentavimo tobulinimo krypčių. Kyla klausimas, ką daryti ir darbų atrasime tikrai labai daug (pvz., aukščiau paminėtos ydos ir jų taisymas), tačiau be konkrečių išvadų ir pasiūlymų dėl atskirų normų, galima padaryti kai kurias bendras išvadas ir pateikti rekomendacijas dėl darbo teisės tobulinimo krypčių.
Išdėstysiu LLRI teikiamas išvadas ir rekomendacijas dėl darbo teisės tobulinimo krypčių. Nors jos ne visos išplaukia iš šio pranešimo, tačiau išplaukia iš atliktos analizės (pastaroji irgi, žinoma, negali aprėpti viso darbo reguliavimo mąsto, tačiau esmę atspindi).
- Galiojanti darbo teisė yra labai fragmentuota, prieštaringa ir neišbaigta. Darbo teisės kodifikavimas ir integravimas į privatinės teisės sistemą, nustatant, kad darbo santykiams subsidiariai taikomos Civilinio kodekso normos, yra svarbus žingsnis siekiant harmoningos darbo teisės plėtros;
- Daugumą darbo teisės normų nustatė ne Seimas, bet Vyriausybė, dalies reikalavimų, nustatytų poįstatyminiais aktais teisėtumas yra abejotinas, darbo teisė tapo paini ir prieštaringa. Įstatymai turėtų tiksliau apibrėžti darbo sutarties šalių teises ir pareigas arba nustatyti darbo santykių principus, o Vyriausybės galia nustatant teisės normas turėtų būti labai apribota;
- Darbo santykiai reguliuojami bereikalingai detaliai, šio reguliavimo tikslai nepasiekiami, o įstatymo normos apeinamos arba jų laikymasis tampa formalus. (pvz., darbo laiko apskaita, darbų sauga ir kt.) Todėl būtina darbo įstatymuose įtvirtinti tik pagrindinius darbuotojo ir darbdavio santykių principus ir atsisakyti detalaus jų nustatymo;
- Darbo santykiuose būtina laikytis visuotino sutarčių laisvės principo, nes jo ignoravimas atneša žalos tiek darbuotojams, tiek darbdaviams, tiek Lietuvos įmonių konkurencingumui; (jei subjektai susitaria, reiškia tai naudinga jiems abiems. Bandymas teigti, kad kažkuri iš šalių yra nuskriausta, remiasi klaidingomis prielaidomis - arba bandoma su savo požiūriu įlysti į kito kailį, arba ignoruojamas faktas, kad pilno pasitenkinimo negali būti.)
- Darbo teise negalima reglamentuoti visų atvejų, kuomet naudojamas žmogaus darbas, t. y. darbo teisės objektas turėtų būti tik darbo santykiai siaurąja prasme. Todėl būtina ne plėsti, bet siaurinti darbo sutarties sąvoką, taip išsaugant šių santykių specifiką ir esmę be netaikyti darbo teisės normų kitiems santykiams;
- Darbo santykių reglamentavimo pagalba negalima spręsti mokesčių surinkimo problemų, nes tokios priemonės tik apsunkina darbo ir civilinius santykius, nedaug pagerindamos mokesčių surinkimą; (principo ignoravimas atveda prie to, kad oficialių darbo santykių siekiama vis labiau išvengti)
- Pernelyg smulkmeniškas darbuotojo interesų saugojimas yra žalingas ekonomikai, veikiantis prieš darbuotojus, todėl būtina apsiriboti minimaliais standartais, paliekant daugiau galimybių šalių susitarimams; (darbo laikas, atostogos)
- Darbo teise neturi būti sprendžiamos tam tikrų gyventojų grupių socialinės problemos; tai uždeda pernelyg didelius ir ekonomiškai nepagrįstus kaštus darbdaviui; šios problemos turi būti sprendžiamos socialinės politikos priemonėmis; (žmonių su negale įdarbinimas)
- Darbo sauga yra reglamentuojama pernelyg detaliai, nustatant privalomas painias procedūras ir visų nustatytų reikalavimų laikytis neįmanoma. Būtina keisti požiūrį į darbų saugą - reikalavimus taikyti ne visiems, o tik iš tiesų pavojingiems darbams ir nustatyti ne procedūras, o tikslius reikalavimus. Reikalavimų sumažinimas ir geriau organizuota jų priežiūra galėtų užtikrinti geresnę darbų saugos būklę.
Galima išskirti ir daugiau, bet šios - pagrindinės.
Baigiant, nereikia į darbo reguliavimus žiūrėti kaip į šventą karvę. Šie reguliavimai taip pat pasiduoda tikslingumo analizei, galima įvertinti ir jų pasekmes ir kaštus. Jei tai bus padaroma, neišvengiamai prieisime išvados, kad reguliavimus reikia mažinti.
