Visi tikriausiai esate matę grafikus, iliustruojančius, kaip Lietuva atsilieka: pagal interneto ir telekomunikacijų vartojimą, informacinių technologijų ir komunikacijų (ITT) dalį BVP ir panašius rodiklius. Tuose grafikuose vaizduojama daug aukštų stulpelių, o kur nors gale - pažymėtas spalvotai, kad nors kiek matytųsi - pateikiamas lietuviškasis. Ir patriotui, ir šiaip smalsuoliui kyla klausimas, kodėl?

 

Pradžioje tenka prisiminti, kad ir informacinės technologijos, ir telekomunikacijos yra ekonominės veiklos. Ne šiaip menas - menui, kad ir kiek to meno jose būtų. Ekonomikos tiesos sako, kad pagrindinį signalą ką ir kaip gaminti duoda pirkėjas, pirkdamas arba nepirkdamas prekę už pasiūlytą kainą. O žmogus negali vartoti daug daugiau negu jam reikia. Pasitelkus gerą rinkodarą galima jį įtikinti vartoti šiek tiek daugiau nei jam to reikia, ir, manau, telekomunikacijų kompanijos tai daro labai sėkmingai. Tačiau paprastai žmogus nepirks naujausio modelio mobilaus telefono ir paslaugų, kad galėtų, pavyzdžiui, patogiau peržiūrėti savo e. paštą, jeigu jis neturi nei e. pašto, nei kompiuterio, kur tą paštą padėti, nei stalo, ant kurio tą kompiuterį pastatyti.

 

Ką apie finansinę padėtį byloja makroekonominiai rodikliai? Statistikos departamento duomenimis, BVP Lietuvoje per pastaruosius 5 metus vidutiniškai augo maždaug 4.5 procento per metus, vidutinės gyventojų pajamos 8 proc., LLRI atliekamo tyrimo duomenimis, gyventojų pajamos per pastaruosius 3 metus augo vidutiniškai po 4.7 procento. Infobalt duomenimis, telekomunikacijų sektorius šiuo laikotarpiu augo maždaug po 23 procentus kasmet.

 

Net ir suabejojus kai kuriais iš pateiktų skaičių aišku, kad telekomunikacijos auga daug greičiau nei visos ekonomikos vidurkis ir vidutinio žmogaus materiali gerovė. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad žmonėms šios rūšies paslaugos yra prioritetas. Jie atsisako kitų tradicinių savo pirkinių - gal leidžia mažiau pinigų pramogai, automobiliui ar kitiems įprastiems daiktams, kad galėtų patogiai naudotis telefonu ar internetu. Tipiškas pavyzdys - jaunuolis atsisako mokyklos baigimo proga tėvų dovanotos turistinės kelionės tam, kad nusipirktų kompiuterį ir prisijungtų prie interneto. Statistiškai tai atsispindėtų to namų ūkio sumažėjusiomis išlaidomis grafoje "poilsis ir kultūra" ir padidėjusiomis grafoje "ryšiai."

 

Nors žmonių pajamos nedidėja taip greitai, kaip auga ITT paslaugų vartojimas, šių paslaugų teikėjams, suprantama, norisi, kad jis augtų dar greičiau. Tačiau tam yra riba. Investicijos į švietimą žinoma padidins ITT vartojimą ir ypač ateityje. Augančiai kartai būdingas visai kitoks supratimas apie technologijas nei, tarkim, žmonėms, kuriems šiandien per 50 metų. Tačiau iš pradžių ji dar turės užsidirbti pinigų, kad galėtų savo norą ir gebėjimą realizuoti. Taigi apie plėtros tempus galima pasakyti - pagal Jurgį ir kepurė.

 

 

Nesinori n-tąjį kartą apgailestauti, kad dalis telekomunikacijų rinkos tebėra monopolinė. Tačiau verta prisiminti, kad pardavus "Lietuvos telekomą" vyravo nuomonė, jog vos ne visa telekomunikacijų rinka yra monopolinė. Dauguma mobiliųjų telefonų galimybių nelaikė rimtomis, nesitikėjo tokio jų paslaugų augimo. Dar prieš trejus metus naujai besikuriančiuose rajonuose Vilniuje ir aplink jį, žmonės supirkinėjo telefono linijas, tikėdamiesi jas keliagubai brangiau parduoti kaimynams. Atrodė, kad pokalbiai mobiliaisiais visada bus prabanga.

 

Žinoma, telekomo problema egzistuoja - monopolio teisė tebėra, o jos pabaiga 2003 m. nebūtinai guodžianti. Tam, kad paguostų, reikia veiksmų. Pirmas jų - laiku ir kokybiškai parengti teisinę bazę liberalizuoti fiksuotą ryšį. Man, pavyzdžiui, nėra aišku, kad taip vyks, ypač stebint pastarojo meto aktualijas. Jau du kartus buvo teikiamos Telekomunikacijų įstatymo pataisos, kuriomis būtų apsunkintos sąlygos operatoriams veikti ir suvaržyta rinka. Jeigu dabar užsiimama šiomis pataisomis, reiškia, kad nėra užsiimama liberalizavimo reikalais. Labiausiai tikėtina, kad reikalingus įstatymo pataisų projektus išvysime paskutiniu momentu, ir tai bus argumentas, kad nėra kada juos taisyti. Tęsiant "geriausias" vietines įstatymų leidybos tradicijas prie liberalizavimo turėtų būti "pripakuota" krūvelė naujų reguliavimų, pavyzdžiui, susijusių su policijos funkcijomis. Ir kai kas nors pasisakys, pavyzdžiui, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, kad projektus reikia taisyti ir šalinti tuos reguliavimus, bus apkaltintas trukdymu liberalizuoti rinką. Paradoksas.

 

Kita aktuali iniciatyva - valstybės lėšomis ir pastangomis sukurti stambų fiksuoto ryšio paslaugų didmenininką, sujungiant "Lietuvos energijos", "Lietuvos geležinkelių" bei Lietuvos televizijos ir radijo komiteto turimus išteklius. Naivu manyti, kad tai garantuos konkurenciją. Ar didmenininkas vienas, ar du - ne esmė. Esmė yra galimybė i-tajam paslaugų teikėjui prieiti prie fiksuotų tinklų. Tai yra, svarbu sąlygos konkurencijai, o ne konkuruojančiųjų skaičius. Jeigu šis tinklų jungimas bus vykdomas, prognozuoju, kad konkurencijos sąlygoms kurti dėmesio nebus skirta, nes jis bus nukreiptas į tai, kaip įgyvendinti stambų valstybinį projektą. Aš jau nekalbu apie kitas rizikas - pagundą sukurto tinklo neparduoti siekiant subsidijuoti biudžetinius telekomunikacijų vartotojus, pagundas su tinklu parduoti naujos rūšies išskirtines teises, prasto valdymo riziką ir panašius liberalizavimo tikslą paneigiančius dalykus.

 

 

Čia tikriausia reikėtų pasakyti ką nors įkvepiančio?.. ... ...

 

Deja, ši politika yra visais įmanomais būdais nenuosekli: viena kalbama, kita daroma, vieni kalba, kiti daro, viena planuojama, kita realizuojama. Dar pridėkime, kad vyriausybės keičiasi keliskart per metus, vyriausybėse keičiasi ministrai, keičiasi pačių ministerijų struktūra, o jose keičiasi žmonės. Žmonių, išmanančių valstybės administravimą, Lietuvoje negausu, o tarp jų išmanančių ITT administravimą - dar mažiau. Politinės partijos, nors ir turi programose nuostatas dėl informacinės visuomenės, nelabai jomis naudojasi. Arba nelabai supranta, arba mano tai esant antraeile sritimi. Sprendžiant iš veiksmų atrodo, kad, pavyzdžiui, žemės ūkis yra kur kas svarbesnis. Todėl ITT politika, nepaisant garsių pasisakymų apie jos svarbą ir kaip nuo jos priklauso mūsų ateities konkurencingumas, tarptautinis prestižas ir investicijos, yra sunkiai prognozuojama. Tai didina verslo riziką ir mažina žmonių galimybes tiek įsigyti paslaugas, tiek parduoti savo darbo jėgą.

 

Tiesa, loginis nenuoseklumas būdingas ir kitų sričių politikoms, pavyzdžiui, mokesčių. Metų metais kalbama apie ūkio restruktūrizaciją, poreikį modernizuotis, investicijas, Europos Sąjungos rinkų įsisavinimą ir darbo vietų didėjimą, o planuojama panaikinti investicijų apmokestinimo pelno mokesčiu 0 tarifą. Arba subsidijuojamos būsto paskolos gyventojams ir rengiamasi įvesti nekilnojamo turto mokestį tiems patiems gyventojams. Taip ir telekomunikacijose - iškeltos rinkos liberalizavimo vėliavos, o Seimui teikiamos įstatymo pataisos, numatančios kainų reguliavimą.

 

Pirmas vaistas nuo nenuoseklumo bėdų yra principiniai dokumentai: koncepcijos ir strategijos, kurios, sutarus dėl esmės, vėliau detalizuojamos konkrečiais įstatymais. Tokios praktikos Lietuvoje anksčiau nebuvo. Tiesa, visos vyriausybės turėdavo parengti savo programą ir jos įgyvendinimo planą. Tačiau šie dokumentai buvo ir tebėra rengiami nesivadovaujant strateginio planavimo principais (nors tokią prievolę patvirtino Vyriausybė šių metų rugpjūtį). Todėl programiniai dokumentai eilinį kartą tampa atskirų nuostatų rinkiniu ir netgi sėkmingai įgyvendinti nepadeda pasiekti nuoseklios politikos.

 

Informacinės visuomenės srityje šiais metais strateginių dokumentų buvo gausu: patvirtinta Informacinės visuomenės plėtros koncepcija, jos įgyvendinimo strateginis planas, parengti du konkuruojantys E. valdžios koncepcijos projektai, patvirtinta E. verslo koncepcija.

 

Tačiau nuosekliai politikai strateginio dokumento neužtenka. Mažų mažiausiai dar reikia, kad pačiame dokumente nebūtų loginių prieštaravimų ir jis būtų realiai įvykdomas. Na, dar reikėtų, kad jame numatytos priemonės būtų pagrįstos, o jų įgyvendinimas didintų efektyvumą. Priešingu atveju valdžiai geriau nedaryti nieko.

 

Deja, Informacinės visuomenės plėtros koncepcija daugeliu šių savybių nepasižymi, todėl labai abejoju, kiek ji bus naudinga politikos nuoseklumui. Iš dviejų E. valdžios koncepcijų viena yra nuosekli ir būtų tinkamas įrankis norintiems e. valdžios politiką padaryti skaidrią ir neprieštaringą. Tačiau, pirma, delsiama ją priimti. Antra, ją priėmus, tikrai būtų keista, jei nebūtų delsiama ją vykdyti. E. verslo koncepcija vidujai nuosekli, tačiau Informacinės visuomenės plėtros koncepcija taip pat turi skyrių E. verslas, kuris gerokai skiriasi nuo jos savo dvasia. Kuriuo dokumentu bus remiamasi, klausimas.

 

Minėti dokumentai apima informacines technologijas ir dalį telekomunikacijų. Kita dalis telekomunikacijų politikos formuojama atskirai - per Telekomunikacijų įstatymo pataisas, licencijavimo taisykles, numeracijų planus, apmokestinimo būdus ir kitus konkrečius reikalus. Visiems būtų aiškiau, jei šie veiksmai būtų konsoliduoti - tiek turinio, tiek institucine prasme. Taip pat laikausi nuostatos, kad telekomunikacijų politika turi būti formuojama kartu su informacinių technologijų, nes šios veiklos yra integralios.

 

Taigi apie institucinį nuoseklumą. Nepaisant to, kad buvo įkurtas Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Vyriausybės, kuris lyg ir turėtų laikyti visas šio proceso vadeles savo rankose, telekomunikacijų politiką formuoja Susisiekimo ministerija. Atskirais informacinės visuomenės reikalais politinė valia priklauso nuo Vidaus reikalų, Ūkio, Švietimo, Teisingumo ir žinoma Finansų ministerijų. Visiškai normalu, kad kiekviena valdžios institucija turi reikalų su ITT, bet politiką formuoti turi kuri nors viena. Būtų tiesiog stebuklas, jei sistema be sistemos gebėtų sukurti ką nors sistemingo.

 

Kalbant apie e. valdžios projektus neišvengiamai tenka prisiminti biudžeto formavimo principus. Biudžetas jau turėtų būti formuojamas naujoviškai, t.y. pinigai skiriami funkcijoms arba projektams remiantis jų pagrindimu, tačiau tebėra po senovei - pinigai skiriami institucijoms, vadinamiesiems asignavimų valdytojams, pagal jų praėjusių metų biudžetą. Kol nebus įdiegtas programinio biudžeto formavimo principas, sunku tikėtis e. valdžios iniciatyvų sėkmės. Juk jų esmė yra ta, kad jie nėra vienos atskiros institucijos vidaus reikalas ir anksčiau biudžete jų nebuvo.

 

 

1. Daryti reikia valdžiai, nes ką daryti verslui diktuoja rinka;
2. Kiekvienai valdančiajai partijai ar koalicijai reikia pačiai suvokti ir kitiems paaiškinti, kokią politiką ji vykdo ITT srityje;
3. Keičiantis valdžioms išlaikyti instituciją, kuri garantuotų bent minimalų ITT politikos perimamumą;
4. Įdiegti programinio biudžeto formavimo principus ir taip susieti planus su lėšomis;
5. Skaitytis su verslo visuomene kaip su partneriu;
6. Nepamiršti, kad ITT veikla yra ekonominė veikla, todėl ją reglamentuojant būtina išlaikyti verslo laisvę, sukurti konkurencinę aplinką ir palankias sąlygas investicijoms.