Pirmiausia man teko nagrinėti Bausparkassen sistemą 1991 m., kai ruošiau išsamią studiją apie būsto finansavimo sistemas Vokietijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Mane šis klausimas sudomino. Tai laikoma svarbia būsto finansavimo dalimi Vokietijoje bei Austrijoje, tačiau tuo metu jokioje kitoje šalyje ši sistema nebuvo įdiegta, o Vokietijoje vyko ilgalaikis nykimas.
Vokietijoje ji buvo įdiegta kaip atsakas į nepaprastai didelę hiperinfliaciją po 1920 metų. Tikslas buvo izoliuoti būsto paskolų palūkanas ir sukurti jų stabilų finansavimo šaltinį. Ši idėja atrodo gana paprasta. Visi sutinka, kad būtų mokamos nedidelės palūkanos už jų santaupas, o jeigu gyventojai nenutrūkstamai taupys ilgą laiką, jiems bus suteikta maždaug tokios pat trukmės, kiek taupė, paskola mažomis palūkanomis. Tokiu būdu, jeigu lėšų srautas patenka į sistemą visą laiką, bus sukaupta lėšų paskoloms teikti pasibaigus taupymo laikotarpiui.
Aš neturiu daug informacijos apie tai, kaip veikė Bauspar sistema nacių valdymo laikais, tačiau po karo ji buvo laikoma stabilumo garantu, kurio troško vokiečiai, be to, ji gavo dideles subsidijas. Tuo metu, kai dar nebuvo kreditų apskaitos, ji taip pat buvo laikoma galimų būsto paskolos gavėjų teigiamu moralės bruožu, kadangi buvo reikalaujama ilgalaikio taupymo.
Ši sistema yra tikrai populiari Vokietijoje ir Austrijoje. Dauguma vokiečių bei austrų turi Bauspar sąskaitas, be to, pasibaigus taupymo laikotarpiui jie nedelsdami atidaro kitą taupomąją sąskaitą. Dėl valstybės subsidijų taupomų santaupų grąža yra didesnė negu rinkoje, be to, paskola suteikiama mažomis palūkanomis. Šios lėšos panaudojamos perkant pirmąjį būstą, vėliau - tikriausia, didesnį namą, dar vėliau - gal būt, vasarnamį, po to - namo atnaujinimui ir remontui, o galiausiai - paskoloms vaikams ar netgi vaikaičiams. Tai jų gyvenimo būdo dalis.
Tačiau Vokietijos vyriausybė nuolat mažino subsidijas Bauspar sistemai, buvo kalbama, gal jų iš viso reikėtų atsisakyti. Apribojus subsidijas sutaupyta suma tapo labai maža, palyginti su namų kainomis Vokietijoje, ir 1990 metais Bauspar sistemos suteiktos paskolos sudarė tiktai 10 proc. Vokietijos būsto paskolų. Tačiau kiekvienu atveju perkant būstą yra pasinaudojama Bauspar sistemos paskola, nors jos dalis mažesnė negu įprasta paskola. Kodėl? Kadangi ji yra subsidijuojama. Tik nedaug žmonių atsisakys valstybės nemokamai suteiktų lėšų. Tačiau mano kaip stebėtojo nuomone, jeigu Bauspar sistemos būtų atsisakyta, Vokietijos būsto arba hipotekos paskolų rinkai šis pasikeitimas, atrodo, įtakos neturėtų.
Apie 1990 m. daug žmonių, taip pat ir vokiečių, manė, kad Bauspar sistema yra tik Vokietijos tradicijų sudėtinė dalis, kurią verta išsaugoti, - panašiai kaip sieninius laikrodžius su gegutėmis arba odines kelnes.
Žlugus komunizmui, Bauspar sistema iš karto tapo viena iš aktyviausiai veikiančių verslo grupių postkomunistinėse šalyse. Šie verslininkai matė didelės infliacijos sąlygas bei nestabilias finansines sistemas ir manė, kad jų siūloma sistema galėtų būti naudinga.
Nieko nuostabaus, kad jie taip pat įžvelgė didelių galimybių gauti pelną. Jeigu rinkos sąlygomis palūkanos buvo 20-30 proc., o buvo galima rasti žmonių, kurie taupytų Jūsų siūlomoje sistemoje 3 proc. palūkanomis, gaunamas gražus 20 proc. pelnas arba dar daugiau. Reikia nepamiršti, kad Bauspar sistema yra privati, pelną gaunanti institucija, todėl tokios galimybės jai atrodė patrauklios.
Visos pereinamosios ekonomikos šalys buvo neturtingos, bankų sektorius kėlė problemų, o vyriausybės nenorėjo kurti naujos finansų sistemos, numatančios neaiškaus dydžio subsidijas, todėl neskyrė daug dėmesio Bauspar siūlomai idėjai. Tačiau visuomenė jautėsi nelaiminga dėl didelių būsto paskolų palūkanų ir negalėjimo jų gauti, o jų išrinkti parlamentarai buvo laukianti žinių auditorija. Tokiu būdu visose keturiose Centrinės Europos šalyse, kurios yra netoli Austrijos ir Vokietijos, Bausparkassen įkvėpė ne vyriausybes, o parlamentarus priimti įstatymus, kurie sukurtų pagrindą šiai sistemai jų šalyse. Pats Lenkijos prezidentas (o ne vyriausybė) buvo pirmiausia įtikintas Bauspar sistemos vertingumu.
Pirmiausia sistema buvo pradėta diegti Slovakijoje - Bratislava yra tik už 45 minučių kelio nuo Vienos. 1992 m. gegužės mėn. buvo priimtas įstatymas, o sistema buvo pradėta kurti po kelių mėnesių. Čekai pradėjo įgyvendinti šią sistemą 1993 m. Vengrijos vyriausybė stengėsi atsispirti jai, tačiau 1996 m. pasidavė. Vertingiausia rinka buvo Lenkija, tačiau čia įsitvirtinti buvo sunkiausia - buvo kovojama su parlamentu, nes vyriausybė atsisakė įgyvendinti jau priimtą įstatymą.
Mano žiniomis, šią idėją norėta prastumti Vilniuje apie 1992 m. Jeigu kam nors iš Jūsų teko įsiklausyti į Bauspar sistemos siūlytojų argumentus, jie pateikiami kaip tobula sistema, kurioje visi laimi. Tačiau tuo metu vyriausybė įtarė, kad pralošti gali šalies biudžetas. Tuomet ši sistema palaikymo nesulaukė.
Man nesuprantama, kodėl ši idėja vėl atkeliavo į Lietuvą. Tikiuosi šiandien apie tai išgirsti. Nuo 1992 m. padėtis nepaprastai pasikeitė. Infliacija ir palūkanų dydis yra nedideli, bankininkystės sektorius gana stabilus, būsto paskolos yra teikiamos. Tačiau situacija keistai ta pati kaip ir kitose šalyse 1992 m. - parlamentarai tiesia kelią, o vyriausybė prieštarauja.
Aš apibūdinu tokį foną dėl vienos priežasties. Ekspertai (netgi Centrinės Europos šalyse, kuriose buvo įdiegta Bauspar sistema) vienbalsiai teigia, jog nepalaiko jos. Tą patį sako ir Finansų ministerijos bei Statybos ir būsto ministerijos. Nežiūrint to, Bauspar idėja turi politinę ir žmonių paramą.
Kyla toks klausimas: kodėl taip skiriasi ekspertų ir visuomenės bei politikų nuomonės? Kitaip tariant, kodėl taip skiriasi Vokietijos bei Austrijos sistema nuo būsto sistemų kitose šalyse, kurios gyvuoja gerai ir be Bauspar sistemos. Išsamus atsakymas į šį klausimą užimtų daug daugiau laiko negu aš jo šiandien turiu. Paprastas ir arogantiškas atsakymas į pirmąjį klausimą būtų toks: parlamentarai ir visuomenė nesupranta Bauspar sistemos funkcionavimo, o ekspertai yra susipažinę su ja. Be to, kai kurie žmonės mato pinkles, o kiti - ne.
Tačiau dabar aš norėčiau atkreipti dėmesį į tris dalykus: 1) kodėl žmonėms patinka Bauspar sistema; 2) kodėl bankams (ypač dideliems) patinka Bauspar sistema; 3) kodėl politikos analitikai nemėgsta šios sistemos (papildysiu Andriaus pasakytas mintis).
Kodėl žmonėms patinka Bauspar sistema? Visuomenei tai skamba kaip nuostabus tačiau jautrus sandoris. Už taupymą jie gauna atpildą, tačiau tik tuo atveju, jeigu jie stabiliai taupo ilgą laikotarpį. Tas atpildas yra vyriausybės kasmet mokama dotacija, tai kažkas panašaus kaip gauti medalį, kad esi geras pilietis. Tokios dotacijos (pagal įstatymo projektą 20 proc.) nauda yra suteikti taupančiajam, kuris taupo 5 metus, 9 proc. grynąją santaupų grąžą nemokant mokesčių.
Tai yra daug daugiau negu kokia kita garantuojama investavimo galimybė ir gera paskata „įsipareigoti“ savo lėšomis 5 metus.
Pakeitus įstatymą pagal teikiamus pasiūlymus, t.y. taupyti tiktai 2 metus, grynoji palūkanų grąža taupančiajam sudarys 16 proc.
Kaip pašalinis stebėtojas norėčiau pabrėžti, kad nors paskutinis įstatymo projektas (LR taupymo būstui ir būsto kreditavimo įstatymo projektas - LLRI pastaba ) numato 2 metų taupymo laikotarpį, tai iš tiesų neįmanoma. Tokiu būdu gaunamos ne tiktai labai aukštos palūkanos, bet taip pat sistema tampa bereikšmė. Ši sistema gali funkcionuoti, jeigu grąžinimo trukmė yra labai artima taupymo laikotarpiui, o paskolos suma beveik tokia pati kaip santaupų suma. Taigi, jei taupymo laikotarpis yra 2 metai, reiškia, kad grąžinimo laikotarpis bus tik 2 metai, o suma, kurią bus galima pasiskolinti, bus labai maža. Toks trumpas taupymo laikotarpis ir grąžinimo laikotarpis nėra labai praktiškas dalykas skolinantis tokiam svarbiam dalykui kaip būstas. Taigi, aptardamas šį klausimą darau prielaidą, kad taupymo trukmė bus 5 metai, kaip yra Čekijoje. Vengrijoje taupymo trukmė yra 4 metai, Slovakijoje - 6 metai, Vokietijoje - 7 metai.
Be 9 proc. Jūsų santaupų grąžos dar turėtumėte gauti paskolą tik 6 proc. palūkanomis. Šiuo metu tai neatrodo labai mažai, tačiau žmonės mano, kad palūkanos vėl kils iki 7 proc. arba daugiau, todėl laiko šį sandorį patraukliu. Tačiau jeigu ne, tai irgi gerai: jie gauna 9 proc. savo santaupoms. Tačiau yra viena slidi sąlyga … reikia gauti valstybės subsidiją, santaupos turi būti panaudotos būstui. Paskolą imti nėra privalu, tačiau santaupos turi būti panaudotos būstui. Tikrovėje tai nėra problema, kadangi tai gali būti naudojama tikslu, kuris susijęs su būstu, pvz., paprastos būsto paskolos grąžinimui, artimo giminaičio būsto išlaidos.
Taigi, žmonės mano, kad ši sistema yra puiki, kol jie nepradeda suprasti, kad už šį patrauklumą yra mokama iš biudžeto ir mokesčių mokėtojų pinigais. O ką galima pasakyti apie bankus, kurie dalyvauja šioje sistemoje? Bankai turi du privalumus. Pirma, jie turi mokėti tiktai 3 proc. palūkanų santaupoms bei valstybės subsidijos sumai, kurią jie gauna iš biudžeto taupančiųjų vardu. Taupančiajam valstybės subsidija padidina grąžą iki 9 proc., jeigu jis arba ji taupo iki sutartyje numatyto termino pabaigos, tačiau pats bankas moka tiktai 3 proc. nuo šios lėšų sumos. Norėčiau pasakyti, kad šiuo metu Lietuvai tai nėra pigu, tačiau tikriausia tai vėl pasidarys pigu ateityje, sumažėjus esamam pertekliniam likvidumui.
Be to, daugelis galvoja, kad Bauspar negauna didelio pelno, kadangi jie turi suteikti paskolas po 6 proc. palūkanomis po 5 metų. Tačiau faktai rodo, kad jie nesuteikia daug paskolų pasibaigus tam laikui. Čekijoje po 8 metų veiklos Bauspar bankai suteikė paskolas mažomis palūkanomis sumai, kuri sudaro tiktai 7 proc. depozitų sumos. Taigi, likusius 93 proc. santaupų Bauspar bankai gali investuoti į didelį pelną duodančias investicijas rinkos palūkanomis. Tokia sistema davė labai didelį pelną šių bankų savininkams.
Šiuo ir kitais atvejais Bauspar bankai panaudoja lėšas suteikdami savo klientams hipotekos paskolas rinkos palūkanomis, kurie grąžina paskolas su Bauspar santaupomis plius paskolas mažomis palūkanomis po 5 metų. Jeigu kas nors nustebtų tai išgirdęs, pasakyčiau, kad Jūs galvojate taip pat kaip ir daugelis žmonių. Vieninteliai, kurie iš tiesų supranta vidinį Bauspar sistemos funkcionavimą, yra patys bankai. Taigi, padėtis yra gana sudėtinga.
Norėčiau dar kartą pakartoti. Per pirmuosius 10 - 15 metų pagrindinė Bauspar veikla yra teikti hipotekos paskolas rinkos palūkanomis, t.y. teikti vadinamąsias „išankstines paskolas“ savo klientams, kurie nenori laukti 5 metų, o po 2 metų, kaip numatyta įstatyme. Žinoma, šia veikla galėtų užsiimti ir kiti, t.y. nespecializuoti, bankai. Tokiu būdu mažiausiai 5 metus nauda yra lygi nuliui.
Kitas patrauklus dalykas bankams yra tas, kad įstatymas dėl Bauspar sistemos taiko Bauspar santaupoms išimtį nereikalaudamas, kad bankas laikytų rezervo lėšas Lietuvos Banke. Šis reikalavimas yra taikomas visiems kitiems bankams, išskyrus Bauspar bankus. Atkreiptinas dėmesys, kad klientai, kurie netaupė numatytų sumų visus 60 mėnesių, negaus paskolos mažomis palūkanomis arba valstybės subsidijos, kurią paima Bauspar bankas savo klientų vardu. Tačiau bankas laiko jų pinigus bei valstybės subsidijos lėšas mokėdamas tiktai 3 proc. palūkanų iki savo įsipareigojimų neįvykdęs taupantysis nusprendžia nebetaupyti ir pareiškia atsiimąs savo pinigus.
Taigi, Bauspar bankai gali pasidaryti daug pinigų. Tačiau yra dar papildoma dotacija pagrindiniams bankams. Pagrindinis bankas gali „pririšti“ savo klientus ir sutrukdyti jiems dairytis lėšų kitur paimti paskolas. Kai atidarote sąskaitą Bauspar banke, Jūs turite likti šioje institucijos iki sumokėsite 60 mėnesių įnašus. Dėl šios priežasties Vengrijoje didžiausias bankas pasirašė sutartis su kiek įmanoma daugiau žmonių pirmaisiais metais. Jie panaudojo Bauspar banką sutvirtinti savo poziciją rinkoje. Šiandien didžiausi bankai naudoja specialius būdus, kaip pririšti savo mažmeninius klientus mažiausiai 5 metams, kad jų konkurentams būtų sunkiau nuvilioti juos. Nebūtina pridurti, kad tai nėra geriausias būdas skatinti konkurenciją ir efektyvumą bankininkystės sektoriuje.
Gerai, sakykim, kad laimi visuomenė ir bankai. Kodėl politikos analitikai yra taip susirūpinę šiose šalyse? Labiausiai dėl to, kad Bauspar sistemos pagrindinė našta gula ant valstybės biudžeto pečių, laikui bėgant ji vis auga. Čekijoje 1996 m. tai sudarė tiktai 0,5 proc. viso biudžeto. Per tris metus ši suma padvigubėjo ir 1999 m. sudarė beveik 1,4 proc. Kodėl? Kadangi vis daugiau žmonių sudarė sutartis ir sukaupė santaupų, ypač tada, kai rinkoje depozitų palūkanos sumažėjo. Geriausiu atveju galima spėlioti, kad šis augimas sustos priartėjus prie 2 proc. biudžeto dalies, o Čekijoje tai sudarytų apie 0,6 proc. BVP. Tai labai nemaža suma!
Kaip ir daugeliui, man rūpi tai, kad šie pinigai galėjo būti panaudoti kitoms pigesnėms būsto programoms, stengiantis įgyvendinti tuos pačius strateginius būsto uždavinius.
Esu įsitikinęs, kad yra žmonių, kurie gaus tokį didelį savo santaupų prieaugį, taip pat žmonių, kurie gaus paskolas mažomis palūkanomis. Tačiau leiskite atkreipti dėmesį, kad jie negaus didesnės paskolos negu imdami iš nespecializuoto banko. Jeigu ir pasiseks gauti paskolą, ji bus mažesnė. Kodėl? Todėl, kad ją reikės grąžinti per 5 - 6 metus, o ne per 20 - 30 metų.
Pažiūrėkime, kam atiteks didžioji subsidijų dalis. Jas gauna didesnes pajamas turintys žmonės, kurie gali sutaupyti maksimalią sumą per penkis metus ir kurie atitiktų įprastinėms paskoloms esamomis palūkanomis taikomus kriterijus. Jūsų neturi suklaidinti 2500 litų sutaupyta suma kiekvienais metais norint gauti dotaciją. Tai yra kiekvienam šeimos asmeniui. Didesnes pajamas gaunančios šeimos gali skirti 5000 arba 10000 litų. Kaip? Viena sąskaita kiekvienam iš tėvų ir sąskaita kiekvienam vaikui.
Tačiau būstui skirtas tikslas yra gauti dotaciją arba paskolą. Ir dažnai tikslas yra įsigyti vasarnamius arba įsirengti naujas virtuves bei vonios kambarius. Arba įsigyti didesnį namą. Tačiau vargu ar šie dalykai yra svarbiausi būsto politikos strateginiai uždaviniai, kuriems skiriami valstybės biudžeto ištekliai. Daugeliui žmonių tokia subsidija nėra reikalinga, kai kuriems iš jų net nereikia paskolos, tačiau jie ją ima, jeigu gauna pakankamai pigiai stengdamiesi savo laisvus pinigus skirti automobiliams, buitiniams elektros prietaisams, ilgalaikėms vartojimo prekėms arba kitoms ne būtiniausios svarbos prekėms.
Norėčiau glaustai apibūdinti, kas kelia nerimą būsto finansų analitikams bei valstybės politikos kūrėjams:
1. Vyriausybė negali kontroliuoti sumokamos iš biudžeto metinės subsidijų sumos. Ji negali būti sumažinta kilus biudžeto krizei, kadangi pagal sudarytas sutartis yra prisiimtas teisinis įsipareigojimas.
2. Biudžetas turi būti 1-2 proc. didesnis už esamą arba lėšos turi būti atitrauktos nuo kitų programų, taip pat ir efektyvių būsto programų skirtų atitinkamoms gyventojų grupėms.
3. Per 5 - 10 metų gaunamas mažas efektas. Teigiamo poveikio sprendžiant būsto problemas (bent jau iki šiol), kurį galėtų patvirtinti Centrinės Europos šalys įdiegusios šią sistemą, nėra.
4. Priėmus įstatymą, programos parametrai negali būti koreguojami nekeičiant įstatymo. Sistemos sąlygas turi numatyti vyriausybė, o ne įstatymo nuostatos.
5. Sumažinus subsidijos dydį, schema gali pasidaryti nestabili, nauji santaupų srautai gali būti per maži ir nepakankami vykdyti paskolų įsipareigojimus. Sistema reikalauja nuolatinio naujų taupančiųjų srauto, kad galima būtų įvykdyti įsipareigojimus duotus kitiems žmonėms.
6. Didelė dalis asmeninių santaupų yra išimama iš normalios finansų sistemos.
7. Didelė dalis būsto lėšų yra išimama iš normalios hipotekos sistemos.
8. Didelė subsidijos dalis yra iššvaistoma papildomam administravimui bei marketingui, dar reikia papildomai paminėti, žinoma, Bauspar bankų pelną. Iš tiesų tai yra netiesioginis ir brangus būdas gauti subsidiją iš valstybės ir įdėti į žmonių kišenes.
Bauspar sistema nesiūlo nieko stebuklingo. Tai yra sistema subsidijuoti būstą per privatų pelno siekiantį finansinį tarpininką. Tokiu aspektu reikia nagrinėti šią sistemą. Ar ji efektyvi? Ne. Subsidija yra nukreipiama per brangią atskirą bankų sistemą, ir bankai pasiima didelę subsidijos dalį. Ar ji skirta tiems, kuriems jos reikia? Ne. Didžioji subsidijos dalis patenka santykinai gerai apsirūpinusiems žmonėms, kurie ir taip patys gali sutaupyti ir skolintis.
Ar ji išsprendžia būsto problemas? Gal būt iš dalies, tačiau didžiąja dalimi tai yra netikėta sėkmė nusišypsojusi vidutiniosios klasės pasiturinčiajai daliai ir bankams. Liūdniausia yra tai, kad ši sistema yra brangiai kainuojanti ir todėl netenka prasmės kaip būsto problemų sprendimo būdas taikytinas tiems, kuriems labiausiai jo reikia. Įdiegus šią sistemą beveik neįmanoma jos sustabdyti ar pakeisti, nežiūrint to, kad pasikeičia prioritetai arba šalies makroekonomikos situacija. Aukščiau pateiktos svarbiausios priežastys, kurios paaiškina, kodėl tik kelios Europos bei pasaulio šalys sąmoningai priėmė sprendimą įdiegti šią sistemą, o ne kitas būsto politikos programas bei priemones.
