Vienokiu ar kitokiu būdu išreikšta konkurencija - varžymasis dėl viršenybės visuomenėje egzistuoja nuolat. Deja, didžiąją dalį mums žinomos istorijos žmonija gyveno, mūsų supratimu, iškreipto varžymosi sąlygomis. Jis blogiausiu atveju pasireiškė karu, o geriausiu - kaip laisvės proveržis itin suvaržytų gamybinių santykių kontekste (vergovė, baudžiava, cechai ir gildijos, privilegijos). Bet koks varžymasis dėl viršenybės buvo paremtas arba pačia grubiausia prievarta, arba asmens laisvės paneigimu ar apribojimu.
Konkurencijos koncepcija taip, kaip ji suprantama šiandien, gimė kartu su klasikine ekonomikos mokykla. Tik tada buvo atrastas ir darbo pasidalijimas, ir konkurencija, įvertinta šių reiškinių reikšmė, įsitikinta, kad tik šių natūralių žmonių sugyvenimo principų pripažinimas gali garantuoti taiką ir gerovę. Konkurencija nuo tol laikoma taikiu varžymusi dėl įtikimo vartotojui, o tuo pačiu - ir pažangos varikliu. Be to, taikios konkurencijos (kaip ir kooperacijos) galimybė sumažina kitokio - karinio varžymosi "poreikius".
Nuo šio esminio lūžio ekonominės minties raidoje konkurenciją neigiantys ir kitus principus propaguojantys požiūriai retai įsivyraudavo kurioje nors visuomenėje, o jei ir įsivyraudavo, tokia tvarka patirdavo visišką fiasko (Tarybų Rusija, visos socialistinės valstybės).
Konkurencijos esmės supratimas užduoda tikslą - visuomenėje turi būti tokia sistema, kuri nevaržytų ūkio subjekto galimybės gaminti ir parduoti, pirkėjo galimybės pirkti arba nepirkti. Problema ta, kad praktiniame lygyje tai dažnai suprantama skirtingai. Pvz. Prekės pardavimas su sąlyga parduoti fiksuotomis kainomis - kuomet tai pirkėjo nuosavybės teisės pažeidimas, o kuomet - pardavėjo teisių suvaržymas ir sutarčių laisvės pažeidimas?
Kalbant apie konkurenciją paprastai išskiriamas europietiškas ir amerikietiškas konkurencijos supratimas. Tačiau tikroji takoskyra aiškinant konkurenciją yra ne čia. Abi minėtos doktrinos (konkurencijos supratimo kryptys) esminiu siekiu laiko tai, kad rinkoje būtų daug pardavėjų ir pirkėjų, abi jos pritaria, kad vardan tokios sistemos galima suvaržyti susitarimų laisvę. Šalia šių doktrinų egzistuoja ir kita, šiuo metu vis dar į vyraujančio požiūrio periferiją nustumta doktrina. Ji teigia, kad ne faktinis pardavėjų skaičius, o galimybė bet kada įeiti į rinką yra konkurencijos esmė ir nepripažįsta jokio sutarčių laisvės apribojimų siekiant situacijos rinkoje patobulinimo.
Vyraujančios konkurencijos koncepcijos pagrindas yra vadinamųjų susitarimų, ribojančių konkurenciją, ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas. Be to, prie jos prisišlieja tokie elementai, kaip susiliejimų kontrolė ir "sąžiningos" konkurencijos užtikrinimas. Deja, beveik visų šių elementų įgyvendinimas reikalauja vienaip ar kitaip apriboti privačių susitarimų laisvę. Deja, pamirštama, kad būtent tai yra pagrindinė vertybė, kuriai apsaugoti yra skirta teisė apskritai ir konkurencijos teisė.
Tokia koncepcija yra naudinga pirmiausia tiems, kurie nėra rinkos lyderiai ir laimėtojai. Taip pat ji naudinga norintiems įeiti į rinką nepasiūlant vartotojui ypatingų naujovių, arba tiems, kurie palaiko gerus santykius su valdžia, kuriai vienintelei paliekama "teisė" nepaisyti konkurencijos principų. Tačiau nemaža yra tokių, kuriems toks požiūris atneša žalos. Čia pirmiausiai pralaimi lyderiai, kurie tokiais tapo dėl geriausio tarnavimo vartotojams (jei nebuvo pašalinės valdžios įtakos, apribojančios konkurenciją).
Sekant minėta koncepcija sukurta konkurencijos teisė neišvengiamai turi ir daugiau ydų. Pirma, santykių reglamentavimas yra neišvengiamai komplikuotas ir visuomet biurokratiškas.
Antra, normų sistema yra viduje prieštaringa. Nuosekliai sekant principais prieinama iki absurdo, todėl daromos išimtys, kurių aprašymas tiek turinio, tiek vietos prasme tampa reikšmingesnis už pagrindinių normų įtvirtinimą.
Trečia, kai kurie draudimai yra visai nepagrįsti, priimtini tik kai kuriose visuomenėse, o kitose nesuvokiami. Pavyzdžiu Lietuvoje gali būti numatomas rekomenduojamų (ir fiksuojamų) kainų draudimas, nors verslo visuomenėje kainų fiksavimas laikomas normaliu reiškiniu.
Ketvirta, susirūpinus kaip apriboti rinkos lyderių veiksmus galų gale pralaimi ir vartotojas, nes rinkoje pabloginamos rinkos lyderių - geriausiai tarnaujančių vartotojui veiklos sąlygos, o priverstinis konkuravimas kainomis dažnai pašalina didesnio masto konkurenciją siūlant iš esmės naujas alternatyvas rinkoje esantiems produktams.
Penkta, valdžios nustatytų konkurencijos taisyklių laikymasis nėra žmonių "prigimtyje", nėra suvokiamos kaip savaime teisingos, o žinomos tik tiek, kiek išskaitomos įstatymuose. Tokios taisyklės niekuomet nebūna labai efektyvios, jų siekiama išvengti, jos įneša disharmoniją į socialinių normų sistemą.
Dažnai netgi tie, kurie pritaria aukščiau išdėstytiems argumentams, teigia, kad rinkos lyderis susiformuoja paprastai nesąžiningai (ne dėl gero tarnavimo vartotojui), kad jis neleidžia veikti kitiems, kad net jei ir leistų, tokia galimybe nebūtų galima pasinaudoti.
Kaip teigia Schumpeter, pagrindinė tokios koncepcijos priežastis - statiškas požiūris į rinką, verslą ir kapitalistinę santvarką apskritai. Kapitalizmas ir rinka yra nuolatinė dinamika, todėl negalima ir neįmanoma teisingai vertinti reiškinių statiškai, neatsižvelgiant į tai, kas buvo iki tol ir tai, kas gali įvykti po to. Be to, teigiant šiuos argumentus nesistengiama įvertinti kitų veiksnių: dauguma "tamsiųjų" scenarijų yra paremti arba nusikaltimais (o tai jau baudžiamosios teisės sritis), arba valdžios teikiamomis privilegijomis (tokių pavyzdžių pilna ir Lietuvoje). Nemažiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad koncentracija a priori yra vertinama kaip blogis, nors pakankamai argumentuoto pagrindo tam dažnai nėra. Galbūt kaip tik koncentracija kažkuriuo metu yra pažangos rodiklis… Nukeliavimas klystkeliu, kuriame beatodairiškai smerkiama koncentracija ir kartu jos baiminamasi galbūt ir yra pagrindinė dabartinės konkurencijos koncepcijos įsivyravimo priežastis.
Tam, kad kiek išsiaiškintume šį dažną paklydimą, vėl reikia grįžti į teoriją. Klaidinga konkurencijoje kaip viešpataujantį elementą matyti vien tik kainų konkurenciją. Visi girdėjome vadovėlines tiesas apie idealią rinką ir tobulą konkurenciją, tačiau nereikia pamiršti, kad tobula konkurencija visuomet yra tik teorinė konstrukcija, realybėje grynu pavidalu neįmanoma ir modifikuota daugelio veiksnių. Konkurencijos kintamieji nėra vien kaina, bet ir kokybė, nauja prekė, nauja pasiūla. Galimybes sėkmingai įsitraukti į konkurencinę kovą taipogi lemia daugybė veiksnių - pardavimo strategija, organizavimosi forma, nauja technologija ir kitos inovacijos. Jei pripažįstame šiuos faktus, visas konkurencinės kovos mastelis ir svorio centras pasikeis. Kainų dydžių pokyčiai egzistuojančiose rinkose pasirodys tik stumdymasis alaviniais kareivėliais, o kaštų mažinimą, progresą ir geresnį įtikimą vartotojui, pasirodo, lemia toli gražu ne pirmu žvilgsniu matomi reiškiniai ir procesai.
Taigi, net jei turime faktą, kad rinkoje yra "nepajudinamas" lyderis, tas nepajudinamumas yra sąlyginis dėl pažangos: atsiranda naujos technologijos, nauji pakaitalai, t.y. naujos galimybės pasiekti tuos pačius tikslus kitomis priemonėmis. Pavyzdžiui, monopolinė padėtis pašto rinkoje yra bevertė, nes egzistuoja kitos bendravimo priemonės, geležinkelininkai monopoline padėtimi gali naudotis tik tol, kol nėra kitų vežimo priemonių ir t.t. Būtina įvertinti faktą, kad nėra tokio dalyko kaip "atitinkama rinka" (tam tikros prekės rinka tam tikroje teritorijoje), rinka yra viena ir visaapimanti ir ne tik visose teritorijose ir visų prekių, bet ir laiko tėkmėje, o ne jo konkrečiu laiko momentu.
Kad ir kokia besivadovautumėme konkurencijos doktrina, pagrindinis jos tikslas visgi - sąlygų konkuruoti sudarymas. Laisvas įėjimas į rinką, kurioje nėra valdžios teikiamų privilegijų, bet kokiu atveju yra esminė konkurencijos sąlyga. Šios sąlygos egzistavimui trukdo licencijos, mokestiniai barjerai (muitai, žyminis mokestis), valdiška parama, paklausos koncentravimasis valdžioje, smulkmeniški privalomi standartai, išstumiantys iš rinkos ne tiek blogas, kiek kitokias prekes. Ūkio subjektų susitarimai eitų tik po šių trukdžių. Be to, kalbant apie ūkio subjektų susitarimus paprastai nutylimas vienas esminis jų skirtingumo bruožas. Vieni būna primetami kitiems, kiti - ne. Akivaizdu, kad didžiausią pavojų kelia tik pirmoji grupė.
Atrodo, logiška būtų, kad ir pastangos, nukreiptos apsaugoti konkurenciją, turėtų būti prioritetizuotos taip pat: pirmiausia kovojama su valdžia paremtais pažeidimais, po to - su susitarimų primetimu, ir tik paskui galvojama apie savanoriškus susitarimus. Deja, iš tikro viskas vyksta atvirkščiai. Su didžiausiais - "valdiškais" konkurencijos ribojimais kova gaunasi itin kebli. Viena vertus, atrodo, kad jų nebūtų, užtenka valdžiai tik nieko nedaryti ir tai yra labai paprasta. Kita vertus, nuo savęs atplėšti dalį galių yra sunku, todėl šios paprasčiausios priemonės vis atidėliojamos arba jų apskritai nenorima taikyti. Dažniau matome atvirkštinius variantus - valdžios galių, pažeidžiančių konkurenciją, plėtimą (Telekomo monopolis, muitų didinimas, naujos paramos verslui formos). Taigi, praktiškai kovoti su valdišku konkurencijos pažeidimu yra ir pirmaeilis, ir sunkus uždavinys.
Kitas "probleminis" blokas saugant konkurenciją - privatūs susitarimai kitiems. Čia reikia turėti galvoje, kad jie pagal tūkstantmečių senumo civilinius principus galioja tik susitarimą pasirašiusiems, o bandymas prievarta priversti susitarimo laikytis - jau kriminalinė sritis. Tuo tarpu ten, kur kalba eina apie neteisėtą (ne tik konkurencijos teisės prasme) prievartą, galima prisiminti ir baudžiamosios teisės priemones.
Aptarus, kas yra tikrieji konkurencijos pažeidimai ir su kuo kovoja konkurencijos teisė (taigi, nustačius didžiulius neatitikimus), išvada dėl konkurencijos politikos gali būti tik viena: būtina mažinti apribojimus verslui ir pažaboti bet kokias prievartines intervencijas į rinką - tiek privačias, tiek valdiškas. Su privačia prievarta daugiau ar mažiau sėkmingai yra kovojama. Problematiškiau yra su valdiška prievarta, arba privačiais susitarimais, paremtais valdiška prievarta. Tikslo - galimybės konkuruoti sudarymo būtina siekti vieningai ir nuosekliai. Tam pirmiausia reiktų suformuluoti bendrus (o ne tik įmonėms ar tik valstybei) taikomus principus ir užtikrinti jų laikymąsi. Pagrindiniai iš šių principų gali būti šie:
1) niekas negali prievarta (tiesiogine prasme) įtakoti rinkos dalyvių elgesio,
2) niekas negali riboti įėjimo į rinką ar išėjimo,
3) niekas negali apriboti rinkos technologiškai (privalomais standartais).
Prie šių, žinoma, tiktų ir nuostatos, kurios uždraustų subjektams, turintiems didžiausią galią ir teisės bei jėgos monopolį (pirmiausia toks subjektas yra valstybė), naudoti ją netinkamai (turima galvoje formali galia, o ne ekonominė):
1) draudžiama teikti paramą ar privilegijas,
2) draudžiama dalyvauti versle tam, kuris nustato žaidimo taisykles ir prižiūri jų laikymąsi.
"Tradicinė" konkurencijos teisės sritis, ribojanti netgi savanoriškus susitarimus, kaip minėta, labiausia išvystyta. Tuo tarpu minėti pavyzdžiai turėtų rodyti, kad būtent ši konkurencijos teisės sritis turėtų ne plėstis, o trauktis, o apribojimai valdžiai - griežtėti. Kol kas konkurencijos teisės vystymasis vyksta abiem kryptimis. Viena vertus (Lietuva yra vienas iš pavyzdžių) prievolės ir apribojimai privatiems subjektams yra griežtinami (pateiktas įstatymo projektas yra to pavyzdys), kita vertus, konkurencijos reglamentavimas pildosi vis naujomis išimtimis ir išlygomis, kuriomis vis daugiau subjektų gali pasinaudoti.
Iš esmės visi pranešimo teiginiai tinka tiek konkurencijos reglamentavimui Lietuvoje, tiek ES, tiek daugelyje kitų valstybių. Tačiau skirtumai egzistuoja. Naujas Konkurencijos įstatymo projektas taip pat skirtas tam, kad skirtumai su ES teise būtų pašalinti. Taip atsakymas į klausimą "ką daryti?" tampa labai įtakojamas ne tik realaus poreikio (apie tai buvo kalbėta), bet ir integracijos procesų. Jei teigiame, kad ES konkurencijos reglamentavimas nusuko ne visai racionaliu ir nelabai Lietuvai tinkamu keliu, lieka du pasirinkimai.
Nuoseklesnis - likti laisvos rinkos salele. Nuosaikesnis - naudotis visa įmanoma laisve ES ribose, kad būtų kuo mažiau nukrypstama nuo laisvos rinkos principų. Konkurencijos samprata ir reglamentavimas čia yra tinkamas indikatorius, nes atsekti, kas yra laisvės principu, o kas ribojimu paremti sprendimai yra sudėtingiau - tiek dėl tradicijų, tiek dėl intelektualinių stereotipų, tiek dėl bet kokių teiginių neakivaizdumo žvelgiant į juos paviršutiniškai.
Dabartinė padėtis rodo neapsisprendimą - privatūs subjektai kontroliuojami visai be reikalo, nueinant dar toliau, nei siūlo ES. Kita vertus, atrodo, yra pasiryžimas nustatyti apribojimus ir valdžiai, kas padėtų spręsti esmines konkurencijai iškylančias problemas. Nors nuo pastarosios nuostatos, kai tik susiduriama su praktika, dažniausiai nusigręžiama, tikiu, kad noras ją įtvirtinti yra tikras ir duos rezultatų.
