Kiekvieną kartą kalbėdami apie mokesčius susiduriame su principiniu požiūrių į mokesčių vaidmenį, į funkcijas, kurias mokesčiai turi atlikti, skirtumu. Šis principinis požiūris formuoja šalies apmokestinimo ideologiją, nulemia mokesčių taisykles. Šis principinis mokesčių vaidmens skirtumas taip pat atsiskleidžia, pažvelgus į kiekvieną mokesčio taisyklę. Filantropija - labdara ir parama - ne išimtis. Trumpai aptarsiu du esminius požiūrių į mokesčius skirtumus, iliustruodama juos filantropijos apmokestinimo pavyzdžiais. Remdamasi šiais požiūriais taip pat atsakysiu į klausimą, kaip reikia apmokestinti labdaros ir paramos gavėjus ir davėjus. Žinantiems instituto idėjas pranešime bus labai netikėtų minties posūkių, tačiau neskubėkite daryti išvadų - visi pasiūlymai bus pranešimo pabaigoje.
Pirmasis požiūris į mokesčių paskirtį išpažįsta reguliuojamąjį mokesčių vaidmenį. Šis požiūris, galima sakyti, yra klasikinis, įsigalėjęs kone visame pasaulyje, ir Lietuvoje sutinkamas ypač dažnai. Šio požiūrio rėmėjai teigia, kad mokesčiai be kita ko yra reikalingi ekonomikai reguliuoti. Mokesčių taisyklės kuriamos taip, kad jos paskatintų vieną ar kitą veiklą, pakreiptų ekonomiką pageidaujama linkme, panaikintų arba žymiai sumažintų nepageidaujamus veiksmus. Filantropijos atveju šią mokesčių ideologiją galima pavaizduoti taip. Kaip suprantate - tai yra esamas filantropijos apmokestinimo modelis. Paramą duodančios įmonės gali atimti dvigubą suteiktos paramos sumą, tačiau neviršijant nustatytos sumos. NVO nemoka pelno mokesčio nuo gautos sumos, nuo kitų pajamų moka mažesnį - 5 procentų pelno mokestį. Labdarą gaunantys asmenys nemoka pajamų mokesčio nuo iš nustatytųjų NVO gautų pajamų. Beje, atkreipkite dėmesį. Jei įmonė remia NVO, jai suteikiama dvigubo dydžio lengvata, tačiau jei NVO pats užsidirba savo veiklai finansuoti, tai moka 5 procentų pelno mokestį. Šiuo atveju irgi akivaizdus reguliavimo momentas. Siekiama paskatinti davimo, o ne užsidirbimo tradiciją.
Šis apmokestinimas argumentuojamas išskirtiniu NVO veiklos naudingumu. Teigiama, kad nevyriausybinės organizacijos atlieka naudingas visuomenei funkcijas, todėl valstybė turi skatinti šią veiklą. Iš tikrųjų, NVO veikla naudinga, ji vykdo tokias funkcijas, kurias, nesant NVO, greičiausiai vykdytų pati valdžia. Tačiau šiuo argumentu mes galime pagrįsti ir visas kitas veiklas, vykdomas šioje žemėje. Ir duonos kepimas, ir namo statyba, ir rūbų siuvimas yra būtiniausios žmogaus gyvenimo reikmės. Kodėl jos nėra skatinamos, vadovaujantis reikšmingumo kriterijumi? Akivaizdu, kad ši apmokestinimo ideologija turi esminių trūkumų. Valdžia niekuomet negali žinoti, kuri veikla yra reikalingiausia, tai gali nuspręsti tik patys žmonės. Imdamasi skatinti mokesčiais, labai dažnai valdžia paskatina ne tai, ne tiek ar ne taip, kad gauna priešingus ar netikėtus efektus: ėmus skatinti smulkų verslą, smulkių įmonių skaičius staiga padvigubėja, bet ne todėl, kad jų ėmė ir atsirado daugiau o todėl, kad prisitaikydamos prie mokestinių taisyklių įmonės ėmė mažėti, dalytis į dalis tik tam, kad sumažintų savo mokesčių naštą. Analogiška traukos zona teoriškai gali susikurti ir NVO sektoriuje, man apie tai neteko girdėti, nors MI pareigūnai siūlė parodyti mokesčių vengimo schemas. Vis sunkiau tampa tokią apmokestinimo tvarką pagrįsti tiek ją sukūrusiems, tiek ja besinaudojantiems.
Dabar turėčiau pasiūlyti apmokestinti labdarą ir paramą? Įdomu būtų išgirsti iš instituto lūpų pasiūlymą didinti mokesčius? Nors kita vertus, institutas ne kartą siūlė naikinti lengvatas smulkiam verslui. Na, bet dar palaukite…
Antrasis požiūris į mokesčių sistemą, mokesčių vaidmenį remiasi nereguliuojančio mokesčio vaidmens išpažinimu. Mokesčiai yra skirti ne reguliuoti, o surinkti biudžeto pajamas. Mokesčiai turi būti neutralūs (jų įtaka minimali), nykstantys, objektą apmokestinti vieną kartą, mokesčių taisyklės turi būti skaidrios, mokesčių rinkimas turi būti efektyvus, mokesčių mokėjimas visuotinas, neišvengiamas ir automatiškas. Kas lankėsi instituto konferencijose mokesčių reformos temomis turėjo galimybę labai gerai susipažinti ir su principais, ir su juos atitinkančios mokesčių reformos pasiūlymu. Visi šie principai yra labai svarbūs, nors ne visuomet yra sinchroniški ir vienalypiai tarpusavyje.
Šių principų taikymo pasekmių skirtingumą ypač gerai galima atvaizduoti filantropijos atveju. Vienas iš šių principų - mokesčių neutralumas arba minimali įtaka. Vadovaujantis šiuo principu, mokesčiai turi būti nustatyti taip, kad jie kuo mažiau įtakotų rinkos dalyvių sprendimus. Vadovaujantis šiuos principu, pajamos yra pajamos, todėl kiekvienas jų gaunantis turi mokėti vienodo dydžio pajamų mokestį. Jei šį principą iliustruotume filantropijos apmokestinimo pavyzdžiu, mokesčių taisyklės neturėtų skatinti mokesčių mokėtojo remti NVO, o ne, pavyzdžiui, investuoti ar tiesiog nuvykti į turistinę kelionę. Apmokestinimo taisyklės, idealiai atitinkančios šį principą, atrodytų maždaug taip: Įmonių ar žmonių suteikta labdara ir parama neatimama skaičiuojant apmokestinamąjį pelną. NVO pelnas apmokestinamas bendra tvarka. NVO suteikta labdara žmonėms neatimama iš NVO pajamų, o žmonių gautos lėšos apmokestinamos.
Yra ir kita principas - vienkartinio apmokestinimo principas, kuris teigia, kad kiekvienas objektas turi būti apmokestintas vieną kartą, nekuriant apmokestinimo piramidės. Jei jį pritaikytume filantropijai, apmokestinimas atrodytų taip. Teikiančios paramą įmonės ir žmonės neatima suteiktos paramos ir labdaros iš savo apmokestinamųjų pajamų, nes pagal savo ekonominę prigimtį labdara ir parama yra pelno paskirstymas. Kadangi labdara ir parama yra dovana, o ne pirkimas, už ją nieko mainais negaunama, NVO ir žmonių gauta parama turėtų būti neapmokestinama, nes vienas subjektas pasidalijo savo jau apmokestintomis pajamomis su kitu. NVO komercinė veikla turėtų būti apmokestinta bendru tarifu.
Tačiau šių principų taikymą išgrynintu pavidalu riboja kitas labai svarbus mokesčių principas - mažėjanti arba maža mokesčių našta, mokesčių nykstamumas. Tai reiškia, kad mokesčių našta, reikalinga vadžiai išlaikyti yra nuolat mažinama, kol valstybė apribojama iki minimalios apimties. Tai reiškia, kad mažiau lėšų reikia skirti mokesčiams - daugiau pinigų lieka privačiame sektoriuje, o tai reiškia, kad yra efektyviau panaudojama. Daugiau lėšų galima skirti labdarai, daugiau funkcijų galima perduoti NVO. Jei šio principo taikymą pavaizduotume filantropijos požiūriu, atrodytų maždaug taip. Teikiama labdara ir parama atimama skaičiuojant apmokestinamąjį pelną. NVO nemoka pelno mokesčio. Šioje vietoje turiu truputį paaiškinti. NVO nemoka ne tik todėl, kad nemokėtų. Tam yra loginis paaiškinimas, remiantis neutralumo principu. Jei jau paramos teikėjai gali atimti lėšas skirtas paramai, skaičiuojant apmokestinamąjį pelną, tai kodėl NVO, kuri savo pelną gali panaudoti tik savo veiklos vystymui, t.y. negali paskirstyti pelno, to negali padaryti ir turi mokėti pelno mokestį. Jei jau leista NVO remti ir mažinti mokesčius, turi būti leista ir patiems NVO užsidirbti be mokesčių. Labdarą gaunantis žmogus neturėtų mokėti pajamų mokesčio.
Taigi, aptarėme skirtingus labdaros apmokestinimo variantus, kuriuos galima pagrįsti vienais ar kitais principais, be kurių apmokestinimas taptų stichiškas, nepagrįstas. Liko vienintelis klausimas, kurio gi iš pateiktų principų laikytis ir kaipgi apmokestinti filantropiją. Mokesčių reguliavimo vaidmens Vyriausybė atsisakė mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programoje. Mokesčių neutralumas - taip jis yra įtvirtintas programoje, tačiau jį pritaikius, vargu ar apskritai liktų lėšų filantropijai. Su daugeliu iš išvardintų principų valdžia gali sutikti arba sutinka veiksmuose. Vienintelio valdžia neįtraukė į savo programą ir į savo veiksmus- mokesčių, t.y. ir pačios valdžios, nykstamumo. Šis principas laisvos rinkos, o ir filantropijos rėmėjams yra pagrindinis, nes visi kiti apmokestinimo principai daro prielaidą, kad mokesčiai yra, tuo tarpu mokesčių nykstamumo principas daro prielaidą, kad mokesčių neturi būti. Šio principo taikymas automatiškai pritaiko ir kitus arba atmeta būtinybę kelti mokesčiams kitus principus - įvairius reikalavimus. Pavyzdžiui, niekas neprieštarautų dėl apmokestinimo taisyklių, jei mokesčiais būtų perskirstoma, tarkim 10 procentų BVP (dabar 40). Mokesčių nykstamumas leidžia privatizuoti valdžios funkcijas, grąžinti jas rinkos dalyviams - tiems, iš kurių kažkada šios funkcijos buvo atimtos. Filantropijos atveju, ji depolitizuojama, išimama iš valdžios įtakos sferos. Ji tampa, kuo ir turi būti - žmogaus, o ne valdžios valios aktu. Ir svarbiausia, grindžiama ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais.
Būtent tokia filantropijos apmokestinimo tvarka turi būti įtvirtinta naujuose įstatymuose. Tiesa, esame labai netoli to. Tereikia nuoseklumo dėlei panaikinti išlikusį NVO pelno mokesčio tarifą bei fizinių asmenų gaunamos paramos apmokestinimą. Dėl to paties minėto argumento. Faktiškai, toks apmokestinimas reiškia, kad filantropija iškrenta iš pelno mokesčio lauko, šis mokestis tarsi panaikinamas filantropijos srityje. Taip būtų įvykę, jei būtų įvykdytas rinkiminis valdančiosios partijos pažadas panaikinti pelno mokestį. Tačiau neabejotinai toks modelis įmanomas ir egzistuojant pelno mokesčiui ir tol, kol jis egzistuoja, būtent taip turi būti taikomas. Žinoma, kad tokia filantropijos apmokestinimo tvarka negali įgyvendinti visų tų privalumų, kuriuos suteiktų visuotinis de jure pelno mokesčio panaikinimas - tiek dėl painios apskaitos panaikinimo, tiek dėl mokesčių naštos sumažinimo. Filantropijos sėkmei užtikrinti išlieka pelno mokesčio panaikinimo būtinybė, kadangi tai yra galimybė plačiau įgyvendinti mokesčių nykstamumo principą, tai yra galimybė sumažinti mokesčių naštą ir palikti daugiau lėšų rėmimui. Tik tuomet, kai žmonės, o ne valdžia turės daugiau pinigų, filantropija taps ne išimtimi, o tradicija.
