Lietuvos ekonomikoje nuolat vyksta įvairių struktūrinių pokyčių, įmonėms tenka prisitaikyti ne tik prie naujų rinkos tendencijų, bet ir prie nuolat besikeičiančių ūkinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Pastaruoju metu priimti nauji pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčių įstatymai, kas leidžia kalbėti apie iš esmės naują mokesčių sistemą.
Dažniausiai oficiali teisės aktų keitimo priežastis – siekis sudaryti verslui geresnes sąlygas, nors iš tiesų kiekvienas pakeitimas įneša daug nesusipratimų, ginčių. Ir tik per ilgesnį įstatymo taikymo laikotarpį, įmonių specialistai ir mokesčių administratoriai įgunda teisingai apskaičiuoti mokesčius.
Pereinant prie naujos mokesčių sistemos, ūkio subjektams, kaip ir visiems mokesčių mokėtojams, kyla daug problemų. Per palyginus trumpą laikotarpį įsigaliojo nauji Juridinių asmenų pelno mokesčio, PVM, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymai. Įvesta daug naujų sąvokų, kurių taikymas praktikoje nėra aiškus ir kurias nevienodai supranta ne tik mokesčių mokėtojai, bet ir administratoriai. Šie įstatymai parašyti sudėtinga teisine kalba, jų išaiškinimai arba traktavimai išeina pavėluotai, o visų blogiausia, jie dažnai, kartais net keletą kartų per metus gali būti aiškinami iš esmės skirtingai. Esant tokiai situacijai, įmonių finansininkai tampa nepilnaverčiais patarėjais įmonių vadovams priimant sprendimus ir dažniausiai siūlo nieko nedaryti, nes visa ūkinės operacijos nauda gali būti konfiskuota baudų ar delspinigių pavidalu.
Net ir Lietuvos Respublikos Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė Lietuvos pramonininkų konfederacijos konsultaciniame posėdyje pripažino, kad “kiekvienas naujas dalykas reikalauja laiko ir žinių, kol jis bus perprastas, įsisavintas ir pradėtas tinkamai taikyti”. Todėl būtų logiška po tokių įstatymų pokyčių įtvirtinti nuostatą, kad baudos už padarytas klaidas, susijusias su naujų mokesčius reguliuojančių teisės aktų įgyvendinimu, apskritai nebūtų taikomos, o delspinigiai turėtų būti tik keliais punktais didesni nei kainuoja banko paskolos. Įmonei, kuri turi ne mažesnę kaip dviejų ar daugiau metų veiklos istoriją, tikrai nėra didelė problema gauti paskolą banke su 7-8 % metinių palūkanų, kai tuo metu delspinigiai už kiekvieną pradelstą mokesčių sumokėjimo dieną yra 0,04 % , kas sudaro 14,6 % metinių palūkanų.
Įstatymuose ne visada pavyksta reglamentuoti visų ekonomikoje vykstančių procesų apmokestinimo tvarką, todėl dažnai išskiriama atskiri procesų blokai ir pavedama vyriausybei nutarimu ar ministro įsakymu reglamentuoti tokių apmokestinimų tvarką. Todėl ir čia labai svarbu teisingai suprasti ekonomikos procesus ir nesistengti apmokestinti net patiriamų sąnaudų.
Neseniai parengta ir finansų ministro patvirtinta pajamų natūra pripažinimo ir įvertinimo tvarka numato apmokestinti darbdavio suteiktą naudą darbuotojui, visiškai ar iš dalies apmokėjus jam suteiktas gydymo, sveikatingumo, ar kitas panašaus pobūdžio paslaugas. Pasigirsta teiginių, kad po tokių priemonių mūsų šalyje darbo jėga taps dar brangesnė. Iš tikrųjų, mūsų šalyje padidės kvalifikuotos, geros kokybės darbo jėgos palaikymo ir atstatymo išlaidos, pablogės darbdavių galimybės mobilizuoti kolektyvus įvairių renginių pagalba, sukurti savuose kolektyvuose gerą darbinę atmosferą.
Priimant tokius sprendimus, reikėtų realiai suvokti ir suprasti, kokių galima tikėtis rezultatų. Akivaizdu, kad po šių norminių aktų taikymo LR biudžetas gaus viena kitą dešimtį tūkstančių papildomų įmokų. Tai aiškiai suprantamas ir lengvai paskaičiuojamas rezultatas, tačiau šis procesas turi kur kas platesnį poveikį visuomenės socialiniam ekonominiam gyvenimui ir tokių priemonių taikymo neigiami padariniai aiškiai pranoksta tą lengvai suskaičiuojamą kelių dešimčių tūkstančių mokestinę naudą. Visų pirma, visuomenė privalės tuos pinigus išleisti šio mokesčio administravimui – programinės įrangos pakeitimams, įvairiems norminių aktų aiškinimams, kontroliuojančių mokesčių administratorių išlaikymui, antra, įmonių apskaitos darbuotojai bus priversti daugiau skirti savo darbo laiko tokių mažareikšmių nuostatų taikymui.
Taip pat reikėtų supaprastinti ir kai kurias sąnaudų pripažinimą reglamentuojančias procedūras. Jos daugiausia susiję su įmonių pastoviosiomis veiklos sąnaudomis, kurias paprastai griežtai kontroliuoja įmonių savininkai. Tai daugiausia susiję su įmonių įvairių reprezentacinių sąnaudų, sunaudoto kuro, mažaverčio inventoriaus nurašymo tvarkomis. Paprastai įmonių apskaitininkai yra priversti įvairiais pjūviais perrašinėti sąskaitas faktūras ir iš tiesų vyksta bereikalingas tiek materialių, tiek žmogiškų resursų švaistymas. Manau, kad logiška yra kai įmonėje, teikiančioje transporto ar krovinių pervežimo paslaugas, yra vadovo patvirtinta kuro nurašymo tvarka remiantis kelionės lapais, ir tokia tvarka visiškai nereikalinga paslaugas teikiančiose įmonėse. Tam turėtų pakakti tik sąskaitos faktūros.
Naujajame pelno mokesčių įstatyme įvedus susijusių asmenų sąvoką ir suteikus mokesčių administratoriams ypatingas galias koreguoti susijusių asmenų sandorius, yra neišspręstas įmonių grupių valdymo klausimas. Reikia pripažinti, kad tokių įmonių grupių, kurios yra susietos nuosavybės ir bendro valdymo santykiais, Lietuvoje yra nemažai. Akcininkai, siekdami efektingesnio įmonių valdymo, sukuria įmonių grupę ir valdančiose (kontroliuojančiose) įmonėse koncentruoja aukštos kvalifikacijos darbo jėgą šioms įmonėms valdyti. Tam reikalingi finansiniai resursai, kurių pati kontroliuojanti įmonė neuždirba, ji nieko negamina ir niekuo neprekiauja. Paprastai grupės įmonėms yra įvedamas valdymo mokestis. Čia iškyla susijusių asmenų konfliktas, su mokesčių administratoriais kyla įvairių ginčių dėl valdymo paslaugų įforminimo bei šių išlaidų pripažinimo valdomose įmonėse sąnaudomis. Manau, visiškai logiška būtų nustatyti, kad tuo atveju, kai įmonės moka tokius pat mokesčius, t.y. dirba tokioje pat mokestinėje bazėje, sandoriai tarp susijusių įmonių negali būti koreguojami.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonių grupių dariniams dabar galiojanti dividendų apmokestinimo tvarka yra visiškai nepriimtina. Pagal dabar galiojantį pelno mokesčio įstatymą trijų pakopų įmonių grupė nuo mokamų dividendų motininėms įmonėms turi tris kartus apskaičiuoti ir sumokėti pelno mokestį. Visiškai yra neatsižvelgta, kad dalis šių dividendų motininėje įmonėje gali virsti veiklos sąnaudomis, dalis gali būti investuota naujų įmonių kūrimui. Todėl visiškai aišku, kad galiojant tokiai neaiškiai ir nepalankiai dividendų apmokestinimo tvarkai Lietuvą tiek dėl verslo valdymo, teik dėl dividendų apmokestinimo aplenks potencialūs investuotojai, nes įmonių neįmanoma valdyti per joms keliamus investuoto kapitalo grąžos rodiklius.
Jeigu panagrinėtume veikiantį Pridėtinės vertės įstatymą, pamatysime, kad kai kurios jo nuostatos tiesiog reikalauja kurti įmonių grupes. Pagal įstatymą, sandoriai su vertybiniais popieriais yra neapmokestinami PVM, tačiau gilinantis į atskaitos apskaičiavimo mechanizmą, pasidaro aišku, kad atlikus daugiau nei du vertybinių popierių pardavimo sandorius, gali netekti žymios PVM atskaitos nuo veiklos sąnaudų. Praktiškai tai reiškia netiesioginį šių sandorių apmokestinimą. Kaip žinia, šie sandoriai susiję su nuosavybės pasikeitimu, rinkos segmento dalies valdymu, todėl dažnai dėl šių procesų įvyksta daugiau nei du sandoriai, o bendra jų apimtis gali sudaryti daugiau nei 50 % įmonės įprastinės veiklos pajamų. Todėl tokiems sandoriams logiška būtų taikyti “0” PVM tarifą.
Priimtas naujas PVM įstatymas neigiamai paveikė padarytus ilgalaikius įmonių investicinius sprendimus dėl prieš įstatymo įsigaliojimą išperkamosios nuomos būdu įsigytų lengvųjų automobilių. Šis įstatymas neleidžia daryti PVM atskaitos nuo lengvųjų automobilių vertės ir nuomos sąnaudų įsigyjant juos lizingo būdu. Visiškai nepasverta tokių sprendimų įtaka didmeninės prekybos įmonių investicinių sprendimų reikšmei. Lietuvoje tikrai yra ne viena įmonė, kuri 2001 metais priėmė sprendimus pasirašyti sutartis su lizingo bendrovėmis 3-5 metų laikotarpiui dėl nemažo kiekio lengvųjų automobilių įsigijimo išperkamosios nuomos būdu. Investiciniai sprendimai susiję su įmonės konkurencingumo palaikymu, geresnių darbo sąlygų sudarymu, greitesniu klientų aptarnavimu, po šio įstatymo įsigaliojimo įmonėms staiga pabrango 18 %. Galima daryti išvadą, kad šis įstatymas atgaline data apmokestino PVM mokesčiu sprendimus, padarytus iki jo įsigaliojimo datos.
Naujai įsigaliojusiame Pelno mokesčio įstatyme yra ir pozityvių nuostatų. Iš tiesų sveikintina sudaryta galimybė reorganizuoti ar sujungti tiems patiems savininkams priklausančias įmones. Teigiama ir tai, kad dėl tokių sandorių susidaręs turto vertės padidėjimas nelaikomas turtą perleidusio vieneto pajamomis mokesčių tikslais. Tačiau nuostata, reglamentuojanti sukauptų nuostolių perkėlimo procedūrą, galėtų būti liberaliau taikoma esant įmonių susijungimo atvejais, kada viena iš jų yra 100 % pavaldi kitai ir abi vykdo tą pačią veiklą. Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme numatytos galimybės iš apmokestinamų pajamų atskaityti patirtas išlaidas palūkanų padengimui už paimtus kreditus gyvenamojo būsto įsigijimui, įmokas į Lietuvos Respublikoje įsteigtus pensijų fondus.
Didelę įtaką šalyje esančiai verslo aplinkai bei ūkinę veiklą reglamentuojantiems įstatymams ir jų taikymui turi politinės partijos ir jų programos. Vykstančiuose demokratijos procesuose prie valstybės vairo keičiasi valdančiosios partijos, o kartu ir kai kurie valstybės pareigūnai. Norėtųsi, kad pasikeitus tarnautojams, išliktų supratimas, jog prieš tai buvusi valdžia turėjo savo ekonominę politiką, ekonominę programą kurią bandė realizuoti įstatyminėmis normomis. Tas ypač tapo aktualu priėmus naujus pelno mokesčio, pridėtinės vertės, fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymus. Atsirado naujos sąvokos, tokios kaip “ekonominė nauda” arba “ekonominė prasmė”, “sandorių vertės koregavimas”. Verslo visuomenė jau dabar sunerimusi, kad šios sąvokos vis daugiau yra taikomos veiklai iki šių įstatymų įsigaliojimo. Visų pirma, taip yra parodoma nepagarba prieš tai buvusiai valdžioje politinei partijai ir jos vykdytai ekonominei politikai, antra, nepagarba verslininkams ir įmonių vadovams, kurie priimdami sprendimus vadovavosi tuo laiku nustatytomis ir visiems vienodai suprantamomis sandorių vertinimo taisyklėmis. Manau, kad tokias subtilias sąvokas reikėtų taikyti žvelgiant į ateitį ir nebandyti įvairiomis formomis jų pritaikyti atbuline data.
Todėl, keičiant veikiančius mokesčius reglamentuojančius norminius aktus iš esmės, labai svarbu, kad jie būtų orientuoti ir taikomi tik būsimiems verslo apmokestinimo procesams, o siekiant apmokestinti kuo daugiau ūkinėje veikloje vykstančių procesų taip pat būtina pažvelgti plačiau į galimas tokių sprendimų pasekmes, įvertintų jų naudą, tos naudos įgyvendinimui reikalingas sąnaudas
