Akivaizdu, kad šiandien vyraujanti tema yra mokesčiai, ir čia aiškiai girdimas nepasitenkinimas iš visuomenės. Biudžeto sistemoje tikrai nėra daugiau tvarkos, tačiau čia palyginus tylu. Reikalas tas, kad mokesčiais išlaidų naštą patiria žmonės, pirmiausia, aktyvūs … , o biudžeto išlaidų pavidalu visas absurdas tenka valdžiai ir nei vienam mokesčių mokėtojui konkrečiai …. . Iš tiesų gi tiek betvarkė valstybei pajamas gaunant, tiek betvarkė jas išleidžiant vienodai didina valstybės kainą ir yra visiems nenaudinga.
Norint iš esmės sumažinti mokesčių naštą nebus galima pasitenkinti mokesčių ir netgi biudžeto sistemos reforma. Esminis dalykas čia yra apsisprendimas dėl kiekvienos valstybės dabar vykdomos funkcijos, siekiamo tikslo. Niekuomet nebus taip, kad valstybės funkcijos augs ir plėsis, o mokesčių našta mažės. Tačiau LLRI siūloma biudžeto reforma čia visgi turi gilią prasmę. Pirma, ji bent leistų efektyviau naudoti valdžios turimus resursus. Antra, ji sudarytų aiškias sąlygas apsisprendimui dėl valdžios vykdomų funkcijų ir siekiamų tikslų. Trečia, ji atskleistų, kas yra tiesiog mokesčių mokėtojų pinigų pardalinimas per biudžetą, o kas - visuomenės tikslų siekimas.
Biudžeto reforma reikalinga todėl, kad biudžeto sistema yra tikrai atgyvenusi, biudžetas formuojamas remiantis ne siektinais tikslais, o tradicija ir atsitiktinumais, esminiai sprendimai priimami be pakankamo jų išdiskutavimo žemiausiame lygyje, biudžetas visiškai neskaidrus. Dalis problemų gali būti pataisoma ir kosmetiškai - patobulinus klasifikaciją, detalizaciją, tačiau norint tiksliai žinoti, kam leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai ir ar jie leidžiami efektyviai, reikia daugiau. Pirma, reikia noro, kad biudžetas būtų efektyvus ir skaidrus. Antra, reikia vizijos, kurią diskusijų objektams ir iškelia LLRI.
LLRI pateikta koncepcija pirmiausiai pateikia siektinus principus, kurių įgyvendinimas reikštų skaidrią, efektyvią, visiems priimtiną bei suprantamą biudžeto sistemą. Realus principų pasiekimas yra procesas, tačiau dėl jų dabar turi vykti diskusijos, juos visuomet būtina turėti prieš akis, o jų įgyvendinimas turi prasidėti nuosekliai ir neatidėliojant.
Subalansuotas biudžetas. Apie šį principą kalbėti dabartinių procesų pasaulyje kontekste yra netgi banalu. Deficitinio biudžeto ydų kadaise buvo linkstama nepastebėti, bet dabar jos yra akivaizdžios, įrodytos ir suprastos. Deficitinis biudžetas pirmiausiai reiškia, kad vyksta išlaidavimas ateities kartų sąskaita. Tai juo labiau amoralu, kai valstybė dažnai reiškia susirūpinimą, jog gyventojai netaupo, o viską išleidžia šiandien, dažnai netgi už skolintus pinigus. Ne mažiau svarbu, kad deficitinis biudžetas leidžia paslėpti tikrąją valdžios paslaugų kainą ir žadėti politikams viską, kas įmanoma. Dažnai rinkimų programų komentatoriai teigia, kad negalima sumažinti mokesčių ir padidinti išlaidų. Galima, tereikia pasinaudoti skolinimosi galimybėmis. Tačiau pasekmės bus skaudžios… Deficitas 1998 metams - 695 ml., arba 9.2 proc. lyginant pajamas su išlaidomis.
Tikslingumas ir strateginis planavimas. Iki šiol biudžetas formuojamas pagal tradiciją: kam buvo duodama, tam ir bus, kas buvo daroma, tas ir bus, kas gražiau paprašo, tas ir gaus. Dažnai net nesusimąstoma, kas dėl tokiu būdu teikiamo finansavimo bus pasiekta ir ar apskritai bus pasiekta. Sąlygų tam nesudaro ir biudžetinės sandaros įstatymas, kuris drąsiai leidžia finansuoti viską …., o praktika - dar liūdnesnė … .
Siekiant valstybės politikos nuoseklumo būtina apsibrėžti, kokie tikslai yra derami valdžiai ir turėtų būti finansuojami, kokie yra tik šios dienos tikslai, tačiau turi būti privatizuojami, o kokių tikslų finansavimas yra draudžiamas. Tai įtvirtinti.
Kita vertus, tikslingumo reikalavimas turėtų persmelkti visas biudžeto grandis ir tai padėtų ne tik piliečiams suvokti, ką daro valdžia, bet ir Seimui bei Vyriausybei realiai matyti situaciją iki pat atskirų funkcijų vykdytojų ir suprasti, kiek valstybės finansavimas iš tiesų yra reikalingas. Valstybei tereikia pasimokyti iš privataus sektoriaus, pirmiausia - pelno nesiekiančio.
Norint pasiekti valstybės išlaidų tikslingumo, reikia pradėti nuo elementaraus planavimo, kurio šiuo metu nėra: misija - tikslai - uždaviniai - veiksmai.
Misija yra bendra - žmonių saugumas ir sąlygų asmeninei gerovei siekti sudarymas. Tikslas (įstatyme įvardintas) - bendrojo švietimo visiems vaikams užtikrinimas.
Uždavinys (įtvirtintas Biudžeto įstatyme) - bendrojo švietimo finansavimas.
Veiksmas (konkreti priemone uždaviniui įvykdyti) -
1) mokyklų identifikavimas,
2) lėšų pervedimas
+ priežiūra
1) gavėjų identifikavimas,
2) lėšų pervedimas,
+ mažesnė priežiūra
Tikslingumo principo laikymasis privestų ir prie atskyrimo, kas yra finansavimas iš biudžeto, o kas - biudžeto dotacijos.
Lėšas skirsto tik Seimas. Šiuo metu susiklosto ydinga situacija, kai patvirtintame biudžete netgi neatsispindi, kas yra lėšų gavėjai. Tai tik iš dalies galima suvokti tik iš Biudžeto pagrindimo knygos, kuri nėra platinama ir dalinama Seimo nariams ir neturi įstatymo galios. Seimas praktiškai neturi informacijos ir galios nustatyti galutinį gavėją, nes visuomet lieka įvairūs lėšų administratoriai bei fondai, kurie gali būti neaiškiais principais paskirstyti. Seimo viršenybės principas siejasi su tikslingumu (Darbo inspekcija: švietimas = 1/3 kitos ekonomin4s veiklos). Itin akivaizdus šio principo nepaisymo pavyzdys yra ir šių metų biudžete - Vyriausybei suteikta teisė perskirstyti asignavimus. Detalumas yra labai susijęs su ankstesniais principais. Problema ta, kad detalumas yra nevienodas ir labai menko lygio ir niekas nieko apie realų biudžetą nesupranta.
Gali būti keičiama ir biudžeto formavimo tvarka. Ne FM, o Seimas.
Mažėjanti mokesčių našta yra pats nuosekliausias principas turint galvoje privatizavimo ir valstybės funkcijų mažinimo politiką. Jau buvo atkreiptas dėmesys į pozityvų norą apriboti mokesčių naštą. Tai pirmiausia ir reikia daryti mažinant ir pertvarkant mokesčius, tačiau dar svarbesnė ir esmingesnė vieta, norint sumažinti.
Skaidrumas. Reikalavimas slypi visuose siūlomuose principuose. Kita vertus, niekas neginčija, kad biudžetas turi būti tikslus ir išsamus bei nedviprasmiškas.
Visuotinumas. Didelė bėda siekiant aiškumo valstybės išlaidose yra tai, kad biudžetas išskaldytas. Pilna fondų, kurių nepastebi nei piliečiai, nei kontroliuojančios institucijos. Nėra jokio skirtumo tarp šių fondų ir biudžeto, jokios prasmės laikyti jos atskirai.
Neretas kaltinimas biudžetams - nedaromos investicijos. Žvelgiant į ekonomikos išlaisvinimo politiką šis kaltinimas yra nepagrįstas. Investuoti turi privatūs subjektai. Valdiškas investavimas reiškia valdišką verslą. Tokių verslų kūrimas nesiderina su privatizavimu, brangiai kainuoja, neduoda rezultatų. Investuoti galima tik tam, kad efektyviai būtų vykdomos funkcijos, tačiau daryti tai atsargiai - pavyzdys - naftos terminalas.
Valstybės lėšos nenaudojamos verslui. Vien biudžeto tikslų ir uždavinių įvardinimo nepakanka, kad biudžeto lėšos būtų naudojamos tik bendriems interesams. Svarbu iš anksto apsispręsti ir nustatyti ir kitus esminius apribojimus. Jei biudžeto lėšos naudojamos bet kokiam verslui, tai ir yra parama pirmiausiai verslui, o ne visuomenei, tačiau visos visuomenės sąskaita. Tie, kas sako, kad reikia skatinti ir smulkų, ir stambų ir kitokį verslą, verčiau tepalieka tą verslą ramybėje, skatindamas mažesniais mokesčiais.
Planas tam ir yra planas, kad skirtųsi nuo realybės ir visiškai suprantama, kad vyksta korekcijos. Kartais būna net blogiau, jei gyvenimo pataisas planuose bandoma ištaisyti. Paprastas pavyzdys - baudos ir konfiskacijos. Tikslumas nevykdymo atveju yra būtinas, siekiant kito principo įgyvendinimo: lėšas skirsto Seimas. Seimas iš kart turėtų apsispręsti, kas ir kiek nukentės nevykdant biudžeto. Viršijant pajamas galimi keli variantai: visiems po lygiai (niekuo neparemtas socializmas), kam trūko - pridedam (logiška, jei iš tiesų trūko, o ne plečiamos funkcijos), paliekama nesunaudota, ateityje mažinant mokesčius (labai logiška iki tam tikros ribos).
Siūlomi principai visiškai nesusiję su ideologijomis, politine konjunktūra, o tik su racionalumu. Kaip minėjau, biudžetą, paremtą tokiais principais negalima pasiekti per dieną, tačiau žengti galima ir reikia pradėti jau šiandien. Biudžeto reforma turėtų apimti keletą sričių. Tam pirmiausia būtina patobulinti dabar egzistuojantį Biudžetinės sandaros įstatymą, o svarbiausia - parodyti ryžtą ir valią pakeisti dabar susiklosčiusias tradicijas racionalesnėmis.
Įgyvendinus reformą:
1 atsiskleistų absurdiškos valstybės išlaidos, kurių galima būtų atsisakyti, sudarant sąlygas mažinti mokesčius ir užtikrinti gerą tikrųjų valstybės tikslų finansavimą,
2 Seimas, o ne iš biudžeto gyvenančios institucijos būtų tikrasis biudžeto formuotojas,
3 visi galėtų įvertinti, kiek efektyviai valdžia siekia užsibrėžtų tikslų.
Užbaigti norisi ekskursu į netolimą praeitį. Praėjusiais metais biudžetas buvo toks pats, tačiau ginamasi buvo palikimu ir žadama reforma. Džiugu, kad tai rodo norą reformuotis, tačiau skaudu, kad tai ir liko tik noras. Tai akivaizdus patvirtinimas, kad biudžeto reformą reikia daryti dabar.
