Viena iš labiausiai paplitusių mokesčių politikos koncepcijų šiandien žinoma Laffer kreivės pavadinimu. 1970 m. ją išpopuliarino Arthur Laffer, kaip sveiku protu pagrįstą nuomonę, kad tam tikru metu mokesčių tarifų didinimas gali labai apsunkinanti ir ekonomika gali taip nukentėti, kad sumažės mokesčių pajamos. Kitaip sakant, didėjant mokesčių tarifams, mažėja mokesčių pajamos.

 

Šis principas prasiskverbė į valstybinius debatus, vykusius Reigano prezidentavimo laikotarpiu. Prezidentas Reiganas iš tikrųjų Laffer kreivę padarė pagrindiniu savo ekonominės politikos ramsčiu. O mes žinome, kaip jam sekėsi, kai 1970 m. infliacijos sąstingį 1980 m. pakeitė ekonomikos pakilimas. Tačiau Arthur Laffer nusipelno tik pagyrimo už šios koncepcijos išpopuliarinimą. Daugelis ekonomistų praeityje kalbėjo, rašė ir aiškino apie tiesiogiai proporcingą santykį tarp didelių mokesčių tarifų ir mažų mokesčių pajamų.

 

„Ką Laffer kreivė reiškia ekonomine prasme?” Ką Laffer kreivė pasako apie mokesčių mokėtojų veiksmus? Ji rodo, kad „svarbūs ir mokesčiai, ir paskatos.“ Kitaip sakant, asmenys reaguoja į mokesčius ir taip yra dėl to, kad negali būti tokio mokesčio, kuris visiškai nepakeistų rinkos. Taikant mokesčius, žmonės verčiami keisti savo elgseną. Tai reiškia, kad mokesčiai iškraipo individualų pasirinkimą. Šis iškraipymas yra dviejų rūšių:

 

Pirma, įvedus mokesčius, žmonės skatinami šiandien suvartoti daugiau, o ateityje – mažiau. Paprastai mokesčiai skatina ne taupymą, o vartojimą. Tai, savo ruožtu, sąlygoja mažesnes kapitalo atsargas ir lėtesnius augimo tempus.

 

Antra, įvedus mokesčius, žmonės skatinami mažiau dirbti ir daugiau ilsėtis. Šiuo atveju kai kurie žmonės gali nuspręsti dirbti mažiau valandų, o kiti – dirbti nelegalų darbą. Tai, žinoma, vadinama mokesčių vengimu ir kartu su mokesčių planavimu yra viena iš dažniausiai pasitaikančių mokesčių mokėtojų reakcijų į mokesčius.

 

Iškraipymai gali būti didesni ir mažesni, atsižvelgiant į individualų pasirinkimą ir mokesčių mokėtojams taikomų mokesčių dydį. Bet kuriuo atveju, kad ir kokie dideli a maži būtų iškraipymai, išvada, kad mokesčiai mažina pajamas, išlieka teisinga. Ekonomistų kalba tai reiškia, kad mokesčiai niekada nebūna neutralūs. Jie iškraipo elgesį. Žinia, kuo didesnis mokesčių tarifas ir kuo labiau diskriminuojantis mokestis, tuo didesnė ekonominė žala ir dėl to mokesčių mokėtojai labiau skatinami maištauti prieš mokesčius.

 

Kokios gali būti įvairios mokesčių mokėtojų reakcijos į mokesčius?

 

Mokesčių mokėtojai gali labai įvairiai reaguoti į įvairias mokesčių formas. Šios reakcijos gali būti teisėtos, kolektyvinės arba individualios.

 

1. Mes jau kalbėjome apie vieną iš labiausiai paplitusių reakcijų į mokesčius – „mokesčių vengimą“. Mokesčių vengimas yra neteisėtas išsisukinėjimas nuo mokesčių. Europos šalims būdingi labai dideli ribiniai mokesčių tarifai ir labai plataus masto vengimas mokėti mokesčius. Pagal 1999 m. Tarptautinio valiutos fondo surinktus statistinius duomenis Prancūzijoje nustatytas mokesčių vengimo lygis sudaro 17% bendrojo vidaus produkto ir dvigubai viršija atitinkamą procentą JAV. Žinoma, čia nėra nieko nuostabaus, kadangi Prancūzijoje taikomi mokesčiai sudaro 45.5 procento BVP (Prancūzijos mokesčių mokėtojas, per metus tegaunantis 45,000 USD, apmokestinamas didžiausiu 54 procentų tarifu ir vidutiniškai moka 19 procentų pridėtinės vertės mokestį). Italijoje, Danijoje ir Vokietijoje, kur didžiausi ribiniai apmokestinimo tarifai atitinkamai yra 50, 59 ir 49 procentai, vengimas mokėti mokesčius sudaro 27, 25 ir 17 procentų bendrojo vidaus produkto ir toliau auga. Nepaisant to, kad per pastaruosius 20 metų didžiausias ribinis mokesčių tarifas Švedijoje sumažėjo 27 procentais, dideles pajamas gaunantys šios šalies gyventojai ir toliau apmokestinami 60 procentų mokesčių tarifu, šešėlinė ekonomika vis dar sudaro daugiau kaip 20% Švedijos BVP. Nenuostabu, kad TVF vertinimu, Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, kur didžiausi ribiniai mokesčių tarifai sudaro 40, šešėlinės ekonomikos apimtys yra mažiausios (13% BVP).

 

2. Kita maištavimo prieš mokesčius forma yra mokesčių atsakomybės mažinimas teisėtomis priemonėmis arba mokesčių planavimas. Mokesčių atsakomybės mažinimas teisėtomis priemonėmis yra teisėtas savo mokesčių sąskaitos mažinimas. Kaip ir tradicinio mokesčių planavimo atveju, viena iš mokesčių atsakomybės mažinimo teisėtomis priemonėmis formų yra „karštasis kapitalas“ – trumpalaikis, spekuliacijos būdu įgytas kapitalas. Per paskutinius du dešimtmečius globalizacija gana drastiškai sumažino didelius mokesčius taikančių šalių galią, sumažindama kapitalo judėjimo kainą, siekiant išvengti didelių mokesčių. Atsiradusių pažangių technologijų sąlygomis, mes tapome sparčiai išaugusių tarptautinių sandorių apimčių liudininkais. Dabartiniu metu kapitalo rinkos yra pasaulinės, o pasaulinio kapitalo produktyvumas iš mažiausio pereina į didžiausią, t.y. iš per didelius kapitalo mokesčius taikančių šalių jis persikelia į tas šalis, kuriose taikomi mažesni mokesčiai.

 

Airija yra geras pavyzdys, kaip juridinių asmenų pelno mokesčiai skatina mokesčių mokėtojus investuoti kapitalą į kitas šalis. 1980 m. pabaigoje Airijos vyriausybė nuo 65 iki 42 procentų (mažiausias tarifas buvo 20) sumažino didžiausią fizinių asmenų pajamų mokestį ir juridinių asmenų pelno mokestį. Bendras juridinių asmenų pelno mokestis buvo 50 procentų, tačiau 1980 m. vyriausybė nustatė specialų 10 procentų tarifą Shannon oro uosto zonoje veikiančioms įmonėms. Atsižvelgdama į išaugusias užsienio investicijas, Airijos vyriausybė pirmiausia išplėtė programą, įtraukdama Dublino Tarptautinių finansinių paslaugų centrą, ir po to pradėjo mažinti visoms bendrovėms taikomus juridinių asmenų pelno mokesčius. Iki 1996 m. juridinių asmenų pelno mokestis buvo sumažintas iki 36 procentų, šiandien jis yra 24 procentai ir toliau mažinamas. Dabar Airija vykdo dar vieną mokesčių reformą ir iki 2003 m. įves vienodą 12.5 procentų juridinių asmenų pelno mokestį šalies ir užsienio bendrovėms visuose sektoriuose . Įgyvendinus šias priemones, labai padidėjo tiesioginių investicijų srautas. Beveik pusė visų Šiaurės Amerikos tiesioginių investicijų Europoje tenka Airijai. Visų toliau išvardytų tarptautinių Amerikos firmų, tokių kaip Dell, Gateway, Microsoft ir Oracle centriniai skyriai yra įsteigti Erin .

 

3. Pasitraukimas iš vyriausybinės institucijos, atsakingos už mokesčius. Pasaulyje, kuriame mažėja išlaidos ir apribojimai, susiję su darbo jėgos mobilumu, piliečiai, manantys, kad vyriausybės taikomos lengvatos, palyginti su taikomais mokesčiais, yra nepakankamos, gali „balsuoti kojomis“ ir išvykti į kitas šalis, kuriose ekonominės sąlygos yra palankesnės.

 

Po to, kai 1992 m. buvo panaikinti migracijos ES viduje apribojimai, europiečiai taip pat daugiau sužinojo apie mokesčių skirtumus įvairiose šalyse. Nors migracijai Europoje vis dar trukdo didelės kalbinės ir kultūrinės kliūtys, labai padidėjo jaunesnių ir geresnės kvalifikacijos darbuotojų srautas į tokius miestus, kaip Londonas, kuriuose yra didesnės galimybės ir mažesni mokesčiai, ypač technologijų ir finansų srityse. Apie 23 procentus darbo jėgos Londone sudaro užsieniečiai. Britanijoje šiuo metu gyvena ne mažiau kaip 150,000 prancūzų. Pastaraisiais metais į Britaniją persikėlė šimtai didelių Prancūzijos bendrovių . Prancūzijos vyriausybės paskelbtais duomenimis 30 procentų inžinieriaus specialybę įgijusių studentų išvyksta iš šalies, o Silicon Valley dirba apie 40,000 prancūzų.

 

Be to, didelių mokesčių poveikis, savaime aišku, labai aiškiai matomas gerai apmokamų garsių muzikantų, modelių, aktorių ir sporto žvaigždžių pasaulyje. 1999 m. Prancūzijos supermodelis Laetitia Casta buvo išrinkta naująja Marianne, nacionaliniu šalies doros ir grožio simboliu. Tačiau neilgai trukus Laetitia išgarsėjo, išvykdama į Britaniją, kad išsisuktų nuo didelių Prancūzijoje taikomų mokesčių. Tokių kaip Casta buvo ir daugiau. Daugelis geriausių futbolo ir teniso žaidėjų, aktorių ir modelių išvyko į Šveicariją, Jungtinę Karalystę, Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas šalis. Europos žvaigždės jau seniai stengėsi išvengti mokesčių. Luciano Pavarotti išvyko į Monaką ir buvo persekiojamas Italijos vyriausybės. Teniso žvaigždė Boris Becker kreipęsis dėl leidimo gyventi Monake, o vėliau – Šveicarijoje, pateko į Vokietijos mokesčių institucijų nemalonę .

 

4. Maištavimas prieš mokesčius, diegiant iniciatyvas. Vienas iš žinomiausių šios formos maištavimo prieš mokesčius pavyzdžių yra 1978 m. Pasiūlymas 13 Kalifornijoje ir 1980 m. Pasiūlymas 2½ Masačiusetse.

 

5. Neteisėta kolektyvinė veikla, tokia kaip streikas prieš mokesčius. Nors ši priemonė neabejotinai yra svarbiausias ginklas mokesčių mokėtojų rankose, ja naudojamasi gana retai. Paskutinis didžiausias streikas prieš mokesčius įvyko JAV laikotarpiu nuo 1930 ir 1933 m. Plačiau apie šį pagrindinį streiką prieš mokesčius skaitykite David Beito parašytoje knygoje Taxpayers In Revolt apie mokesčius ribojantį judėjimą JAV Didžiosios depresijos laikotarpiu.)

 

Ar pasaulis, kuriame mokesčių mokėtojai verčiami vengti mokesčių ir mažinti mokesčių atsakomybę teisėtomis priemonėmis, yra patenkinamas?

 

Vienas iš pirmiau išvardytų įvairių reakcijų į mokesčius privalumų yra tas, kad mokesčių mokėtojai atleidžiami nuo dalies jiems tenkančios mokesčių naštos. Tačiau pasaulis, kuriame mokesčių mokėtojai turi vengti mokesčių, mažinti mokesčių atsakomybę teisėtomis priemonėmis arba dalyvauti streikuose prieš mokesčius, nėra idealus. Pavyzdžiui, teisėtas mokesčių planavimas, nors ir potencialiai sumažinantis pinigų sumą, kurią turi sumokėti mokesčių mokėtojai, visgi per brangiai atsieina mokesčių mokėtojui. Firmos ir individualūs asmenys kasmet išleidžia milijardus dolerių, stengdamiesi sumažinti jiems tenkančią mokesčių naštą, kai tuo tarpu šiuos pinigus galėtų išleisti produktyviai veiklai.

 

Ką galima pasakyti apie neteisėtą maištavimą prieš mokesčių mokėjimą? Ar derėtų susirūpinti vengimu mokėti mokesčius? Juk mokesčių mokėtojai tik stengiasi sau pasilikti daugiau teisėtai uždirbtų savo pajamų. Teisingai, tačiau vengimas mokėti mokesčius yra problema tik tuo atveju, jeigu, jūsų įsitikinimu, įstatymus reikėtų vienodai taikyti visiems. Taigi, vengimas mokėti mokesčius, nėra geras dalykas. Vis dėlto, vengimas mokėti mokesčius turi būti vertinamas pagal situaciją. Kai taikomi maži mokesčiai, vengimą juos mokėti pateisinti sunku, o kai taikomi dideli mokesčiai, sunku to nepateisinti.

 

Taigi, idealiausias būtų toks pasaulis, kuriame mokesčių mokėtojai nesijaustų verčiami mažinti mokesčių atsakomybę teisėtomis priemonėmis arba vengti mokėti mokesčius, kad pasiliktų sau daugiau uždirbtų pinigų. O kadangi jų maištavimą skatina dideli mokesčių tarifai, veiksmingas būdas kovoti su mokesčių vengimu, yra apmokestinti pagrįstai, paprašius mokesčius taikančias šalis sumažinti savo mokesčių tarifus.

 

Kaip galima užtikrinti mažesnius mokesčių tarifus?

 

Tai galima padaryti 2 būdais.

 

Pirmasis – išrinkti į valdžią politikus, pasiryžusius sumažinti mokesčių tarifus; sumažinti išlaidas ir įgyvendinti augimą skatinančią mokesčių politiką. Kitaip sakant, ši galimybė priklauso nuo politikų noro pasielgti teisingai, nepriklausomai nuo veikiančių institucijų. Deja, tai nėra ta galimybė, kurios galėtų tikėtis mokesčių mokėtojai. Ji nėra neįmanoma, tačiau mažai tikėtina. Praėjusiame šimtmetyje buvo mažai politikų, kuriem būtų pavykę ir kurie būtų sugebėję padaryti tokį stebuklą. Jungtinėse Amerikos Valstijose 1920 m. Valstybės iždo sekretorius Arthur Mellon, po to - 1960 m. prezidentas Kenedis ir 1980 m. prezidentas Reiganas pradėjo vykdyti mokesčių reformas, drastiškai sumažindami mokesčių tarifus. 1980 m., sekdama prezidento Reigano pavyzdžiu M. Tečer pradėjo masinį mokesčių tarifų mažinimą, skatindama Jungtinės Karalystės suklestėjimą. Po to esminės mokesčių reformos buvo įgyvendintos kai kuriose pažangiausiose Rytų Europos šalyse, skatindamos augimą ir viltį suklestėti. 2001 m. pabaigoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vietoj sudėtingos sistemos su didžiausiu 30% ribiniu tarifu individualioms pajamoms nustatė pastovų 13% mokestį. Po to iki 24 procentų sumažino juridinių asmenų pelno mokestį ir socialinio draudimo mokesčius. Galiausiai 2001 m. gruodžio mėn. Airijos vyriausybė juridinių asmenų pelno mokestį sumažino iki 18 procentų.

 

Antrasis būdas – konkurencija mokesčių srityje:

 

Konkurencijos mokesčių srityje privalumai yra neriboti. Pirmiausia, ši konkurencija yra veiksmingiausias ginklas, mažinant mokesčių tarifus ir skatinant laisvę bei klestėjimą. Ekonomistai paprastai liaupsina konkurencijos padarinius, manydami, kad ji naudinga socialiniu požiūriu.

 

Jeigu lankėtės Prancūzijoje arba važiavote per ją, turbūt teko susidurti su šios šalies greitkelių restoranais. Maistas čia baisus, o vieno neskaniausių patiekalų gyvenime kaina - pritrenkianti. Šito priežastis glūdi tame, kad nėra konkurencijos. Keliai priklauso valstybei, o restoranai, pastatyti prie šių kelių, turi monopolį. Kol restoranas turi monopolį, jo savininkas be didesnės rizikos gali nustatyti didelę maisto kainą ir prastai aptarnauti.

 

Jeigu staiga vienam iš šių restoranų savininkų tektų susidurti su keletu konkurentų, reikalai pasikeistų. Jei MacDonald arba Wendy restoranams būtų leista steigtis Prancūzijos greitkeliuose, kiti ten veikiantys restoranai būtų priversti elgtis tinkamai, kainos sumažėtų arba maisto kokybė pagerėtų ar toks pagerėjimas įvyktų abiejose šiose srityse iš karto. Iš tikrųjų konkurencija rinkoje reiškia, kad karalius yra klientas, o šis procesas yra naudingas kiekvienam.

 

Konkurencijos mokesčių srityje privalumai

 

Konkurencijai tarp vyriausybių tenka toks pat vaidmuo, kaip konkurencijai tarp restoranų, batų parduotuvių ir prekiautojų automobiliais. Kaip ir kitos konkurencijos formos, konkurencija mokesčių srityje saugo mokesčių mokėtojus nuo piktnaudžiavimo.

 

Konkurencija mokesčių srityje atsiranda tada, kai asmenys, priimdami sprendimą dėl darbo, tarnybos, investicijų ir apsirikimo vietos, gali pasirinkti tarp skirtingo apmokestinimo lygio jurisdikcijų. Jurisdikciją, kurioje taikomi mažesni mokesčiai, vadinsime „mokesčių rojumi“. Šie taip vadinami „mokesčių rojai“ suteikia mokesčių mokėtojams galimybę vengti šalių, taikančių didelius mokesčius, ir trukdo vyriausybei uždėti slegiančią mokesčių naštą. Politikai, kurie dėl mokesčių mokėtojų konkuruoja su kitais pasaulio politikais, yra priversti laikytis tam tikros biudžeto vykdymo ir apmokestinimo tvarkos, kad pritrauktų darbuotojus, kapitalą ir verslininkus, kurie gali išvykti į kitas šalis.

 

Konkurencija mokesčių srityje skatina vykdyti atsakingą mokesčių politiką. Pavyzdžiui, ten, kur vyksta konkurencija dėl mokesčių, politikai skatinami atsisakyti kapitalo mokesčių, bijant, kad kapitalas nepereitų į kitą jurisdikciją, kurioje jis gali duoti geresnį pelną, sumokėjus mokesčius. O jeigu jie to nedaro, mokesčių mokėtojai pradeda maištauti. Būtent tokioje padėtyje šiuo metu yra JAV firmos, persikeliančios iš JAV, kad išvengtų baudžiamojo juridinių asmenų pelno mokesčio tarifo ir JAV taikomo visame pasaulyje gaunamų pajamų apmokestinimo.

 

Konkurencija mokesčių srityje galiausiai verčia politikus pagalvoti apie būtinumą sumažinti mokesčių tarifus. Skatindama didesnę politikų atsakomybę, konkurencija dėl mokesčių mažina bendruosius mokesčių tarifus ir leidžia žmonėms labiau padžiaugti savo uždirbtais pinigais bei naudotis kokybės visuomeninėmis paslaugomis. Mažindama bendruosius mokesčių tarifus, konkurencija mokesčių srityje taip pat silpnina norą maištauti prieš mokesčius.

 

Konkurencija mokesčių srityje yra galingas ginklas, propaguojant gerą mokesčių politiką, nes politikai dažnai priima teisingą sprendimą tik tada, kai neturi kito pasirinkimo. O šiuo atveju kito pasirinkimo nebuvimas yra susijęs su kitų jurisdikcijų konkurencija, su kuria jiems tenka susidurti.

 

Prisiminkime 1980 m. Tečer ir Reigano valdymo laikotarpiu sumažintus mokesčių tarifus; po to jie buvo pradėti mažinti visame pasaulyje ėmė mažėti (žr. 1 lentelę „Didžiausi fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifai, 1980-2000“.) Tai neįvyko ne dėl to, kad kitų šalių politikai staiga tapo rinkos šalininkais, o dėl to, kad investuotojai ir verslininkai persikėlė į JAV, o politikams liko vienintelis pasirinkimas – sumažinti fizinių asmenų pajamų mokesčio ir juridinių asmenų pelno mokesčio tarifus, kad išlaikytų ekonominį patrauklumą.

 

Konkurencijos mokesčių srityje padariniai: pasaulinių mokesčių tarifų sumažinimas

 

Po 1980 m. didžioji dauguma pramoninių valstybių sumažino jose taikomus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir juridinių asmenų pelno mokesčio tarifus. 26 EBPO šalyse nacionalinės vyriausybės vidutinį didžiausią juridinių asmenų pelno mokesčio tarifą, kuris nuo 1986 m. buvo 41 procentas, 2001 m. sumažino iki 31 procento (žr. 1 lentelę). Dėl to 35 procentų JAV federalinis juridinių asmenų pelno mokestis šiuo metu yra 4 procentinio punkto didesnis už EBPO vidurkį. Naujas KPMG atliktas centrinės ir vietinių valdžios institucijų taikomų mokesčių tyrimas parodė, kad 40 procentų JAV federalinis / valstijos jungtinis juridinių asmenų pelno mokestis buvo net 8 procentiniais punktais didesnis už 2002 m. 29 EBPO šalių 32 procentų vidurkį (žr. 5 pavyzdį).

 

Vidutinis didžiausias nacionalinių vyriausybių individualių pajamų mokestis EBPO šalyse sumažėjo nuo 1986 m. buvusių 55 procentų iki šiandieninio 41 procento. Tai prilygsta 39 procentų didžiausiam JAV federalinio mokesčio tarifui (kurį iki 2006 m. planuojama sumažinti iki 35 procentų). James Gwartney ir Robert Lawson atlikto vietinių valdžios institucijų tyrimo duomenimis vidutinis didžiausias mokesčio tarifas EBPO šalyse nuo 1980 m. viduryje buvusių 63 procentų sumažėjo iki šiandien taikomo 47 procentų tarifo (žr. 2 lentelę).

 

Daugelyje šalių taip pat buvo sumažinti kapitalo prieaugio mokesčiai. Pavyzdžiui, 2000 m. Kanadoje faktinis individualaus kapitalo prieaugio mokesčio tarifas buvo sumažintas nuo 40 iki 25 procentų. Daugelyje šalių šias pastangas skatino noras pralenkti JAV naujausių technologijų srityje, kurios sėkmę sąlygojo investicijų srautai, priklausantys nuo kapitalo prieaugio mokesčių tarifų, įskaitant buvusių turtingų valdytojų teikiamą finansavimą, rizikos kapitalą ir viešą akcijų apyvartą. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad keletas šalių, tokių kaip Nyderlandai, Honkongas ir Taivanis, individualaus kapitalo prieaugio iš viso neapmokestino.

 

Juridinių asmenų kapitalo prieaugio mokesčiai taip pat yra svarbus veiksnys. Pavyzdžiui, Nyderlanduose minėti mokesčiai netaikomi ir dėl to sumažėja bendrovių restruktūrizavimo mokesčiai. Dėl šios priežasties ir dėl kitų mokesčių ypatumų Nyderlandai yra patraukli vieta holdingo bendrovėms ir tarptautinių bendrovių centrinėms įstaigoms steigtis. Vokietijoje dėl konkurencijos priežasčių neseniai buvo įgyvendinta juridinių asmenų kapitalo prieaugio apmokestinimo reforma, pagal kurią buvo panaikintas 50 procentų juridinių asmenų kapitalo prieaugio mokestis, taikomas parduodant kitose bendrovėse priklausančių akcijų dalį.

 

Konkurencija dėl mokesčių paskatino kitas mokesčių reformas. Grupė Šiaurės šalių įvedė dvigubas pajamų mokesčio sistemas, pagal kurias pajamos iš kapitalo (palūkanos, dividendai ir kapitalo prieaugis) apmokestinamos pastoviu nedideliu tarifu. Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje ir Švedijoje tokios reformos buvo įgyvendintos jau prieš dešimtmetį. Nyderlanduose ir Austrijoje taip pat neseniai buvo įgyvendintos panašios reformos. Tokių pat priemonių ėmėsi ir kitos Europos šalys. EBPO pastebi, kad tokie „perėjimai prie mažesnio ir pastovaus kapitalo prieaugio mokesčio dažnai atspindėdavo būtinumą išlaikyti konkurencines pozicijas tarptautinėse kapitalo rinkose“. Dvigubos pajamų mokesčio sistemos su mažesnio tarifo mokesčiais, paremtais kintama mokesčių baze, yra konstruktyvi reakcija į neveiksmingas priemones ir populiariu tapusį mokesčių atsakomybės mažinimą teisėtomis priemonėmis bei vengimą mokėti mokesčius, kuriuos sąlygojo dideli europiniai mokesčių tarifai.

 

Kita politikų reakcija į konkurenciją dėl mokesčių buvo specialių turto mokesčių sumažinimas ir panaikinimas Europoje. Kapitalo mobilumas sumažino šių perskirstytų mokesčių surinkimo galimybę. 1990 m. Norvegijoje ir Švedijoje taip pat buvo sumažinti turto mokesčiai, o Danijoje, Nyderlanduose, Austrijoje ir Vokietijoje – visai panaikinti. Vienas tyrimas, kuriame dalyvavo 19 šalių, parodė, kad vidutinis turto mokestis nuo 1980 m. vidurio sumažėjo 40 procentų.

 

Konkurencija mokesčių srityje taip pat padėjo sumažinti atskaitomą mokesčių sumą. Šie mokesčiai taikomi užsieniečiams išmokamoms palūkanoms, dividendams ir kitam pelnui iš investicijų. Mokesčių atskaitymas mažina investicijas, nes užtikrina laisvą užsienyje gauto pelno grąžinimą į tėvynę. Pavyzdžiui, įmonės atkalbinėjamos nuo gamyklų steigimo šalyse, taikančiose didelius mokesčius dividendams, grąžinamiems į tėvynę. Vieno tyrimo, atlikto 19 išsivysčiusios ekonomikos šalių, duomenimis, atskaitymas už banko palūkanas per pastarąjį dešimtmetį buvo sumažintas daugiau nei per pusę.

 

1980 m. Didžioji Britanija ir JAV pradėjo pasaulinį perėjimą prie mažesnių mokesčių tarifų. Laikotarpyje nuo 1982 iki 1986 m. Didžioji Britanija sumažino juridinių asmenų pelno mokestį ( nuo 52 iki 35 procentų), 1986 m. jos pavyzdžiu pasekė ir JAV (minėtą mokestį sumažinusi nuo 46 iki 34 procentų). 1988 mokesčiai buvo gerokai sumažinti Australijoje, nuo 1986 iki 1988 m. – Kanadoje, nuo 1986 iki 1993 m. Prancūzijoje, 1990 m. Vokietijoje ir nuo 1989 iki 1991 m. Japonijoje.

 

Šias reformas paskatino tiesioginė apmokestinimo bazės išnykimo grėsmė ir bendrosios intelektualios tendencijos. Šalys, kurias sieja glaudūs prekybiniai ir investiciniai ryšiai, natūraliai stipriau reaguoja į viena kitos mokesčių reformas. Po to, kai 1986 m. JAV buvo sumažinti mokesčių tarifai, didelį Kanados politikos vykdytojų susirūpinimą sukėlė tai, kad JAV korporacijos savo pelną perkels iš dideliais mokesčiais apmokestintų dukterinių bendrovių Kanadoje į savo centrinius skyrius, esančius JAV. Jos tai galėjo padaryti visai nesunkiai, padidindamos skolos finansavimą Kanadoje veikiančiose dukterinėse bendrovėse, kad apmokestinamas pajamas perkeltų iš Kanados. Kanada, nenorėdama prarasti savo apmokestinimo bazės, greitai sumažino juridinių asmenų pelno mokestį.

 

Iki 1990 m. vidurio įvyko antrasis ribinių tarifų mažinimo etapas. Didžiausi fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifai neseniai buvo sumažinti Vokietijoje, Nyderlanduose ir Kanadoje. Pastaruoju metu Australijoje, Vokietijoje, Kanadoje ir Danijoje tam tikrais etapais taip pat vyko juridinių asmenų pelno mokesčio mažinimas.

 

Kalbant apie juridinių asmenų pelno mokestį, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad įstatymais nustatytas tarifas yra tik vienas įmonių apmokestinimo sąlygų patrauklumo veiksnys. Bendras arba faktinis ribinis mokesčio tarifas priklauso nuo amortizacinių atskaitymų, investicinių kreditų ir kitų nuostatų. Pastaraisiais metais EBPO šalyse faktiniai juridinių asmenų pelno mokesčiai buvo sumažinti, tačiau ne tiek, kiek įstatymuose numatyti tarifai. Vis dėlto, priimant daugelį sprendimų dėl bendrovių, dažnai svarbu atsižvelgti į mokesčius. Pavyzdžiui, mokesčių lengvatos, taikomos perkeliant bendrovių paskolas į kitas šalis, priklauso nuo įstatymais nustatytų tarifų. Vieno tyrimo metu buvo nustatyta, kad „bendrovių ataskaitose nurodomos pajamos gali būti labai lanksčios, palyginti su įstatymais nustatytu mokesčių tarifu, kadangi pajamas galima nesunkiai perkelti iš vienos mokesčių jurisdikcijos į kitą, neperkeliant realaus turto."

 

Kai kurios vyriausybės, plačiu mastu mažinusios mokesčius, firmoms, kurios ieško naujų vietų investicijoms, taip pat siūlo ribotas mokesčių lengvatas. Šios rūšies specialius sandorius dažnai sudaro vietinės valdžios institucijos, kad pritrauktų didelės vertės investicijas, tokias kaip kompiuterinių mikroschemų gamyklas. Empiriniais duomenimis tokios skatinimo priemonės iš tikrųjų didina investicijų srautus. Tačiau ekonomistai, kurie palaiko plataus masto mokesčių mažinimą, nepritaria specialioms mokesčių lengvatoms. Siauros mokesčių lengvatos didina sudėtingumą, nesąžiningumą bei sudaro palankesnes sąlygas korupcijai. Be to, specialios iniciatyvos dažnai atitraukia dėmesį nuo svarbesnių politikos problemų, tokių kaip per didelis reguliavimas. Pavyzdžiui, Indonezijoje ir Indijoje dažnai taikomos tokios mokesčių lengvatos, siekiant pritraukti investicijas, tačiau pagal pagrindines ekonomines laisves minėtosios šalys pasaulyje atitinkamai užima tik 72-ą ir 92-ą vietą.

 

Apibendrinant, reikia pasakyti, kad konkurencija mokesčių srityje paskatino gerokai sumažinti įstatymais nustatytus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir juridinių asmenų pelno mokesčio tarifus. Kitų reformų metu buvo sumažinti turto mokesčiai, atskaitomos mokesčių sumos ir mokesčiai už individualias palūkanas, dividendai bei kapitalo prieaugio mokesčiai. Nors šie mokesčių tarifų sumažinimai buvo labai naudingi, daugelyje šalių bendras apmokestinimo lygis dėl konkurencijos mokesčių srityje dar nesumažėjo. Bendra mokesčių suma EBPO šalyse, išreikšta BVP procentais, nuo 1980 m. buvusio 32.1 procento 1999 m. išaugo iki 37.3 procento . Dėl to tarptautinė konkurencija dėl mokesčių dar nesąlygojo Didžiosios vyriausybės išnykimo. Mokesčių konkurencijos srityje reikia dar daug nuveikti, ir teisingiausias kelias, galintis atvesti į pergalę šiame mūšyje, yra nedidelių mokesčių jurisdikcijos, kurios yra tarsi uostas, apsaugantis nuo visame pasaulyje taikomų per didelių kapitalo mokesčių.

 

„Mokesčių rojaus” reikšmingumas

 

Tai, ar šis pasaulinis mokesčių tarifų mažinimas yra pageidautinas rezultatas, žinoma, priklauso nuo individualios perspektyvos. Tie, kurie nori mažesnių mokesčių tarifų ir mokesčių reformos, pritaria konkurencijai tarp šalių bei tarp valstybės ir vietinės valdžios institucijų. Didesnių įgaliojimų vyriausybei ir didesnių mokesčių tarifų šalininkai nepritaria konkurencijai mokesčių srityje ir padarytų viską, kad tik jai sutrukdytų.

 

Būtent tai jau kurį laiką stengiasi padaryti EBPO ir Europos Sąjunga – padedamos kai kurių JAV Valstybės iždo biurokratų. Didelius mokesčius taikančios valstybės, stengdamosi panaikinti konkurencijos su mažesnius mokesčius taikančiomis šalimis spaudimą, skatina EBPO sunaikinti konkurenciją mokesčių srityje. Pagautos įsiūčio, jos kreipėsi į JAV, prašydamos padėti priversti nedidelius mokesčius taikančias jurisdikcijas padidinti mokesčių tarifus ir padarė viską, kad įtikintų minėtąsias šalis, įskaitant JAV, dalyvauti pasauliniame mokesčių kartelyje.

 

Jeigu biurokratija laimėtų ir „mokesčių rojai“ išnyktų, dingtų visi didelius mokesčius palaikančių vyriausybių apribojimai ir mokesčiai padidėtų. Ironiška, tačiau žmonės tiesiog imtų dirbti nelegaliai. Kitaip sakant, jie nepriimtų slegiančios mokesčių naštos. Taigi, jeigu konkurencijos nebeliktų ir mokesčių tarifai liktų dideli (ar dar labiau padidėtų), žmonėms teliktų vienas pasirinkimas – vengti mokėti mokesčius arba teisėtomis priemonėmis mažinti mokesčių atsakomybę. Deja, šis sprendimas yra mažiau pageidautinas, nei tas, kuomet nedidelius mokesčius taikančios šalys verčia mažinti mokesčių tarifus visame pasaulyje, leisdamos mokesčių mokėtojams pasilikti sau daugiau pinigų ir neišsisukinėti nuo mokesčių bei nedalyvauti mokesčių atsakomybės mažinime teisėtomis priemonėmis.

 

Grįžkime į mūsų diskusijos pradžią, kur buvo kalbama apie Laffer kreivę, ir prisiminkime pasirinkimą, kurį turi vyriausybės: jos gali gauti vidutines ( ir vis tiek per dideles) pajamas iš mokesčių, toliau taikydamos pagrįstas mokesčių sistemas su ne per daug dideliais mokesčių tarifais. Būtent tokį pasaulį kuria konkurencija mokesčių srityje ir „mokesčių rojai“.

 

Arba vyriausybės gali sustabdyti konkurenciją dėl mokesčių ir sunaikinti „mokesčių rojus“. Jos galu skurti tai, ką Dick Armey vadina „pasauliniu mokesčių policijos tinklu“. Tai padėtų joms palaikyti didelius mokesčių tarifus. Tačiau dūmams išsisklaidžius vyriausybė gaus tik vidutinį pelną iš mokesčių, o tuo pat metu ekonomikai ir laisvei padaryta žala būtų gerokai didesnė.