Neseniai dalyvavau Europos fondų centro dešimtojoje generalinėje asamblėjoje, kurioje teko klausytis Italijos finansų ministro profesoriaus Amato samprotavimų. Cituodamas vieną esė, profesorius Amato pabrėžė, kad liberalioje demokratijoje laimė apibrėžiama kaip individo galimybė rūpintis savo asmeniniu gerbūviu ir būti gerbiamu bendruomenėje - tai reiškia, gali deramai rūpintis ir dalyvauti spendžiant kolektyvinius bendruomenės reikalus.
Profesorius taip pat sakė, kad kai kur - pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje - kolektyvinių problemų sprendimas ir bendruomeninės intencijos pateko į valstybės įtakos zoną. Tačiau nuostabu, pabrėžė prelegentas, kad pastaruoju metu tuose kraštuose vyksta atvirkštiniai procesai - valstybė atiduoda individams ar jų savanoriškiems susivienijimams tvarkyti ir spręsti vis daugiau ir daugiau kolektyvinių reikalų.
Tokiu būdu filantropai, kurie steigia ir remia fondus ir buriasi į visuomenines sąjungas tam, kad dalyvautų sprendžiant kolektyvinius reikalus, turi galimybę patenkinti poreikį turėti svarų balsą ir įtaką visuomenėje. O tai, kaip sakėme anksčiau, filantropams leidžia jaustis laimingais.
Filantropai plačiąja to žodžio prasme, aukodami savo lėšas ir laiką, sukuria naujas institucijas - nevyriausybines organizacijas - tarpusavyje susijusias horizontaliais ryšiais, tuo tarpu valstybėje struktūros pavaldžios vertikaliai.
Nevyriausybinės organizacijos yra apibrėžiamos tokiais parametrais - jos yra įkurtos laisva valia, nepriklausomai nuo valdžios; jos yra ne pelno - tai yra, gauto pelno neskirsto tarp steigėjų ar narių, o panaudoja organizacijos tikslams siekti; jos yra savanoriškos - t.y., remiasi savanoriška naryste, savanorišku darbu ir savanoriškai duodama parama; jos turi savivaldą ir tarnauja ne siauros asmenų grupės, o visuomenės interesams.
Nevyriausybines organizacijas nelengva suskirstyti kategorijomis ir apibrėžti. Europos mastu dalis sunkumų susiję su tuo, kad jie atspindi skirtingas nacionalines tradicijas ir yra linkę derinti keletą skirtingų uždavinių. Tačiau galima teigti, kad dauguma nevyriausybinių organizacijų atlieka vieną ar daugiau iš žemiau išvardytų funkcijų:
- Paslaugų teikimas. Savo nariams arba klientams teikiamos tokios paslaugos, kaip socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, apmokymai, informacinės paslaugos, konsultacijos bei parama.
- Interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose reikaluose. Čia priklauso organizacijos, kurios naudoja įvairias kampanijas, lobizmą ir kitus metodus, gindamos tam tikrą idėją ar kurios nors grupės interesus ir siekdamos pakeisti viešąją nuomonę ar politiką.
- Savitarpio pagalba ar pagalba sau. Organizacijos, dažniausiai suformuotos grupių asmenų, kurie turi bendrų interesų arba poreikių, siekiant suteikti savitarpio pagalbą, informaciją, paramą ir bendradarbiavimo galimybę.
- Ištekliai ir koordinavimas. Tai vadinamosios "tarpininkaujančios organizacijos", kurios koordinuoja viso sektoriaus arba konkrečioje srityje dirbančių organizacijų veiklą, teikia joms informaciją ir paramą. Tokios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį, būdamos jungtimi tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios valdžios institucijų.
Nemažai nevyriausybinių organizacijų dirba nacionaliniu ar net tarptautiniu mastu. Tačiau absoliuti jų dauguma veikia tam tikro regiono ar vietovės ribose. Bendrai imant, kuo siauresnė geografinė tam tikros organizacijos veiklos zona, tuo platesnis jos veiklos spektras ir tuo sunkiau darosi atskirti vienas jos funkcijas nuo kitų. Europoje yra šimtai tūkstančių savarankiškų vietinių grupelių, kurios veikia bendruomenės, miesto kvartalo, kaimo ar nedidelio kaimų regiono mastu, siekdamos gerinti vietinės bendruomenės gyvenimo kokybę. Tokios organizacijos drauge atlieka - dažniausiai neformaliai - visas aukščiau išvardytas funkcijas: teikia paslaugas ir savitarpio pagalbą, atkreipia dėmesį į bendruomenės ar tam tikrų jos grupių poreikius, sukuria mechanizmą, kuriuo pasinaudodama bendruomenė gali perduoti valdžiai savo lūkesčius.
Iš įvairių tyrimų rezultatų darosi aišku, kad savanoriškos organizacijos ir fondai, nors dažnai būdami smulkūs, drauge paėmus sudaro nemažą turtą ir mobilizuoja gausius žmonių išteklius, sudarytus ir iš samdomų darbuotojų, ir iš savanorių. Kaip ir kitų formų įmonės, ypač - smulkiosios ir vidutinės įmonės, daugelis pasaulyje žinomų nevyriausybinių organizacijų taip pat yra ir ekonomiškai aktyvūs: pardavinėja savo gaminius, teikia apmokamas paslaugas, gauna pajamas, kurios investuojamos iš naujo.
Štai, pati paskutinė J.Hopkins'o universiteto tyrinėtojų studija "The Emerging Sector Revisited" (Kylantis sektorius - dar viena apžvalga) pateikia tokius skaičius - Vakarų Europos ne pelno sektoriuje įdarbinta 6,9% darbo jėgos, o skaičiuojant su savanoriais - net 10,1%. Tuo tarpu Centrinėje Europoje ne pelno sektoriuje darbo užmokestį gauna 1,3% visų gyventojų, o dar 1,1% dirba savanoriškai, be atpildo. Žinoma, kiekvienoje šalyje situacija vis kitokia - Nyderlandų ne pelno sektoriuje dirba 12,4% visų gyventojų, Belgijoje - 10,5%, Čekijoje - 2,2%, Rumunijoje 0,3%. Centrinės Europos šalyse pastebima, kad daugiausia darbo jėgos ne pelno sektorius telkia kultūros, poilsio ir socialinės rūpybos srityse. Manoma, kad tai susiję su socialistiniu laikotarpiu susiformavusia tradicija.
Labai įdomūs duomenys yra susiję su darbo vietų augimo rodikliais. Tyrinėtojai pamatė, kad per dešimtmetį nuo 1980 iki 1990 Vakarų Europoje trečiasis sektorius buvo galingas darbo vietų kūrimo šaltinis. Prancūzijoje jam teko viena iš septynių naujų darbo vietų, sukurtų tame dešimtmetyje, o Vokietijoje - viena iš aštuonių ar devynių.
Paminėtina, kad Jungtinėje Karalystėje ne pelno sektorius sukuria 4,8%, Vokietijoje - 3,6%, Prancūzijoje - 3,3% bendro vidaus produkto. Žinoma, Lietuvoje rezultatai turėtų būti daug kuklesni, tačiau viena aišku - norėdama tapti Europos Sąjungos nare, Lietuva privalo rinkti ir analizuoti informaciją apie trečiąjį sektorių, kuris labai dinamiškai vystosi ir kai kuriose srityse ima vaidinti nemenką vaidmenį.
Europos Komisijos pranešime apie didėjantį savanoriškų organizacijų vaidmenį Europoje rašoma, kad istoriškai sunku deramai įvertinti savanoriškų organizacijų ir joms giminingų fondų įtaką ir pasiekimus. Būtent įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms Europa turi būti dėkinga už tokias paslaugas, kaip švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga, kurios šiandieną mums atrodo savaime suprantamos. NVO indėlis į socialinių ir politinių idėjų raidą, į to intelektualinio klimato, kuris vyrauja šiandien, kūrimą irgi yra neišmatuojamas. Nevyriausybinės organizacijos suvaidino lemiamą vaidmenį, platindami mokslo idėjas ir technologines naujoves ir sudarė sąlygas pasikeisti mintimis nagrinėjant daugelį žmonijai aktualių problemų. NVO buvo lyderiai kovoje už žmogaus teisių ir žmogiškojo orumo pripažinimą. Daugelis NVO palaiko solidarumo su socialiai jautriomis gyventojų grupėmis - ligoniais ir neįgaliaisiais, vargšais ir atstumtaisiais, pagyvenusiais ir jaunimu - dvasią, vienijo tuos, kurie turėjo darbą, ir bedarbius, vyrus ir moteris, skirtingas kartas, turtingesnius ir skurdžius ar karo siaubiamus regionus. Nevyriausybinės organizacijos Europoje ir už Atlanto įnešė svarbų indėlį kovoje prieš socialinę izoliaciją, seksualinį vaikų ir moterų išnaudojimą, rasizmą ir ksenofobiją. Jos daug prisidėjo formuodamos visuomenės nuomonę palankią plėtrai, palaikė demokratiją ir užmezgė ypatingus ryšius su pilietinės visuomenės atstovais besivystančiose šalyse, be to suteikdamos reikalingą pirmąją pagalbą ir paramą maistu krizių atvejais, neretai pasiaukojamai dirbdamos nelaimių ištiktuose regionuose.
Nevyriausybinės organizacijos yra novatoriškos, nustato naujus poreikius ir eksperimentuoja, ieškodamos geriausių jų tenkinimo būdų. Tuo būdu savanoriškos organizacijos ir fondai kaip anksčiau, taip ir dabar ne tik sukuria palankią dirvą, sudaro tam tikrą "genų saugyklą", iš kurios ilgainiui išauga naujos socialinės ir kitų sričių strategijos, bet ir palaiko politinį, socialinį ir intelektualinį klimatą, kuriame pokyčiai tampa pageidautini platesniu mastu.
Europos Komisija raiškiai pabrėžia nevyriausybinių organizacijų socialinį vaidmenį, išsamiai išdėstydama NVO įtaką ir pasiekimus įvairiose labai svarbiose gyvenimo srityse, primindama, kad šie pasiekimai priklauso pilietiškai aktyviems piliečiams, dalyvaujantiems pačių įvairiausių nevyriausybinių organizacijų veikloje. Vidutiniškai paskaičiuota, kad Vakarų Europoje nevyriausybinių organizacijų veikloje dalyvauja nuo trečdalio iki pusės visų gyventojų. Galima būtų tik pasvajoti, kokių pasiekimų ilgainiui būtų galima tikėtis, jeigu tiek Lietuvos gyventojų dalyvautų NVO veikloje vietoj dabartinio - 9% lygio (mūsų 1998 m. atlikti tyrimo rezultatai). Taip pat vertėtų pasvarstyti, ar vien tik lietuvių mentalitetas ar sulaužyta visuomeninės veiklos tradicija lemia tokį gana pasyvų Lietuvos gyventojų dalyvavimą nevyriausybinių organizacijų veikloje. Juolab, kad EK Pranešime sakoma, kad "daugeliui žmonių narystė arba savanoriškas darbas nevyriausybinėje organizacijoje yra gyvybiškai būtina jų pilietiškumo išraiškos priemonė, kuri leidžia jiems pademonstruoti aktyvų rūpestį savo artimu ir visuomene apskritai".
Kalbant apie tai, iš kur nevyriausybinės organizacijos savo svarbiai veiklai ima lėšų, pažiūrėkime į Johns Hopkinso universiteto duomenis. Pasak jų, iki 1995 metų ne pelno sektoriaus pajamos, išvedus viso pasaulio vidurkį, pasiskirsto taip - 47% pajamų gaunama iš mokesčių ir mokamų paslaugų ar prekių, 42% sudaro iš valstybinių šaltinių gaunamas finansavimas, ir 11% - gaunama labdara, parama ir aukos. Įstabu tai, kad nepaisant susiformavusio mito, jog nevyriausybinės organizacijos daugiausia yra remiamos iš privačių rėmėjų lėšų, matome, kad dominuoja uždirbti pinigai ir valstybės parama.
Centrinės ir Rytų Europos valstybėse pajamų šaltiniai pasiskirsto kiek kitais - 39% pajamų gaunama iš mokesčių ir mokamų paslaugų ar prekių, 34% sudaro iš valstybinių šaltinių gaunamas finansavimas, ir 27% - gaunama labdara, parama ir aukos. Deja, kokia situacija yra Lietuvoje, nežinome iki šiol - ir nežinosime tol, kol kuris nors rėmėjas ar filantropas tokio tyrimo neužsakys.
Tačiau daugelis mūsų empiriškai jaučiame, kad visų pirma dėl nepakankamo valstybės dėmesio nevyriausybiniam sektoriui pastarasis negali pasigirti dideliais finansais - daliai nevyriausybinių organizacijų įstatymai iš viso neleidžia užsidirbti - t.y., dalyvauti ekonominėje veikloje. Valstybės ir užsienio rėmėjų lėšos vienu metu (1996-1998) buvo ženkliai išaugusios, tuo ryškiai paspartinusios nevyriausybinių organizacijų sektoriaus formavimąsi ir stiprėjimą. Tačiau dėl politinių priežasčių - Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą, mažinamų valstybės išlaidų socialinėms ekonominėms programoms ir pan. - liko tik blankus šešėlis nevyriausybinėms organizacijoms siūlomos paramos.
Europos Komisija pabrėžia, turėdama omenyje ir Vidurio bei Rytų Europą, kad "gerai išsivystęs asociacijų ir fondų sektorius yra tarsi indikatorius, kad demokratinis procesas pasiekė brandą". Šiandien turėtume paklausti, kokį išsivystymo laipsnį pasiekė ir kokiais resursai disponuoja Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sektorius ir ar galima teigti, kad valstybės, Europos Komisijos ir kitų donorų parama nevyriausybinėms organizacijoms jau nebereikalinga. Man regis, sprendimas netęsti kad ir PHARE Pilietinės visuomenės plėtros programos rodytų arba klaidingą Lietuvos ne pelno sektoriaus vertinimą, arba tai, ką pastebi ir patys donorai - konsultacijų trūkumą tarp įvairaus lygio sprendimus priimančių tarptautinių, europinių, nacionalinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų.
Kyla toks įtarimas, kad parama nevyriausybinių organizacijų stiprinimui ir pilietinei visuomenei buvo konjunktūrinė, trumpo laikotarpio savotiška mada. Pasikeitus madoms, kai kurie rėmėjai lengvabūdiškai ieško naujų žaisliukų, senuosius numesdami į pakampę. Jeigu laimė yra turėti laisvę rūpintis visuomenine gerove, lengvabūdiškumui vietos čia būti negali, reikia būti nuosekliu ir atsakingu už filantropinės veiklos padarinius, antraip kils įtarimas dėl tikrųjų paramos teikimo motyvų - patogi poza tai, ar trumpalaikė užgaida?
Daugelis čia kalbėjusiųjų pabrėžė prasto valstybės teisinio reguliavimo padarinius, kiek tai liečia privačių rėmėjų interesus. Matome, kad labdara ir parama iš privačių asmenų ir verslo institucijų teka vangiai, ir čia labiausiai kaltas prastas įstatymas, neleidžiantis formuotis naujiems socialiniams filantropijos įgūdžiams. Biurokratinės kliūtys vis dar aukštesnės nei motyvacijos ar filantropinių intencijų bangos.
Pabaigai paklauskime, ką nevyriausybinės organizacijos turėtų ir galėtų daryti tam, kad pagausintų savo svarbiam vaidmeniui atlikti reikalingas lėšas. Pirmiausia, aktyviau imtis lobizmo, spausti valdžią ir pasiekti, kad ne pelno veiklą, labdarą ir paramą reguliuojantys įstatymai pagaliau taptų panašūs į tuos, kurie galioja normaliose sveikose demokratinėse valstybėse. Toli ieškoti nereikia - imkime, pavyzdžiui, Vengriją, ir mokykimės. Tuojau pat būtina įkurti Nuolatinę nevyriausybinių organizacijų komisiją, kurios narius Vyriausybė delsia paskirti jau beveik metai. Ši komisija galėtų būti ženklus katalizuojantis faktorius, tęsiant ir baigiant reformas ne pelno teisinio reguliavimo srityje.
Pačios nevyriausybinės organizacijos privalo rūpintis savo darbo kokybe ir įvaizdžiu, diegti savireguliacijos mechanizmus, garantuojančius profesionalų valdymą, veiklos skaidrumą ir deramą atskaitomybę, aukštus etinius standartus. Pirmas žingsnis jau žengtas - tai nevyriausybinių organizacijų veiklos manifestas, kurį NVO yra kviečiamos pasirašyti.
Nevyriausybinės organizacijos privalo pačios donorams ir rėmėjams pasakyti, kodėl yra svarbu tęsti paramą NVO sektoriaus ir pilietinės visuomenės aplamai stiprinimui. Teigiami pokyčiai pasiekiami ir negrįžtamai įtvirtinami tik per pakankamai didelį laiko tarpą, ir metų ar dviejų suteikta parama šiam sektoriui yra nepakankama.
Nevyriausybinės organizacijos turėtų sparčiau diegti modernius darbo su privačiais rėmėjais metodus, aktyviau skatinti turtingus piliečius ir ūkio subjektus imtis filantropinės veiklos. Verslininkai turėtų pagalvoti, ar nevertėtų jų teikiamos paramos labiau formalizuoti, steigiant paramos programas, stipendijas ar fondus, turinčius aiškius prioritetus ir motyvus. Galiausiai, jau laikas pagalvoti apie bendruomenės fondų ir endaumentų kūrimą, kaip ilgalaikes investicijas į filantropiją. Tokie procesai vyksta kaimyninėse šalyse, neišvengiamai jie vyks ir pas mus.
