Pelno nesiekiančių juridinių asmenų Apskaitos proceso organizavimo ypatumus didele dalimi lemia nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklos specifika. Iki 2005 m. pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, organizuodami apskaitos procesą, vadovavosi bendrais apskaitos reglamentais, kuriais vadovavosi ir pelno siekiančios įmonės. Tai NVO buhalteriams sudarė nemažai sunkumų.

 

Manau, kad daug lengviau bus tvarkyti apskaitą, pasirodžius “Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo taisyklėms”. Pilnai apie jų pritaikymo sėkmę bus galima kalbėti tik pasibaigus metams, kai teiksime finansinę atskaitomybę vadovaudamiesi naujomis Taisyklėmis. Tačiau ir dabar norėčiau pasidalinti mintimis apie praktinį šių taisyklių pritaikymą.

 

1. Nuo 2005 m. pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, priėmus PMĮ 5str. pakeitimus, tampa pelno mokesčio mokėtojais. Dėl to NVO atskaitomybės sudarymas nesibaigia finansinės atskaitomybės pateikimu, ir iškyla būtinybė nuo finansinės atskaitomybės pereiti prie mokestinės atskaitomybės. Mano nuomone, pereiti nuo finansinės atskaitomybės, sudarytos pagal naujai paskelbtas Taisykles, prie mokestinės atskaitomybės tampa sudėtinga. Pirmiausia dėl to, kad pelno nesiekiantys juridiniai asmenys vykdo ne tik komercinę veiklą, kuri, be to, yra dar ir šalutinė, bet ir visuomenei naudingą veiklą, kuri NVO veikloje yra pagrindinė. Tuo tarpu naujos apskaitos Taisyklės, reglamentuodamos pajamų bei sąnaudų pripažinimą, nurodo, kad pajamos ir sąnaudos pripažįstamos, kaip ir anksčiau, pagal kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus, ir neišskiria visuomenei naudingos veiklos sąnaudų ir komercinės veiklos sąnaudų. Toks bendras sąnaudų fiksavimas NVO apskaitoje labai apsunkina perėjimą prie mokestinės atskaitomybės, kadangi atsiranda poreikis turėti apskaitoje fiksuotas komercinės veiklos pajamas ir joms uždirbti sunaudotas sąnaudas.

 

Tuo tarpu Veiklos rezultatų ataskaita reikalauja, kad būtų rodomos visos veiklos sąnaudos (neišskiriant visuomenei naudingos ir komercinės veiklos sąnaudų) kompensuotos sąnaudos, pajamos iš komercinės veiklos ir veiklos rezultatas prieš apmokestinimą. Manau, kad tokia forma pateikti duomenys prieštarauja pajamų ir sąnaudų palyginimo principui. Veiklos rezultatų ataskaitos Pajamų straipsniuose yra rodomos pajamos, kurios yra gautos iš komercinės veiklos, nesvarbu, kad jos nėra įvardintos kaip komercinės veiklos pajamos, o Sąnaudų straipsniuose jau rodomos bendrosios - visos veiklos sąnaudos. Reziumuojant, Veiklos rezultatų ataskaitoje komercinės veiklos pajamos lyginamos su visomis sąnaudomis – tai neatitinka minėto principo. Tiesa, komercinės veiklos rezultatas nėra iškreipiamas, kadangi iš bendrųjų sąnaudų yra minusuojamos vadinamosios “Kompensuotos sąnaudos”.

 

2. Kitas klausimas, iškylantis organizuojant NVO apskaitą pagal naujas Taisykles, - ar teisingai atspindėti NVO veiklos rezultatai apskaitoje. Veiklos rezultatų ataskaita, kuri pateikta Taisyklėse, nepilnai atspindi šiuos rezultatus. Visuomenei naudingos veiklos rezultatams įvertinti neužtenka pelno rodiklio, o, be to, pelno uždirbimas, vykdant ūkinę komercinę veiklą, yra tik šalutinis NVO veiklos tikslas. Visuomenei naudingos veiklos rezultatams apibūdinti geriau tiktų ne pelno(nuostolio) rodiklis, o gautas finansavimas (t.y. surinktos iš atskirų rėmėjų lėšos, gauta parama iš fondų, iš užsienio valstybių, valstybės ir savivaldybės biudžetų tikslinės lėšos) ir jo panaudojimas pagal paskirtį, t.y. visuomenei naudingai veiklai vykdyti, kuri yra numatyta specialiuose NVO veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose (Viešųjų įstaigų, LPF, Asociacijų ir pan.) bei gauto finansavimo likutis, kuris užtikrina NVO veiklos tęstinumą.

 

Visuomenei naudingos veiklos rezultatams atspindėti labiau tiktų ataskaita FR 0478, kuri yra VMI teikiama “Paramos gavimo ir panaudojimo metinė ataskaita”, nei Veiklos rezultatų ataskaitos forma, pateikta Taisyklėse, ir finansavimo panaudojimo informacijos atskleidimas aiškinamajam rašte. Tokiai ataskaitai pateikti reikia, kad paramos gavimas ir panaudojimas būtų užfiksuoti apskaitoje piniginiu principu. Naujose apskaitos Taisyklėse tai apskaitoma kaupimo principu.

 

3. Taisyklėse išdėstyta finansavimo panaudojimo apskaita yra vykdoma kaupimo principu per sąnaudų kompensavimą, tačiau sąnaudų kompensavimo mechanizmo veikimas, t.y. jo taikymas praktikoje nėra aiškus. Taisyklės nurodo, kad įvairiais būdais gauto finansavimo panaudojimas apskaitoje registruojamas per kompensuotų sąnaudų sumas, tačiau, kaip turi būti apskaičiuojamos kompensuojamų sąnaudų sumos ir kam jos yra prilyginamos, Taisyklės nenurodo. Ir kuomet komercinės ir visuomenei naudingos veiklos sąnaudos apskaitoje fiksuojamos bendrai, jų neišskirstant komercinei ir visuomenei naudingai veiklai, sąnaudų kompensavimo mechanizmas tampa visiškai neaiškus. Grįžtant prie tos minties, kad fiksuojant NVO sąnaudas, jas reikia fiksuoti kaip komercinės ir visuomenei naudingos veiklos sąnaudas, ir tokiu būdu surinkus visuomenei naudingos veiklos sąnaudas už tam tikrą laikotarpį, taip būtų galima apskaičiuoti ir kompensuojamų sąnaudų sumas.

 

4. Kita problema yra kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principo taikymas visuomenei naudingos veiklos sąnaudų apskaitoje. Kyla klausimas, ar galima taikyti šį principą tokiai veiklai, kada pajamos iš viso nepripažįstamos, o apskaitomos tik tos sąnaudos, kurios vėliau yra kompensuojamos. Ir tuo pačiu kyla klausimas, ar nebūtų teoriškai teisingiau, apskaitant visuomenei naudingos veiklos sąnaudas taikyti piniginį principą.

 

5. Dar vienas svarbus klausimas, su kuriuo susiduriame organizuodami NVO apskaitą, yra toks: kokiais vieningais ir visiems priimtinais kriterijais reikia vadovautis, kad teisingai būtų paskirstomos bendros veiklos sąnaudos tarp visuomenei naudingos veiklos ir komercinės veiklos. Juk tokios sąnaudos, kaip darbuotojų apmokėjimas, ITN, patalpų nuomos ir išlaikymo, transporto, ryšių ir panašios, dalyvauja ir komercinių pajamų uždirbime ir vykdant visuomenei naudingą veiklą. Gal vienas iš kriterijų galėtų būti gauto finansavimo ir uždirbtų komercinių pajamų santykis, kuriuo vadovaujantis būtų galima skirstyti veiklos bendrąsias sąnaudas tarp komercinės veiklos ir visuomenei naudingos veiklos sąnaudų.

 

6. NVO buhalterinė apskaita be tradicinių apskaitos informacijos vartotojų (valdymo personalo, savininkų, partnerių, kreditorių, valstybinių institucijų ir pan.) turi tik NVO būdingus apskaitos informacijos vartotojus, t.y. rėmėjus, kitus finansavimo šaltinius, kurie diktuoja NVO apskaitai savus reikalavimus. Todėl finansavimo panaudojimas turi būti apskaitomas pagal jų iškeltus reikalavimus. Remiantis darbo praktika galima teigti, kad finansuotojų iškelti reikalavimai nesiderina su Taisyklių reikalavimais. Daugeliu atvejų rėmėjai reikalauja, kad finansavimo panaudojimas būtų apskaitomas pinigų principu. Taigi, be finansinės ir mokestinės atskaitomybės atsiranda būtinybė teikti ir atskaitomybę rėmėjams pagal jų reikalavimus.

 

Taigi pelno nesiekiančių juridinių asmenų apskaita tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprasta, o iš tikrųjų ji yra gana sudėtinga. Labai džiugu, kad ir NVO apskaita jau sulaukė dėmesio.