Valstybės dydžiais ekonominėje literatūroje yra vadinami jos sąlyginiai dydžiai:  lyginamasis užimtumo valstybiniame sektoriuje ir bendro užimtumo dydis; lyginamasis valstybės nuosavo turto ir viso nacionalinio turto dydis; lyginamasis pagaminto valstybinėse įmonėse produkto ir bendro pagaminto produkto dydis; lyginamasis valstybės ir nacionalinių investicijų dydis; lyginamasis valstybės išlaidų bendrame vidaus produkte dydis.

 

Pranešime yra nagrinėjama sąlyginių dydžių įtaka ekonominio augimo tempui. Yra keletas skirtingų požiūrių į tokią sąveiką ir jos poveikio stiprumą.

 

Empirinio tyrimo atlikimui visų pirma buvo būtina pasirinkti valstybės sąlyginių dydžių rodiklį. Rodikliu, kuris geriausiai atspindi (nors ir ne visiškai) bendrą finansinių išteklių paskirstymą valstybiniame biudžete, pasirinktas sąlyginis valstybės išlaidų BVP dydis. Valstybės išlaidos yra nustatomos išplėstinės vyriausybės lygyje.

 

Ekonominės analizės institute pagal  TVF pateiktus  duomenis ir pagal daugelio šalių statistiką buvo atlikti skaičiavimai.

 

Stabiliausi minimi literatūroje statistiniai ekonominio augimo priklausomybės nuo valstybės dydžių dėsningumai pateikiami remiantis EBPO šalių patirtimi.  Valstybės išlaidų BVP vienam gyventojui lyginamojo dydžio augimas EBPO šalyse esant vienodoms sąlygoms per pastaruosius ketverius dešimtmečius sąlygojo vidutinių metinių BVP augimo tempų mažėjimą apytiksliai  0,1%.

 

Tyrinėjant platesnę stebėjimų visumą, mažėja tiriamo dėsningumo tvirtumas, silpnėja jį patvirtinantys pajėgumai, ir krinta tendencijos valdymo statistinių duomenų kokybė. Gali būti, kad susipažinę su tokio tipo modeliais, kai kurie tyrinėtojai padarė išvadą, kad nėra stabilaus ryšio tarp valstybės dydžių ir ekonominio augimo tempų.  Mūsų požiūriu tokios išvados yra pirmalaikės.  Tyrinėjamo dėsningumo kokybės mažėjimas yra paaiškinamas didesniu tyrinėjamos visumos nevienalytiškumu.  Būtina, kad ji taptų vienalytiškesnė.  Todėl svarbu, visų pirma, nustatyti veiksnius, lemiančius valstybės dydžius, antra, pagal šiuos veiksnius padalinti tiriamą visumą į vienalytes grupes, trečia, patikrinti, ar jos susijusios su valstybės dydžiais ir ekonominio augimo tempais.

 

Kaip nepriklausomi kintamieji buvo tiriami 46 galimi lemiantys veiksniai, plačiai apibūdinantys valstybės gyvavimo ir veikimo sąlygas skirtingose šalyse: geografinė padėtis, klimatas, gamtiniai ištekliai, demografija, gyventojų įvairovė, valstybės administracinė sistema, ekonomika, užsienio prekyba.  Tarp tirtų veiksnių buvo išskirti tik du veiksniai, pagal kuriuos galima būtų sukurti modelį, geriausiai apibūdinantį valstybės dydžius.  Tai pat paaiškėjo, kad objektyvūs endogeniniai veiksniai – šalies ekonominio išsivystymo lygis ir gyventojų skaičius – daug tiksliau nustato valstybės pajamų BVP lyginamąjį dydį, negu valstybės išlaidų dydį.  Todėl valstybės dydžių nustatymui buvo leista naudoti valstybės pajamų, išreikštų BVP, lyginamojo dydžio modelį.

 

Valstybės dydžiai geriausiai yra apibūdinami šiuo regresiniu modeliu:

REV = -15,300 + 6,723 х LnGDPpc - 1,357хLnPOP + е,

              (-2541)   (11,081)                  (-4,013)

kur: REV – valstybės pajamų, išreikštų BVP, lyginamasis dydis; LnGDPpc – vidutinis metinis BVP dydis vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą 1993 m. kainomis ; LnPOP – vidutinio metinio gyventojų skaičiaus dydis, е - likutis; t - statistikа – skliausteliuose.

 

Modelis yra laikomas statistiškai reikšmingu, esant 99 procentų pasikliaujamajam intervalui.  Daugybinis R² = 0,47. Vertinimo paklaida = 8,33. Pagal modelį galima spręsti, kad apytiksliai 47% valstybės pajamų, išreikštų BVP, lyginamojo dydžio kitimas yra paaiškinamas dviejų veiksnių kitimu – ekonominio išsivystymo lygiu ir gyventojų skaičiumi.

 

Pritaikant šį modelį valstybės išlaidų BVP lyginamajam dydžiui, regresinės lygties savybės truputį prastėja.

 

Reikšmės, gautos atliekant šio modelio skaičiavimus, buvo pripažintos valstybės dydžių modelio reikšmėmis. 166 šalių visuma buvo klasifikuojama pagal valstybės išlaidų BVP lyginamojo dydžio faktinių reikšmių nuokrypio dydį nuo modelio reikšmių.  Analizuojant šį grupavimą buvo pastebėtas neigiamas ryšys tarp apskaičiuoto nukrypimo dydžio ir ekonominio augimo tempų.  Valstybės faktinių išlaidų nukrypimo padidėjimas nuo modelio išlaidų 1 gyventojui vienodomis sąlygomis lemia 0,14% vidutinių metinių BVP augimo tempų sumažėjimą.

 

Stebėjimų visumos padalijimui į vienalytes grupes buvo būtina pasirinkti kiekybinius kiekvieno veiksnio, įtraukto į valstybės dydžių modelį, kriterijus.  Ekonominio išsivystymo lygiui ( BVP vienam gyventojui pagal valiutų perkamosios galios paritetą) buvo pasirinkti du kiekybiniai kriterijai:  3000 ir 9000 USD 1993 m. kainomis, gyventojų skaičiui – trys kriterijai: 1 mln., 5 mln. ir 20 mln. gyventojų.  Nuoseklus šių kriterijų taikymas visoje 166 šalių visumoje suteikė galimybę ją paskirstyti:  pagal ekonominio išsivystymo lygį – į tris grupes:  silpnai išsivysčiusios šalys ( BVP vienam gyventojui mažiau 3000 USD), besivystančios šalys ( nuo 3000 iki 9000 USD) , išsivysčiusios šalys ( virš 9000 USD);  pagal gyventojų skaičių – į keturias grupes:  nykštukinės valstybės (gyventojų skaičius yra mažesnis, negu 1 mln.), mažosios (nuo 1 mln. iki 5 mln.), vidutinės ( nuo 5 mln. iki 20 mln.), didžiosios (daugiau kaip 20 mln. gyventojų).  Vienalaikis kiekybinių kriterijų taikymas leido tiriamą šalių visumą padalinti į 12 pogrupių, kuriuose yra nuo 6 iki 30 šalių. 

 

Vidutinių fiskalinio svorio reikšmių analizė pagal gautas grupes patvirtina dėsningumų, minėtų kuriant valstybės dydžio modelį, galiojimą.  Pereinant į aukštesnę ekonominio išsivystymo stadiją, valstybės dydžiai tendencingai auga. Šis dėsningumas yra vadinamas Vagnerio dėsniu.  Lyginamasis valstybės pajamų, išreikštų BVP, dydis išauga vidutiniškai nuo 21,8% silpnai išsivysčiusiose šalyse iki 29,8% besivystančiose šalyse - ir iki 38,7% išsivysčiusiose šalyse.  Taip pat padidėja lyginamasis valstybės išlaidų BVP dydis – nuo 27,3 iki 33,0 ir 40,3% BVP atitinkamai.

Augant gyventojų skaičiui, valstybės dydžiai tendencingai mažėja. Lyginamasis valstybės pajamų, išreikštų BVP, dydis vidutiniškai sumažėja nuo 34,3% nykštukinėse valstybėse iki 29,9% mažose valstybėse, 27,2% vidutinio dyžio valstybėse ir 26,8% didžiosiose valstybėse.  Panašiai sumažėja ir lyginamasis valstybės išlaidų BVP dydis  — nuo 37,8% iki 33,8, 31,0 ir 30,4% atitinkamai.

 

Pagal nustatytus dėsningumus minimalūs valstybės dydžiai yra būdingi silpnai išsivysčiusioms šalims su vidutiniu ir dideliu gyventojų skaičiumi (lyginamasis valstybės pajamų, išreikštų BVP, dydis  — 18,9-19,7%, valstybės išlaidų — 23,6-24,2%), o maksimalūs — išsivysčiusiose šalyse (35,4-41,2 ir 36,8-43,5% BVP atitinkamai).

 

Pagal šiuos dėsningumus galima pakankamai tiksliai numatyti valstybės dydžius šalyse su skirtingu išsivystymo lygiu ir skirtingu gyventojų skaičiumi, o taip pat apskaičiuoti valstybės dydžių faktinių reikšmių nukrypimus nuo modelio reikšmių.  Dabar galime analizuoti sąveiką tarp valstybės dydžių ir ekonominio augimo tempų, atsižvelgiant į grupes, vienijančias šalis su maždaug vienodais apibūdinančiais bruožais.

 

Fiskalinio svorio dydžio svyravimai kokybiškai vienalyčių grupių ribose lemia juntamus pokyčius ekonominio augimo tempuose.  Tose grupėse, kuriose yra matomas statistiškai stabilus ryšys, jis stiprėja, mažėjant išsivystymo lygiui ir didėjant gyventojų skaičiui.  Jei išsivysčiusiose šalyse valstybės dydžių padidėjimas BVP vienam gyventojui skirtingomis sąlygomis reiškia vidutinių metinių ekonominio augimo tempų sumažėjimą 0,08-0,12%, tai besivystančiose šalyse — 0,16-0,18%, o silpnai išsivysčiusiose šalyse — net 0,32%. Taigi, galima teigti, kad ekonominio augimo tempų požiūriu vienodi faktinių valstybės dydžių nukrypimai nuo numatomų dydžių lemia nepastoviai teigiamas pasekmes nykštukinėms išsivysčiusioms valstybėms, vidutiniškai neigiamas pasekmes – mažoms išsivysčiusioms valstybėms, labiausiai juntamas neigiamas pasekmes – didelėms skurdžioms valstybėms.

 

Pagal statistinę sąveiką tarp valstybės dydžių ir ekonominio augimo tempų galima apskaičiuoti optimalius valstybės dydžius kiekvienam tiriamam pogrupiui.

 

Optimaliais valstybės dydžiais šiame pranešime yra vadinama vidutinė lyginamojo valstybės išlaidų BVP dydžio reikšmė šalyse, sudarančiose vieną penktąją bendro šalių grupės skaičiaus dalį, ir paskirstytose pagal valstybės išlaidų BVP lyginamąjį dydį, o taip pat turinčiose maksimalius ekonominio augimo tempus šioje grupėje, palyginus su bet kuriomis kitomis penktosiomis dalimis. Pagal atliktus skaičiavimus galime daryti keletą išvadų:

1.                          Šalių grupėse, kur yra ryškūs statistiniai ryšiai, optimalūs valstybės dydžiai 1991-2000 m. sudarė: silpnai išsivysčiusiose šalyse — apie 15% BVP, besivystančiose šalyse — apie 17%, išsivysčiusiose šalyse — apie 24% BVP.

2.                          Optimalių valstybės dydžių reikšmės visose šalių grupėse ( išskyrus nykštukines valstybes) yra daug mažesnės, negu ne tik jos maksimalūs dydžiai, bet ir vidutiniai valstybės dydžiai grupėse. Tai reiškia, kad faktiniai valstybės dydžiai yra žymiai didesni už jos optimalius dydžius.

3.                          Ženklus atotrūkis tarp faktinių ir optimalių valstybės ekonominio augimo tempų, atsiradęs dėl skirtumų tarp faktinių ir optimalių valstybės dydžių, byloja apie galimą ekonominio augimo tempų daugelyje pasaulio šalių pagreitinimą.

 

Sąveikos tarp valstybės dydžių ir ekonominio augimo tempų pobūdį galime matyti pagal šalių pogrupio su vidutiniu išsivystymo lygiu ir dideliu gyventojų skaičiumi grupės, į kurią patenka ir Rusija, pavyzdį.  Ekonominio augimo tempų priklausomybė nuo valstybės dydžių joje yra pakankamai stipri.  Tendencijos kreivių rinkinyje, geriausiai apibūdinančiame stebėjimų visumos pasiskirstymą šiame pogrupyje (be Lenkijos), gaunamas antro lygio polinomas, turintis apverstos lotyniškos U raidės formą.

 

Išsprendus šią augimo tempų maksimizavimo lygtį gauname lyginamąjį valstybės išlaidų BVP dydį, lygų 20,9%. Šią fiskalinio svorio reikšmę, atitinkančią maksimalius augimo tempus nurodytoje grupėje, galima vadinti optimaliais valstybės dydžiais besivystančiose šalyse su dideliu gyventojų skaičiumi.  Gautos kreivės duomenys yra tokie, kad valstybės išlaidų BVP lyginamajam skaičiui esant mažesniam, negu 20,9%, jo augimas, kaip taisyklė, yra siejamas su ekonominio augimo tempų didėjimu (kylanti kreivės dalis).  Tokį valstybės dydžių lygį, kai jam didėjant, auga ekonominio išsivystymo tempai, galima vadinti būtinu.

 

Valstybės dydžiams peržengus optimalaus dydžio ribas prasideda laipsniškas ekonominio augimo tempų mažėjimas (nusileidžianti kreivės dalis).  Tokius valstybės dydžius (apytiksliai 21-36% BVP ribose) besivystančių šalių grupėje su dideliu gyventojų skaičiumi galima vadinti neracionaliais. Pasiekus valstybės išlaidų lyginamojo dydžio lygį, artimą 36% BVP, vidutiniai metiniai ekonominio augimo tempai tampa lygūs nuliui.  Šį valstybės dydžių skaičių galime vadinti kritiniu.  Toliau didinant valstybės dydžius, vidutiniai ekonominio augimo tempai įgyja pastovias neigiamas reikšmes.  Tokius valstybės dydžius galima vadinti pertekliniais.

Ekonominio augimo tempų priklausomybės nuo sąlyginių valstybės dydžių kreivė primena lotyniškąją raidę S, pasuktą pagal vertikalią ašį ir paguldytą horizontaliai. 

 

Jos pradinis taškas parodo ne statistikos fiksuojamą atvejį, kai ir sąlyginiai, ir absoliutūs valstybės dydžiai yra lygūs nuliui (kitaip tariant, nėra valstybės).  Tokia situacija  yra visiškai galima, nes palyginus  ekonominės veiklos ir valstybės sąvokas, valstybė yra daug vėliau atsiradęs reiškinys.  Šiuo atveju ankstyvi ekonominio augimo tempai yra teigiami, nors ir nedideli ( pavyzdžiui – žmonijos vystymasis iki valstybinio laikotarpio.)

 

Valstybės atsiradimas ir jos veiklos aktyvinimas lemia jos dydžių – sąlyginių ir absoliučių – didėjimą.  Valstybei suteikus nevalstybiniam sektoriui keletą pagrindinių paslaugų, pradžioje yra matoma teigiama įtaka ekonominio augimo tempams.  Tokius valstybės dydžius galime vadinti būtinais.

 

Toliau didinami sąlyginiai valstybės dydžiai lemia didesnius absoliučius ekonominio augimo tempus, nors jų augimo greitis laipsniškai krinta.  Maksimali grąža nuo kiekvieno papildomo lyginamojo valstybinių išlaidų BVP dydžio prieaugio procento mažėja, kol tampa lygi nuliui.  Ekonominio augimo tempai tampa maksimaliais, o valstybės dydžiai (ir sąlyginiai, ir absoliutūs) – optimaliais ekonominio augimo tempų maksimizavimo požiūriu.  Tuo metu valstybės dydžiai (ir absoliutūs, ir sąlyginiai) dar nėra pasiekę savo galimo maksimalaus dydžio.

 

Stengiantis dar labiau padidinti valstybės (absoliutūs dydžiai) išteklius, ji toliau didina lyginamuosius dydžius BVP.  Tačiau jų didėjimas lemia visišką augimo tempų mažėjimą (jie pasislenka išilgai kreivės žemyn į dešinę).  Maksimali grąža nuo fiskalinio svorio prieaugio tampa neigiama.   Tačiau, absoliutūs ekonominio augimo tempai ir toliau lieka teigiamais.  Tokius valstybės dydžius galime vadinti neracionaliais. 

 

Mažėjant valstybės augimo tempams, valstybė ir toliau didina savo mastus.  Augant sąlyginiams ir absoliutiems valstybės dydžiams tam tikrame ekonominio augimo tempų lygyje jie tampa lygūs nuliui.  Vadinasi, valstybės dydžiai tampa kritiniais.  Absoliutūs valstybės dydžiai pasiekia maksimalią ribą.

 

Tolesnis sąlyginių valstybės dydžių augimas (neatsižvelgiant į tai, kad ekonomikos augimo tempai įgauna neigiamas reikšmes) byloja apie augimo tempų pasislinkimą išilgai kreivės žemyn į dešinę.  Ateina toks laikas, kai išteklių, valstybės išimamų iš privataus sektoriaus, didinimas tampa nepakankamu tam, kad kompensuoti jų absoliutų mažinimą, lemiamą gamybos mažėjimu privačiame sektoriuje.  Absoliutūs valstybės dydžiai mažėja, nors jos sąlyginiai dydžiai dar kol kas auga.  Todėl, valstybės dydžiai šiame etape vadinami pertekliniais.

 

Istorijoje yra žinomi atvejai, kai neatsižvelgiant į ekonominę katastrofą, įvykusią dėl beatodairiškos valstybės ekspansijos, ji ir toliau skurdino ekonomiką, neįtikėtinai dideliais tempais mažindama šalies išteklius.  Tam tikru metu krizė ekonomikoje tampa laisvu kritimu.  Toliau besitęsiantis valstybės santykinių dydžių didinimas skatina ūkinio ir visuomeninio gyvenimo irimą.  Valstybės dydžiai tampa katastrofiškais.

 

Ekonominės katastrofos, kaip taisyklė, skatina valstybinės politikos pokyčius.  Ateina metas, kai ji pradeda riboti savo dalyvavimą ūkinėje veikloje.  Tuo metu sąlyginių dydžių mažinimas lemia augimo tempų slinkimą išilgai kreivės aukštyn į kairę.  Pradžioje mažėja nuosmukio tempai, o vėliau augimo tempai įgyja teigiamas reikšmes.

 

Ekonominio augimo tempų (privataus ir nacionalinio turto didinimo tempų, ekonominio šalies išsivystymo lygio augimo tempų ir gyvenimo lygio augimo tempų) maksimizavimo tikslai nėra lygūs valstybės (jos sąlyginių ir absoliučių dydžių) išteklių didinimo tikslams. Kitaip tariant, valstybės ir nacionalinės ekonomikos interesai ne visada sutampa.

 

Ši problema negali būti sprendžiama per trumpą laikotarpį.  Vienalaikis dviejų skirtingų funkcijų su nevienodais ekstremumais maksimizavimas yra neįmanomas.  Problemą galima spręsti tik išplėstinėje laiko sąvokoje.  Tada ekonomikos augimo tempų maksimizavimas padidina visumines gaminamų vidutinėje ir ilgalaikėje perspektyvoje išteklių apimtis. Šių išteklių apimtys gali būti didinamos tiek, kiek sąlyginai mažesnis lyginamasis valstybės išėmimų iš ekonomikos dydis vis dar aprūpina jų reikšmingesnius absoliučius dydžius.

 

Klasikiniu pavyzdžiu galima laikyti strateginį manevrą, atliktą 1979-1996 m. Kinijoje.  Valstybės išlaidų lyginamojo dydžio BVP mažinimas nuo 36% iki 13% lėmė vidutinių metinių ekonominio augimo tempų padidėjimą iki 9,6%. Todėl per 17 metų ne tik realus BVP dydis išaugo 5 kartus, bet ir 2 kartus išaugo valstybės išlaidų absoliučios apimtys.  Sekančiais metais valstybės išlaidos Kinijoje išaugo iki 20% BVP, ir tai neturėjo didelės neigiamos įtakos ekonomikos augimui.

 

Valstybės dydžiai su ekonominio augimo tempais yra siejami pagal nelinijinio tipo dėsningumą.  Nedidelėse šalyse (kur gyventojų skaičius nesiekia 1 mln.) valstybės dydžių augimas yra siejamas su ekonominio augimo tempais, nors  tai ne visada atsispindi statistikoje.

Šalyse, kuriose yra ne daugiau 1 mln. gyventojų, padidėjus valstybės dydžiams lėtėja ekonominis augimas.  Mažose silpnai išsivysčiusiose valstybėse neigiama sąveika tarp valstybės dydžių ir ekonominio augimo tempų yra nepastovesnė, o mažose išsivysčiusiose šalyse — silpnesnė. Augant ekonominio išsivystymo lygiui jos pastovumas didėja, tačiau nepraranda stiprumo.  Augant gyventojų skaičiui ir pastovumas, ir sąveikos stiprumas auga.  Pastoviausia neigiama ekonominio augimo priklausomybė nuo valstybės dydžių būdinga didelėms išsivysčiusioms šalims, o stipriausia – didelėms šalims su žemu ekonominio išsivystymo lygiu.

 

Nelinijinis tokios sąveikos tipas suteikia galimybę apskaičiuoti kritinius ir optimalius valstybės dydžius tam tikroms valstybių grupėms ir atskiroms šalims.  Rusijai valstybės išlaidų kritiniu dydžiu, kurį viršijus stabilus ekonominis augimas sustoja ir prasideda nuosmukis, yra 36-38% BVP lygis.  Optimaliais valstybės dydžiais, kai yra maksimizuojami ekonominio augimo tempai, Rusijoje vadinama 18-21 % BVP riba.

 

Rekomendacijos dėl faktinių valstybės dydžių keitimo priklauso nuo vienoje ar kitoje šalyje nustatyto kritinio ir optimalaus jų lygio. Šiandieninis faktinis fiskalinio svorio lygis Rusijoje žymiai padidintas   lyginant su kitomis panašaus išsivystymo lygio šalimis ir panašiu gyventojų skaičiumi, o taip pat jis yra padidintas ir ekonominio augimo tempų maksimizavimo požiūriu.  Ir pagal tarptautinius palyginimus, ir pagal šalies patirtį Rusijos BVP vidutinėje perspektyvoje gali nuolat augti  8-9 % per metus. Būtina (nors ir nepakankama) tokio augimo sąlyga yra šiandieninių valstybės dydžių mažinimas ne mažiau, kaip 10-15% BVP.  Toks sumažinimas galėtų būti atliktas per artimiausius 10-15 metų. Įgyvendinus tokį planą Rusijos BVP būtų sureguliuotas iki 2015 m..