Kartą, skrisdama lėktuvu, „Financial Times“ aptikau vieną įdomų straipsnelį, kurio gailiuosi neišsaugojusi, tačiau itin gerai pamenu jo turinį. Straipsnelis buvo trumpas, jame buvo kalbama apie mažų mokesčių šalims (ofšorams) tarptautinių institucijų daromą spaudimą didinti mokesčius ir baigti žalingos konkurencijos žaidimą. Straipsnelyje buvo cituojamas vieno iš ofšorų – Jersey – vyriausybės vadovo atsakymas, kurio esmė buvo tokia: o kodėl gi mes turime kelti mokesčius, jei ir esant žemiems mokesčiams surenkamų lėšų visiškai pakanka valdžios reikmėms finansuoti. Buvau sužavėta atsakymo tiesumu ir paprastumu. Sutikite, sunku būtų įsivaizduoti kurį nors iš mūsų, o ir kaimyninių šalių vadovų, tariančių tokius tvirtus ir tokius nenuginčijamus žodžius.

 

Mums labiau pažįstama yra visai kitokio pobūdžio retorika, lydinti ir konkrečius veiksmus mokesčių reformos srityje. „Taip reikalauja Europos Sąjungos direktyvos“. „Tai prieštarauja ES praktikai“. „Taip elgiasi dauguma Europos Sąjungos šalių“. Šie apmokestinimo argumentai per pastaruosius kelerius metus tapo įprasti mūsų ausiai. Iš tikrųjų, integracija į Europos Sąjungą tapo net nemėginamu ginčyti argumentu. Ir net tose srityse, kur iš tikrųjų, jokių formalių reikalavimų nėra, stengiamasi neišsiskirti, prisiderinti. Suprantu, kodėl. Tai siūlantiems ir vykdantiems mokesčių reformas tiesiog labai patogu ir saugu – ne aš sugalvojau, ne mano ir atsakomybė. Įsivaizduoju, kad bent jau Lietuvos politikai vienbalsiai pritartų visų mokesčių harmonizavimui – mažiau atsakomybės tektų.

 

Laimei, ne visos Europos Sąjungos narės taip galvoja ir būtent todėl iki šiol tiesioginiai mokesčiai lieka konkurencijos objektu. Kaip žinia, pastangos harmonizuoti visus mokesčius žlugo, kol kas tenkinamai kompromisiniu sprendimu - Gero elgesio taisyklės (Code of Conduct), kurių šalys turi laikytis tiesioginio apmokestinimo srityje. Tačiau tai nereiškia, kad diskusija baigta. Buvo, yra ir bus Europos Sąjungoje pastangų suvienodinti visus mokesčius. Bent jau judama ta kryptimi. Retorika, kalbant apie mokesčių konkurencija yra maždaug tokia (citatą paėmiau iš švietėjiško leidinuko apie ES mokesčių sistemą, ir tai labai gerai atspindi vyraujančias pažiūras). Rašoma: „Mokesčių konkurencija. Sprendimai apie investicijas, verslą, darbą ir pajamas yra itin jautrūs skirtumams, esantiems nacionalinėse mokesčių ir socialinio draudimo sistemose. Augant mobilumui ir apmokestinimo skirtumams, verslas gali išsiaiškinti šiuos skirtumus ir ieškoti šalies, kurioje mokesčiai yra mažiausi. Tokia konkurencija tarp šalių – narių daro spaudimą apmokestinimo lygiui ir, jei nereguliuojama, gali būti žalinga, nes kenkia teisingumui ir visuminiam mokesčių sistemos efektyvumui“. Štai taip. Prie šių teiginių dar grįšiu vėliau savo pranešime.

 

Konferencijoje buvo daug diskutuota ir ieškota atsakymų į klausimus: ar reikalinga mokesčių konkurencija, kuo gali pasitarnauti harmonizavimas, kitaip tariant, kas geriau – vienodos ar skirtingos mokesčių sistemos.

 

Visų pirma noriu tarti kelis žodžius apie politinį mokesčių konkurencijos aspektą, kad aptarusi šį klausimą daugiau prie jo plačiau nebegrįžčiau, o nagrinėčiau išimtinai ekonominius dalykus. Taigi, politinis mokesčių konkurencijos aspektas yra itin glaudžiai susijęs su demokratija. Mat laisvame pasaulyje esama mokesčių konkurencija visų pirma yra demokratijos rezultatas. Žmonės renkasi valdžią, kuri nustato tam tikrus mokesčius. Būtent dėl demokratijos, įsivyravusios didžiojoje pasaulio dalyje, žmonės paprastai tariant turi tai, „ką išsirinko“. Konkurencijos ir demokratijos sąsaja yra abipusė. Kad ir toliau toji demokratija būtų gyvenimo tikrove, žmonėms būtina realaus, o ne nominalaus pasirinkimo galimybė. Mat jei visuotinio mokesčių harmonizavimo pagalba iš renkamos žemesnio rango valdžios būtų atimta galimybė daryti įtaką tokioje reikšmingoje – nepaneigsi – srityje, kaip mokesčiai, žmonių paskatos „dalyvauti demokratijoje“ žymiai sumenktų. Ir pati demokratija žymiai sumenktų. Kiek žinau, demokratijos vėliava dar nenuleista nei vienoje ją iškėlusioje šalyje, todėl pilnavertei demokratijai būtini išrinktos valdžios įgaliojimai ką nors keisti, ir žmonių supratimas, kad jie sprendžia. Nes kam gi rinkti žemesnio rango valdžią, kuri nesprendžia esminių dalykų, ir koks gi pasirinkimas iš visų vienodų?

 

Apibendrinu – pasaulyje egzistuojanti mokesčių konkurencija yra demokratijos rezultatas ir jos saugiklis. Mat jei viena (aukštesnė, tolimesnė) valdžia pasikėsina į žemesniosios valdžios įgaliojimus, akivaizdu, kad tokiu būdu žmonių susidomėjimas apribota žemesniąja valdžia nyksta, o su juo nyksta ir demokratija. Pastarasis mano sakinys – ne prieš valdžios, kaip prievartos aparato apribojimą, jokiu būdu ne. Manau, kad valdžios įgaliojimai spręsti, reguliuoti ir valdyti turi būti ribojami. Valdžios savivalę gana efektyviai riboja jų tarpusavio konkurencija, kurios pilnavertiškumui reikalinga ir visapusiška galimybė spręsti.

 

Šiandieniniame pasaulyje egzistuojanti mokesčių konkurencija yra ne tik politinio, bet ir ekonominio žmonių pasirinkimo rezultatas. Politikos suteikta galimybė mokesčių konkurencijai suteikė žmogui ir ekonominio pasirinkimo laisvę, mokesčių konkurencija leido išaiškinti žmonių pasirinkimus, jų preferencijas. Kokios jos yra, tos žmonių preferencijos mokesčių atžvilgiu?

 

Na, iš tikrųjų, nėra visiškai aiškaus ir išgryninto atsakymo, kas gi per daiktas yra mokesčiai – ar užmokestis už valstybės paslaugą, ar tiesiog perskirstymo įrankis. Visose šalyse yra abiejų šių variantų mišinys, todėl sprendžiant, koks yra žmonių pasirinkimas, reikia aptarti abu atvejus.

 

Taigi, tais atvejais, kai mokesčiai yra apmokėjimas už valstybės paslaugas, tam tikros valstybės funkcijos įsigijimas, kitokia nei įprasta rinkoje pirkimo tvarka iš ypatingojo jos teikėjo, kiekvienas racionalus žmogus yra suinteresuotas gauti kuo geresnės kokybės paslaugą kuo mažesne kaina. Tokia yra racionalaus žmogaus elgesio formulė, neteko sutikti kitaip besielgiančių, na, nebent anekdotuose apie „naujuosius turtuolius“. Vadinasi, jei, kitoms sąlygoms esant lygioms, žmogus renkasi tarp vienodos kokybės paslaugų, jo argumentas visuomet yra kaina. Visuomet žmogus norės pigiau įsigyti pageidaujamą paslaugą, ir tas faktas, pabrėžiu, kad šią paslaugą teikia valstybė niekaip nepakeičia šio esminio pasirinkimo kriterijaus. Žmogus sutinka mokėti daugiau tik tuomet, kai perka geresnės kokybės paslaugą arba kai neturi pasirinkimo. Išvadą norėčiau pateikti kaip klausimą auditorijai: ar yra geresnis būdas, kaip skatinti paslaugų gerėjimą ir kainos mažėjimą nei konkurencija? Iš tikrųjų, tik konkurencija realiai saugo vartotoją. Būtent todėl Europos Sąjunga taip aktyviai saugo konkurenciją tarp privačių subjektų. Jei pravestume analogiją su valstybės teikiamomis paslaugomis, tai ir jos atžvilgiu turėtų būti draudžiami karteliniai susitarimai, į kuriuos panėšėja šiuolaikinis mokesčių harmonizavimas. Ir jei mokesčiams šiuo atveju taikomos visiškai skirtingos taisyklės, tai ar nešlubuoja tuomet nuoseklumas, siekiant apsaugoti deklaruojamas vertybes?

 

Kitas apmokestinimo atvejis yra kuomet asmuo reikalingas tik pinigams sumokėti, tačiau už tai iš valstybės nieko negauna mainais. Kitaip tariant, kai mokesčiai yra perskirstymo įrankis. Šiuo atveju racionalaus žmogaus poreikis mažiems mokesčiams yra itin akivaizdus. Net ir didžiausias solidarumo jausmas, atjauta silpniesiems niekuomet nepanaikins žmogaus troškimo atjausti ir prisidėti asmeniškai ir personalizuotai, ir tuomet, kai jis pats to nori, ir tokia suma, kuria nori, o privalomą indėlį minimizuoti. Kokia tvarka gali padėti žmogui patenkinti poreikį nepermokėti už solidarumą? Vėlgi – tik konkurencija.

 

Taigi, žmogaus poreikis mažiems mokesčiams egzistuoja, ir šio fakto įrodymui nereikia daryti specialių tyrimų ar eksperimentų. Pats gyvenimas ir kasdieniai žmonių pasirinkimai nuolat ir nuolat patvirtina žmogaus poreikį mažiems mokesčiams. Pakanka pažvelgti, kokie populiarūs šiais laikais yra ofšorai, kokie kapitalo srautai ten krypsta, koks šešėlinės ekonomikos gylis ir plotis – ir suprasime, kad žmogus yra žmogus, jo noras gyventi geriau niekur neišnyko.

 

O dabar noriu sugrįžti prie mano pateiktos citatos apie mokesčių konkurencijos žalą Europos Sąjungoje, kurioje teigiama, kad konkurencija tarp šalių – narių daro spaudimą apmokestinimo lygiui. Europos Sąjungoje puikiai suvokta, kad mokesčių konkurencija yra mokesčių mažinimo prielaida. Ar mokesčių harmonizavimo tikslas – apsaugoti nuo šio spaudimo? Darau išvadą, kad taip. Pakanka pažvelgti į ES mokesčių direktyvas, jog suprastum, kad jos nustato minimalų mokesčių lygį. Kitaip tariant, jos kruopščiai saugo vietos valdžią nuo per mažų mokesčių. Būtent šis, o ne kokie nors kiti motyvai, pagrindžia mokesčių harmonizavimą Europoje. Kaip sakoma, varnas varnui (supraskite – valdžia) akies nekerta.

 

Ar yra kitas būdas kuo mažesniems mokesčiams garantuoti? Ar šią funkciją gali atlikti mokesčių harmonizavimas? Galėtų, tačiau ne toks, koks vykdomas šiandieninėje Europos Sąjungoje, kuomet nustatomos minimalių mokesčių taisyklės, bet toks, kuomet nustatomos maksimalių mokesčių taisyklės, o valdžia negali sau leisti būti brangesnė, nei nustatytas maksimalus lygis. Toks būdas bent jau artimiausius dešimtmečius yra nerealus, antra, jis apribotų galimybes tų, kurie nori didesnių mokesčių ir geresnių valdžios paslaugų, trečia, o kuri gi ta maksimali riba, virš kurios šiukštu? Ar nenutiktų taip, kad toji riba būtų pakankamai aukštai, ir visi laikytųsi jos įsikibę, nes ji yra pateisinta. Konkrečiu tokios vyksmo pavyzdžiu galėtų būti Lietuvos savivaldybės, kurioms suteikta teisė pačioms nustatyti kai kuriuos, jų biudžetams tenkančius mokesčius, tačiau neviršijant maksimalios ribos. Rezultatą nesunku numanyti – savivaldybės nedvejodamos taiko maksimalius mokesčių tarifus.

 

Žinoma, neginčijama tiesa yra ir tai, kad kuo mažesni mokesčiai, tuo mažesnis poreikis jų skirtingumui. Vertinga ne mokesčių konkurencija pati savaime, o jos teikiama mažų mokesčių galimybė. Jei šią galimybę suteiktų vienodi mokesčiai, poreikis skirtingiems mokesčiams nykstamai mažėtų.

 

Skirtingiems mokesčiams egzistuoti įtakos turi ir stiprus ekonominis – kultūrinis, o ir istorinis, ir geografinis aspektas. Juk tai, kad kai kuriose šalyse biudžeto pajamų struktūroje vyrauja pajamų, kitose – vartojimo, trečiose – gamtinių išteklių mokesčiai, buvo lemta daugybės priežasčių, daugybės išorinių aplinkybių ar motyvų, kodėl vienos ar kitos šalys pasirinko veną ar kitą apmokestinimo schemą ir toji schema konkrečioje šalyje prigijo. Ir tai, kas vienoje šalyje pasiteisino ir veikia, nebūtinai prigytų kitoje šalyje, jei būtų mėginama tą sistemą nukopijuoti ir įgyvendinti.

 

Ši taisyklė, teisinga ir dėl mokesčių struktūros, t.y. kokie mokesčiai taikomi, ir dėl jų dydžio. Šalys tarpusavyje skiriasi ir pajamų lygiu, todėl mokesčių naštos suvienodinimas skirtingu krūviu gula ant šalių gyventojų pečių. Itin akivaizdžiai šią disproporciją turėjome galimybę pajusti mes, Lietuvos gyventojai, kuomet pastaraisiais metais nuolat buvo ir tebebus didinami akcizai, lygiuojant juos iki europinio lygio. Atsižvelgiant į tai, kad egzistuoja esminiai pajamų skirtumai, išeitų, kad Lietuvos gyventojai permoka už finansavimą tų reikmių, kurioms yra skiriamos akcizais surenkamos lėšos. Ir jei akcizų taikymas yra grindžiamas poreikiu finansuoti neigiamų eksternalitetų mažinimą, tai atsiradusi apmokestinimo disproporcija pati sukelia daugybę neigiamų pasekmių. Stiprėja mokesčių vengimas ir didinamas paskata darbo jėgai migruoti ten, kur ji tikisi daugiau uždirbti ir tokiu būdu lengviau „pakelti mokesčių naštą“. Užsisuka ištisa vienas kitą sąlygojančių ir skatinančių virsmų grandinė: biudžetas surenka mažai ir neefektyviai, galimybės finansuoti eksternalitetus mažėja, mažėja šalies patrauklumas tiek darbo jėgai, tiek kapitalui, mažėja biudžeto vykdymo galimybės. Taigi, šalys, kurios prisiima nepriimtiną mokesčių naštą, pasmerktos lėtai bet užtikrintai virsti provincija, iš jų atimamas jų šansas suklestėti.

 

Kiekviena šalis iki šiol išgyveno pati atradusi sau efektyvius, veiksmingus apmokestinimo būdus. Kaip sakė mokesčių ekspertas Alan Reynolds LLRI dar 1997 metais surengtoje mokesčių konferencijoje – suradusi, kaip pačiu neskausmingiausius būdus nulupti katinui odą. Dėl to, kad egzistuoja esminiai šalių skirtumai (mentaliteto, tradicijų, pajamų, geografinės ir istorinės padėties) ir šio fakto neįmanoma nei paneigti, nei pakeisti, siekiant efektyvaus apmokestinimo, būtina toleruoti skirtingus mokesčius ir todėl – mokesčių konkurenciją. Bet koks pasipriešinimas šiai realybei, jos įsivaizdavimas kitokia nei yra, harmonizavimą daro arba neefektyvų, arba apskritai neįmanomą.

 

Visos pastangos suvienodinti mokesčius susiduria su milžiniškomis techninėmis problemomis, tiek priimant sprendimus dėl mokesčių suvienodinimo, tiek juos įgyvendinant.

 

Iki šiol minėtos išvados apie esamą konkurenciją, pavadinkime jas pamokomis, yra skirtos tiek harmonizuoti bevelyjančiai Europos Sąjungai, tiek linkusiai paklusti Lietuvai. Lygiai taip tiek Lietuvai, tiek Europos Sąjungai skirtos bus mano išvados, kuria pateiksiu vėliau čia savo pranešime – pavadinkime jas iššūkiais harmonizacijai. (Faktiškai galiu pervadinti savo pranešimą į: Konkurencijos pamokos. Harmonizacijos iššūkiai. Lietuvai ir Europos Sąjungai).

 

Teigiau, kad mokesčių konkurencija yra egzistuojantis faktas. Tačiau šalia mokesčių konkurencijos galime kalbėti ir apie tam tikrą mokesčių segmentą, harmonizuotą tam tikroje teritorijoje. Iššūkis mestas, kokie atsakai?

 

Visų pirma naivu būti manyti, kad harmonizavus netiesioginius mokesčius Europos Sąjungoje, konkurencija išnyksta. Jokiu būdu ne. Pirma, ji „atsigroja“ kitais mokesčiais. Antra, paaštrėja konkurencija tarp apmokestintos ir neapmokestintos dalies (šešėlio). Ir trečia - svarbiausia – konkurencijos erdvė yra pasaulis, o ne vien Europa, ne vien Europos Sąjunga. Bepigu būtų kalbėti apie visiškai uždarą ir suvienodintą Europą laikais, kai pasaulis buvo suskaidytas ir atitvertas pavadinkime jas fizinėmis sienomis, kuomet nebuvo fizinių, techninių, informacinių galimybių judėti ir erdvėje, ir laike. Tiesa, įvairiai mėginama lokalizuoti ir apmokestinti elektroninę prekybą, prekybą išvestiniais vertybiniais popieriais. Tačiau visos šios pastangos beviltiškai atsilieka nuo globalizacijos tempo ir mastų. Technologijos šiuo atveju itin pasitarnauja realiai globalizacijai ir laimei ar nelaimei be galo trukdo pasiduoti ir paklusti harmonizavimui.

 

Galima pasirinkti arba su šiuo progresu ir pasauliniu judėjimu kovoti, arba jį priimti, suprantant, kad kuo įvairesni pasirinkimai vidinėje erdvėje, tuo mažesnis poreikis jų ieškoti svetur. Tai yra svarbus iššūkis harmonizavimui. Ir kuo toliau pažengs mokesčių vienodinimas ar sinchronizavimas, tuo stiprės spaudimas rinktis arba, arba. Arba lieki erdvėje, arba pasitrauki, nes pasirinkimo erdvė siaurėja. Europos Sąjungai gyvybiškai reikia konkurencijos jos vidinėje erdvėje, kad ji pati galėtų konkuruoti globalioje prekybos, investicijų, t.y. ekonomės veiklos erdvėje.

 

Iš mano pranešimo gali susidaryti (manau, jau susidarėte) įspūdį apie kategorišką mano nuomonę prieš harmonizavimą. Vis įrodinėjau, kokia šaunus daiktas yra konkurencija, ir kaip čia harmonizavimui atlaikius iššūkius. Todėl dabar noriu sugriauti šį galimą, bet klaidingą įspūdį, nes iš tikrųjų, nieko prieš neturiu prieš harmonizavimą. Ir pasakysiu, prieš kokį harmonizavimą nesu prieš.

 

Kalbėdamas apie dvi visuomenės tvarkas Friedrich A. von Hayekas mini dvi šios tvarkos atmainas, paprastai jas įvardindamas kaip „padarytą“ ir „išaugusią“, arba - prievartinę (kartais net vartoja karinę) tvarką, ir spontaninę visuomenės tvarką, arba taxis ir cosmos. Ir nors Hayekas apie šias tvarkas kalba plačiame teisės kontekste, šios dvi tvarkos arba jų įsivyravimo kelias gali būti taip pat sėkmingai pritaikytas mokesčių teisei.

 

Visa kalba tuomet apie skirtingą ar vienodą mokesčių aplinką persikelia į kitą lauką, mes nekalbame apie baigtį, visi rezultatai greičiausiai bus priimtini, jei jie gauti natūralios, neprievartinės raidos būdu. Lygiai taip su mokesčiais, visiškai priimtina būtų absoliučiai vienodi mokesčiai, jei kiekviena šalis, eidama savo keliu atrado, įdiegė ir išlaikė būtent juos. Toks spontaninės harmonizacijos atvejis yra ir visiškai įmanomas, ir realus, ir jis vyksta. Nes jei pažvelgsime į šalių mokesčių sistemas, jos evoliucionavo panašia kryptimi. Greičiausiai tai vyko mokesčių kopijavimo metodu, kuomet šalys perimdavo nusižiūrėtas apmokestinimo sistemas. Jei pasitvirtindavo – išlaikydavo, jei ne - atsisakydavo. Būtent todėl dabartiniu metu visos šalys turi pajamų mokestį, bet neapmokestina langų ar barzdų. Tačiau mokesčių panašėjimas vyko ne todėl, kad kažkas nusprendė ir liepė, tai vyko spontaniškai. Jis buvo padiktuotas poreikio (kiek šis poreikis pagrįstas - atskira kalba), bet tikrai ne dėl vieningo mokesčių režimo paskelbimo. Prieš tokį – spontanišką - mokesčių harmonizavimą belieka tik vienas vienintelis bendras visiems metodams trūkumas - spontaniškai šiuo atveju elgiasi ne žmogus, bet valdžia. Ir jokiu atveju nėra tvirtų garantijų, kad valdžia „spontaniškai“ nesiplės. Tiesiog spontaninė valdžių raida ir tarpusavio konkurencija suteikia žmogui daugiau pasirinkimo alternatyvų ir tuo riboja valdžios savivalę.

 

Ar Europos Sąjungoje vykdomą harmonizavimą galime vadinti spontanišku, ar vis tik jam turėtume priskirti „prievartinio“ etiketę? Už spontaniškumą byloja tik tai, kad pats stojimas yra savanoriškas, taigi spontaniško valdžios pasirinkimo rezultatas. Tačiau esminis vis tik yra pačios Europos Sąjungos vidaus politikos klausimas ir tai, kad ji kelia harmonizavimo reikalavimus. Kaip jau pačioje pradžioje minėjau apie harmonizavimo tikslus, kad viena (vieninga) Europa reiškia ir vienoda. Skirtingumo nepriėmimas, noras visus užmauti ant vieno kurpaliaus – būtent tai yra tikriausias prievartinės tvarkos atributas. O su tuo susijęs ir dar vienas iššūkis Europos Sąjungai – kiek realiai bus užtikrinamos deklaruojamos ekonominės laisvės, o ir politinės teisės. Nuo to pačios priklausys Europos ateitis. Jos pačios interesų labui pasitarnautų didesnės spontaninės tvarkos dozės jos viduje, ir tai jokiu būdu nereiškia tvarkos nebuvimo.