Europos Sąjungos dokumentuose nėra nusistovėjusios pensijų fondų sąvokos. Tai kyla pirmiausia iš PF prigimties dvilypumo: PF yra siekianti pelno organizacija, kuri kartu turi nesiekiančios pelno institucijos statusą. Taigi neaišku, ar PF yra įmonė ir kokios tada taisyklės jiems turi būti taikomos. Tvirto sutarimo dėl apibrėžimo nėra, tačiau pagal Europos Sąjungos Sutartį 58, 85, 86 straipsnius PF yra įmonės.

("A non profit organization managing a scheme to supplement a basic compulsory scheme, operating according to capitalisation but under rules laid down by public authorities is an economic undertaking")

 

Tačiau valdiška socialinė apsauga aiškiai išskiriama ir nelaikoma įmone: organas, valdantis privalomąją socialinę apsaugą, nėra įmonė ("a body managing a statutory social security function is not an undertaking.")

 

Specialių Europos Sąjungos direktyvų dėl PF nėra. Yra tik bendras reikalavimas dėl laisvo asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo. PF investicijų apribojimai, atrodytų, prieštarauja laisvam kapitalo judėjimui, tačiau yra išlyga (73d*): laisvas kapitalo judėjimas turi būti taikomas nepažeidžiant MS (šalių narių) teisių imtis visų reikalingų priemonių nacionalinių įstatymų pažeidimo prevencijai tinkamai prižiūrint finansines institucijas.

 

Pagrindiniai reikalavimai PF Europos sąjungos dokumentuose:

1. Išankstinė PF autorizacija (licencijavimas).
2. PF lėšų atskyrimas nuo sponsoriaus organizacijos.
3 PF investicijos laikantis apsukraus žmogaus ("prudent man") taisyklių.

 

Maždaug nuo 1990 m. PF pradedami išskirti iš kitų finansinių institucijų. 1991m. buvo paruošta PF direktyva, tačiau ji nebuvo priimta. 1995m. gegužės mėn. buvo pasiūlyta Europos Tarybos direktyva, užtikrinanti migruojančių darbininkų (realizuojančių judėjimo laisvę) papildomų pensijų teises. Ji taip pat nepriimta. 1996m. pavasarį sudarytos "Interservises" grupės papildomoms pensijoms nagrinėti.

Europos Sąjungos dokumentuose naudojama "pensinio aprūpinimo institucijos" sąvoka. Tai institucija arba fondas:

· kita nei įstatymiškai nustatytos socialinės apsaugos įstaiga
· įsteigta atskirai nuo bet kurios remiančiosios organizacijos
· su tikslu teikti papildomas pensines išmokas
· sudaranti investuojamus rezervus.

 

Išsivysčiusiose šalyse PF vystėsi kaip darbdavių užtikrinamos profesinės pensijos. Pirmiausia jos teiktos valstybės tarnautojams (ne visada jos buvo fondinės). Privatūs darbdaviai steigė kaupiamąsias pensijas, nes kitaip būtų sunku išlaikyti pažadus - PAYG netiktų - turi būti stabilus ir ilgalaikis gyvavimas.

Šios schemos buvo labai nevienodos - ne visi darbuotojai apimti, skirtingos sąlygos gauti pensiją, pensijos dydis. Darbdaviai jas naudojo kaip kvalifikuotos darbo jėgos išlaikymo, lojalumo ugdymo instrumentą. Pensijos buvo traktuojamos kaip atsitiktinės išmokos, o ne darbuotojų teisės.

Po II pasaulinio karo daugelyje šalių įmokos ir investicijų pajamos PF tapo neapmokestinamos. Tai pradėta laikyti atidėta darbo užmokesčio dalimi, geru pakaitalu atlyginimams (nes kitos santaupos tokių privilegijų neturėjo ir neturi). Todėl profesiniai PF labai išplito. Tuo pačiu imta daug daugiau juos reguliuoti. Viena iš priežasčių - darbdaviai turėjo daug daugiau informacijos nei apdraustieji, todėl galėjo manipuliuoti - atleisti prieš pat įgyjant teisę į pensiją, rizikingai investuoti. Atsiranda dviguba rizika prarasti darbą ir pensiją. Tai ypač svarbu, jei valstybinės pensijos yra orientuotos į tai, kad dar yra papildomos pensijos. Gali kilti socialinių pasekmių, kurias teks gesinti valdžiai.

Daugėjant reguliavimų ir stiprėjant darbo jėgos mobilumui, darbdaviams apibrėžtų išmokų planai darosi vis mažiau patrauklūs ir sunkiau administruojami. Dėl didelio reguliavimo pensijų planai įmonėse beveik suvienodėjo ir yra nebe taip lanksčiai pritaikomi individualiems įmonės poreikiams. Todėl vis daugiau darbdavių pereina prie apibrėžtų įmokų schemų, kur investicijų riziką neša dirbantieji, arba pensijų administravimą perduoda išoriniams valdytojams.

Šalia darbdavių schemų yra individualios sąskaitos senatvei. Jos gali būti atidaromos bet kurioje finansinėje institucijoje. Šios įmokos taip pat gauna mokesčių atidėjimą, kol kaupiama. Tokios sąskaitos jau veikia tik DC principu ir jų turėtojui dažnai leidžiama pasirinkti kelias investavimo strategijas.

 

Dabar vienas iš keturių pensininkų ir vienas trečdalis dirbančiųjų OECD šalyse turi papildomą pensiją. Nuo to, kaip sutvarkytas PF, dažnai priklauso, ar jam bus taikomos mokestinės lengvatos. Taip pat galimybė pereiti iš valstybinės pensijos į privačią (kaip yra Didžiojoje Britanijoje ir Japonijoje).

Šveicarijoje nuo 1985 profesinės pensijos yra kaupiamosios ir privalomos. Kiekvienas darbdavys turi turėti savo pensijų fondą arba prisijungti prie jau veikiančio. Iš tiesų toks reikalavimas įteisino jau senai egzistuojančią stambių firmų praktiką, o smulkios firmos ir dabar dar nėra visos apimtos. Australijoje tokios pensijos tapo privalomomis nuo 1991m.

Danijoje ir Olandijoje profesiniai planai yra kuriami šakų lygyje kaip kolektyvinių susitarimų rezultatas. Jie yra privalomi visoms šakos įmonėms.

Jungtinėje Karalystėje yra unikali praktika, kai galima išeiti iš valstybinės pensijų sistemos antrosios dalies, jei užtikrinama ne mažesnė privati pensija, nei būtų valdiška. Vėliau buvo suteikta teisė pereiti ir į individualią schemą, ne tik darbdavio.

 

Pradėjus reguliuoti profesinius pensijų fondus ir siekiant riboti riziką, kai įmonės lėšos laikomos kartu su pensijų fondo lėšomis, PF lėšos buvo atskirtos į atskirą juridinį vienetą. Anglosaksiškoje tradicijoje tai "Trust". Tai pinigų kaupyklos, valdomos pasitikėjimo teise. "Trustą" valdo patikėtiniai - "trustees". Kadangi profesinių schemų dauguma veikia apibrėžtų išmokų principu, t.y. darbdaviai turi vykdyti pensijų pažadus, tai jie ir skiria PF valdytojus - "trustees". Šie samdo profesionalius investicijų menedžerius. Pats PF nesiekia pelno sau kaip organizacijai, o tik savo nariams ("trustees" dažnai net negauna atlyginimo). Taip PF prilyginamas ne pelno organizacijai. Tuo PF skiriasi nuo draudimo įmonės, kuri turi savo savininkus ir siekia pelno.

Dažnai Lietuvoje galvojama, kad PF turėtų būti ne pelno organizacijos. Tačiau pagal mūsų teisinę ne pelno organizacijų sąvoką toks juridinis statusas netinka. Ne pelno organizacija gali turėti pelno, bet negali jo niekaip skirstyti (taip pat ir savo nariams), o tik dėti į tolesnį organizacijos vystymą.

Iš anglosaksiškos tradicijos eina ir apdairaus žmogaus ("prudent man") taisyklė. Tai įpareigojimas veikti sumaniai, rūpestingai ir kruopščiai. Ši taisyklė nusako būdą, kuriuo turi veikti patikėtinis, bet nekalba apie tai, ką konkrečiai jis turi daryti arba ne daryti - nėra nei leidimų, nei draudimų. Trustees yra įpareigoti veikti PF narių labui ir jie baudžiami, jei nerūpestingai ar neapdairiai vykdo savo pareigas.

"Trustai" daugiausia kuriami uždari įmonėse, kai darbdavys sprendžia PF valdymą, o dirbantysis neturi galimybių pasirinkti. Dabar vis dažniau pereinama prie atvirų pensijų fondų, kuriuose draustis rinktųsi dirbantysis. Taip žymai padidėtų pensijų fondų efektyvumas, nes dirbantieji pereitų iš vienų PF į kitus, prastai dirbantys PF nebūtų išlaikomi. Būtų pasirenkami geresni sprendimai. Atviri PF jau būna įvairesnių juridinių formų - akcinės bendrovės (Danijoje, tiesa be dividendų), fondai ("foundations") - Šveicarijoje. Vokiečiai turi savo specifinę PF sistemą "book reserve", kai įsipareigojimai pensininkams atsispindi tik įmonės balanse, bet realiai pinigai nėra atskirai kaupiami. Pensijos finansuojamos iš eilinių įmonės įplaukų. Atidėjimai pensijoms gauna mokestines lengvatas ir jie pasilieka įmonėje - tai labai patogus būdas finansuoti įmones. Tačiau ne visada šios investicijos būna pačios geriausios - nors kaip tik vokiečiai sako, kad įmonė tai geriausia žino. Tokia pensijų "book reserve" sistema iš dalies gali būti paaiškintas Vokietijos pokarinis suklestėjimas ir vokiečiai siūlo šį būdą ir transitinėms šalims, kurioms reikia pakelti savo pramonę. Tačiau šalia book reserve sistemos yra ir kitų dalykų Vokietijoje, kurie padeda šiai sistemai gyvuoti - pirmiausia pačios įmonės valdomos visai kitaip, čia dalyvauja bankai. Lietuvoje ar kitose postkomunistinėse šalyse tai būtų gana pavojingas būdas, nes net tos įmonės, kurios atrodo labai pajėgios, staiga turi finansinių sunkumų. Būtų smarkiai rizikuojama pensijomis. Vokietijoje apie 58 proc. pensijų yra finansuojama "book reserve". Iš esmės tai yra ta pati "pay-as-you-go" sistema, tik įmonėje.

Garsi yra Singapūro Taupomojo fondo (Provident fund) praktika. Tai iš esmės socialinio draudimo fondas, tačiau tvarkomas kaupiamuoju principu. Jame visi šalies gyventojai turi sąskaitas pensijai, sveikatai, namams statytis, užmokėti už mokslą. Draudimasis šiame fonde yra privalomas - atskaitoma 40 proc. algos. Taupomasis fondas yra valdomas valstybinės agentūros.

1981m. Čilė įvykdė pensijų reformą, kuri turėjo didžiulės įtakos visam pasauliui. Čia visa pensijų sistema buvo privatizuota - ne tik sąskaitos privačios ir perskirstymas minimalus (tik invalidumo ir našlių pensijų atveju), bet ir valdoma visiškai privačiai, prižiūrint valdiškai agentūrai.

Patys pensijų fondai tarsi susideda iš dviejų dalių - tai fondas, kuriame kaupiami pinigai, ir jį valdanti įmonė. Šie du vienetai yra juridiškai atskirti. Fondas tai yra "foundation", o valdymo įmonė yra akcinė bendrovė (Administradoras des Fondos des Pensiones). Taip atskyrus lėšas, išsaugomas PF lėšų neliečiamumas. Per reformos metus 3 AFP žlugo, bet nežlugo nei vienas PF. Jų valdytos lėšos buvo perskirstytos kitiems PF ir kitoms AFP. Viena valdymo įmonė gali turėti tik vieną PF - dėl sistemos paprastumo ir lengvumo kontroliuoti. Taip pat ir vienas apdraustasis vieną sąskaitą. Čia sistema konkurencinė - galima laisvai pereiti iš vieno fondo į kitą kas pusę metų. Valdymo įmonės gyvena iš komisinių mokesčių. Tai ir privalumas, ir trūkumas. Darbdavių fondų nėra, visi fondai atviri, juos pasirenka apdraustasis, darbdaviui įmokos neprivalomos. Visi komisiniai turi būti vienodi visiems klientams, tačiau tai užkerta kelią grupiniams kontraktams ir nuolaidoms. Anuitetai įsigyjami tik draudimo rinkoje - PF jų nemoka, tik kaupia. Kitos Lotynų Amerikos šalys - Argentina, Peru, Bolivija, Kolumbija, Meksika - taip pat eina Čilės keliu.

 

Kartu su visos ekonomikos reformavimu, keičiamos ir socialinės apsaugos, ypač pensijų, sistemos. Šios šalys susiduria su ypač dideliais sunkumais. Visuomenės senėjimas, kuris būdingas ir išsivysčiusioms šalims ir dėl kurio jos taip pat galvoja daryti reformas, dar labiau komplikuojamas perėjimo sunkumais - mokesčių vengimu, įmonių bankrotais, nedarbo išaugimu, pramonės restruktūrizavimu. R.ir C. Europos šalys yra dar net palankesnėje situacijoje daryti reformas, nes jų valstybinės pensijų sistemos baigia sugriūti.

Pionierės čia yra Vengrija ir Čekija, pradėjusios reformas nuo 1994m. Jos pasirinko visiškai skirtingus modelius. Čekijos PF yra akcinės bendrovės, Vengrijos savitarpio pagalbos fondai.