Nuo pat valdžios atsiradimo politikai ir mokslininkai laužo galvas, ieškodami būdo, kaip gauti lėšų šiai valdžiai išlaikyti. O svarbiausia, kaip tai padaryti neskausmingai, taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Kompromisas nesurandamas ilgą mokesčių mokėjimo istoriją ir užuot dviejų sočių ir sveikų turime du alkanus paliegėlius: vilkas vis skundžiasi, kad jo programoms vykdyti vis trūksta lėšų, o avis guodžiasi nebeišgalinti vilko išmaitinti ir pati vargais negalais begyvuojanti.

 

Peržvelgus visą mokesčių istoriją, įvairovę ir beieškant "gerų" mokesčių, idealų mokestį surasti būtų sunku. Nors "ieškant geriausio", vadovaujamasi mokesčių teisingumo, neutralumo, administravimo veiksmingumo kriterijais, kiekvienas mokestis šiuos kriterijus atitinka su išlygomis. Nėra pasaulio istorijoje mokesčio, kuris nepaveiktų žmonių motyvacijų veikti, nesukurtų paskatų mokesčio vengti. Prievartinis mokesčių pobūdis yra bendra visų mokesčių yda, didele dalimi sąlygojanti visas kitas mokesčių ydas.

 

Tačiau turėdami galvoje išlygą, jog absoliučiai gerų mokesčių nėra, kadangi kiekvienas mokestis skirtas paimti iš privataus žmogaus ir perduoti valdžiai, vis tik veikiančioje mokesčių aibėje galime mokesčius suranguoti. Po neabejotinai ydingiausių turto bei muito mokesčių, blogiausių mokesčių tarpe lyderiauja pelno mokestis. Pelno mokesčio įtaka verslui neabejotinai yra didelė ir neigiama.

 

Pažvelgus į pelno mokestį, į tai kam jis norimas pritaikyti, akivaizdu, kad šis mokestis - yra mokestis už iniciatyvą, mokestis už aktyvumą, mokestis už sėkmę, mokestis už tai, kad užsidirbi pats ir leidi kitiems žmonėms užsidirbti. Apmokestinant verslininko veiklos rezultatą, žymiai sumažinamos paskatos užsiimti savo verslu, žymiai sumažinamos potencialios galimybės susikurti gerovę.

 

Dažnai kalbant apie pajamų mokestį sakoma, kad jis yra būtinas mokesčių sistemos neutralumui išlaikyti, jei yra apmokestinamos gyventojų pajamos. Šis požiūris yra ribotas tuo, kad įmonę laiko savarankišku, savaime egzistuojančiu subjektu. Tačiau visi žino, kad nėra įmonės be savininko. Įmonės įplaukos virsta jos darbuotojų ar jos savininkų pajamomis. Kadangi jos taip pat apmokestinamos, gali būti sukurtas priešingas neutralumui fenomenas - dvigubas tų pačių pajamų apmokestinimas. Taikomi užskaitos mechanizmai ne visuomet padeda išvengti dvigubo apmokestinimo.

 

Pelno mokestis valdžios yra mėgiamas ir už tai, kad dažnai įmonė, o ypač didelė korporacija, turinti daug savininkų, yra nuasmeninta. Jos negali paliesti ir pačiupinėti - ir ji, tikėtina, neatsakys tuo pačiu. Tai tarsi svetimas, neturintis homo sapiens kūno ir dvasios. Taigi, mokestis uždėtas tokiam "bedvasiam" subjektui leidžia mokesčius surinkti neskausmingai, taip juos paslepiant ir maskuojant tikrąją mokesčių naštą.

 

Pelno mokesčio reputaciją gerokai gadina tai, kad šis mokestis yra patogus reguliavimo įrankis valdžios rankose. Tiesa, rasime daug valstybinio reguliavimo šalininkų būtent šią mokesčio ypatybę laikančių privalumu. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme galime suskaičiuoti virš dešimties nuostatų, kuriomis siekiama įtakoti rinkos dalyvių pasirinkimą. Pavyzdžiui:

 

Taigi, panaikinus pelno mokestį valdžia nuogąstauja neteksianti patogaus reguliavimo įrankio.

 

Kalbant konkrečiai apie pelno mokesčio taikymą, didžiausia pelno mokesčio našta yra netikslios, neaiškios, painios pelno mokesčio apskaičiavimo taisyklės. Tam, kad verslininkas sumokėtų pelno mokestį, jis turi apskaičiuoti mokesčio bazę - apmokestinamąjį pelną. Būtent ši pelno mokesčio sumokėjimo dalis yra sudėtingiausia, reikalauja daugiausia buhalterių darbo. Prieš 2 metus, kai buvo rengiamasi priimti naują įmonių pajamų mokesčio įstatymą, matėme Finansų ministerijos pastangas pelno mokesčio apskaičiavimą padaryti skaidresniu. Patys taip pat teikėme daug pasiūlymų, kaip tai padaryti. Tačiau kiekvieną kartą atsirasdavo nauji ir nauji neaprašyti atvejai. Tiesa yra ta, kad gyvenimas yra įvairus, jis diktuoja savo sąlygas, kurias formalizuoti sunkiai pavyksta. Jei tikslumas tampa pirmutiniu tikslu, tenka daryti kitų kompromisų, kadangi įstatymas tampa gremėzdiškas, sudėtingas, pripildytas įvairių išlygų.

 

Su apmokestinamojo pelno apskaičiavimu tiesiogiai susijęs sąnaudų pripažinimas. Siekdama padidinti pajamas iš pelno mokesčio valstybė ribojo mokesčių tikslais pripažįstamų sąnaudų rūšis ir dydžius. Pavyzdžiui, tik visai neseniai pradėtas taikyti reprezentacijos sąnaudų minusavimas, nuostolių kilnojimas. Beviltiškų skolų ar atidėjimų beviltiškoms skoloms formuoti sąnaudos iki šiol nėra pripažįstamos apskaičiuojant pelno mokestį, taigi - apmokestinamos 29 procentais.

 

Dėl pelno mokesčio taikymo visa apskaita įmonėse skyla į dvi dalis: mokestinė apskaita valdžiai, finansinė apskaita - įmonei, savininkams, klientams bei partneriams, potencialiems investuotojams. Dviguba buhalterija yra ne mokesčius slepiančių įmonių atributas. Tai - valdžios reikalavimų pasekmė kiekvienoje įmonėje. Toks dvigubas darbas reikalauja be galo daug laiko, dažnoje įmonėje buhalteris dirba ne įmonei, o valdžiai. Ši - netiesioginė pelno mokesčio našta yra labai didelė.

 

Didelės baudos ir baudžiamoji atsakomybė už neteisingą mokesčių mokėjimą ir skaičiavimą mokestinę apskaitą dažnoje įmonėje pavertė pagrindine apskaita, netgi įtakojančia sprendimų priėmimą. Mokestinės pelno mokesčio taisyklės neretai įmonėse darydavo tokią didelę įtaką, jog kitoks, t.y. mokestinėms taisyklėms neatitinkantis sprendimas būdavo atmetamas. Dažnai įmonė į komandiruotę siunčiamam darbuotojui mokėjo tik mokesčių toleruojamus komandiruotpinigius, nepaisant to, kad už nurodytą sumą pragyventi svečioje šalyje neįmanoma.

 

Laisvosios rinkos institutas jau 1991 metais iškėlė pelno mokesčio panaikinimo idėją. Pradžioje ji buvo įtvirtinta tik Liberalų sąjungos programoje, labai atsargiai artikuliuojama. 1995 metais LLRI surengta tarptautinė konferencija pirmoji viešai, drąsiai bei argumentuotai įrodė pelno mokesčio panaikinimo būtinumą. Instituto analitinis darbas neužsibaigė, idėja buvo rutuliota toliau, 1997 metais buvo pristatyta išbaigta LLRI siūlomų mokesčių reformų versija, pagal kurią turėtų nelikti ne tik pelno, bet ir pajamų mokesčio. Šiandien Lietuvoje jau nieko nenustebinsi kalbėdamas apie pelno mokesčio panaikinimą. Tačiau dar 1995 metais ši mintis buvo kone šventvagiška. 1996 metų rinkimų programoje pelno mokesčio panaikinimo dešimčiai metų idėją įtraukė šiandien didžiausia parlamentinė partija. Šiandien pelno mokesčio panaikinimo idėja jau yra įtvirtinta Pajamų mokesčio įstatymo projekte. Taigi, idėjų skleidimas ir šviečiamasis darbas daro milžinišką įtaką, formuojant nuomonę bei įtakojant priimamus sprendimus.

 

Institutas aktyviai dirbo ne tik idėjiniame fronte, siūlydamas verslo sąlygas gerinančius sprendimus. Prie šios idėjos įgyvendinimo prisidėjome ir praktiniame darbe, bendradarbiaudami su finansų ministerijos specialistais.

 

Didžiausio pasipriešinimo, naikinant pelno mokestį, greičiausiai sulauksime iš užsienio oficiozų. Arba pastarieji nepajėgia nevaržomai galvoti ir vadovaujasi įsišaknijusiais stereotipais, arba bijo augančių Lietuvos konkurencinių galimybių, arba yra valstybinio reguliavimo, didelės ir stiprios valstybės šalininkai. Tiesa, reikia pripažinti, kad pelno mokesčio panaikinimo idėja nėra nei nauja, nei originali, ji nuolat svarstoma kūrybiniuose bei politiniuose sluoksniuose JAV. Reikia tikėtis, kad skleidžiamos abejonės nesutrukdys Lietuvai tapti pirmąja šalimi, panaikinusia pelno mokestį.