Kadangi konferencijos tema ar mokesčiai kažkaip įtakoja šalių konkurencingumą bei ar įvykusios mokesčių reformos kai kuriose valstybėse (mano pranešimo atveju Lietuvoje) prisidėjo prie tų šalių konkurencingumo tam tikrame regione, ar Europoje, ar pasaulyje apskritai, ar atvirkščiai pakenkė tam konkurencingumui, tai mano pranešimo esmė kaip tik ir koncentruosis į svarbiausias, mano nuomone, naujųjų Lietuvos mokesčių įstatymų nuostatas, kurios gali padaryti vienokią ar kitokią įtaką mūsų konkurencingumui regione.

 

Noriu pažymėti, kad šiame pranešime išdėstytos mintys turėtų būti suprastos kaip pranešimo autoriaus nuomonė, todėl ji gali ir nesutapti su oficialia Lietuvos valdžios institucijų nuomone.

 

Prieš pradedant kalbėti apie Lietuvos mokesčių sistemos pokyčius paskutiniu metu, norėtųsi tarti keletą žodžių dėl mokesčių įtakos konkurencingumui apskritai. Matyt, kad retas kuris galėtų ginčytis su teiginiu, jog mokesčiai taip pat yra ta sritis, kurioje valstybės nustatinėdamos įvairias žaidimo taisykles bando konkuruoti tarpusavyje. Iš tikrųjų tai yra faktas, kurį iš principo patvirtina nacionalinių mokesčių sistemų skirtumai, o taip pat ir įvairiausi instrumentai, kurių aibes mes aptinkame tose pačiose nacionalinėse mokesčių sistemose ir kurie yra įvardinti kaip kovos su mokesčių vengimu ar mokesčių minimizavimu priemonės, tačiau iš principo yra skirtos vienam akivaizdžiam tikslui – siekiui atsiriekti kaip įmanoma daugiau nuo pyrago, kuris yra vadinamas pasaulinėmis pajamomis. Klausimas turėtų būti keliamas ar mokesčių sistema yra svarbiausias arba vienas iš svarbiausių valstybės konkurencingumo faktorių. Mano nuomone mokesčiai patys savaime nėra svarbiausias ar net vienas iš svarbiausių valstybės konkurencingumo elementų. Manyčiau, kad žymiai svarbesniais faktoriais yra valstybės politinis stabilumas, veiksmų prognozuotumas, ekonominis augimas, efektyvi (moderni ir skaidri) administracija, darbo jėgos kokybė ir panašiai. Mano nuomone žymiai svarbesniu dalyku yra ne patys mokesčiai (su jų didesniais ar mažesniais tarifais, su didesnėmis ar mažesnėmis lengvatomis) bet jų administravimas, manyčiau, kad modernus, efektyvus, individualus (be jokios abejonės neperžengiant mokesčių mokėtojų lygiateisiškumo principo, kurio esmė yra jog analogiškos bylos turi būti sprendžiamos vienodai būdu – a similibus ad similia ), bei svarbiausia lankstus administravimas sudaro geras verslo sąlygas šalies viduje, kas be jokios abejonės skatina valstybės ekonominį augimą, o tuo pačiu ir konkurencingumo didėjimą. Lanksčiai veikianti mokesčių sistema suteikia šiai sistemai mano nuomone vieną iš svarbiausių kiekvienos mokesčių sistemos bruožų – jos neutralumą ir kaip įmanoma mažesnį esančios realios bei protingos ekonominės tikrovės bei joje dalyvaujančių žaidėjų protingo elgesio reguliavimą. Gal aš ir nebūsiu suprastas, bet mano nuomone šalių mokestinė konkurencija, t.y. bandymai tarifų, įvairių lengvatų, neskaidrių administracinių mechanizmų pagalba pasirodyti patrauklesniu už kitus, o visų pirma už kaimynus nėra sveikintinas dalykas (kitas klausimas ar tai nėra neišvengiamas dalykas, atsakymas matyt, kad būtų jog tai yra neišvengiama, nes šiuo atveju veikia inercijos bei neišvengiamumo dėsniai, jei visi aplinkui daro tai ir aš privalau daryti, nes kitaip būsiu sumindytas) nes toks kelias veda į niekur, teoriškai samprotaujant ir toliau beatodairiškai einant mokesčių mažinimo (ne mokestinės naštos balansavimo, bet mažinimo) linkme galima prieiti patinę situaciją kai nebus ir ką mažinti (bet tokiu atveju iškyla hipotetinis klausimas kam apskritai reikalingi mokesčiai), visos šios priemonės kaip tik ir ima reguliuoti realiai egzistuojančią ekonominę tikrovę, kadangi atskirus ekonominius reiškinius bei šių reiškinių dalyvių elgesį padaro priklausomu nuo vienokių ar kitokių mokestinių faktorių, o ne nuo verslo logika pagrįstos įprastinės ekonominės mąstysenos, o tai savaime suprantama paneigia mokesčių sistemos neutralumo, kaip vieno iš svarbiausių jos požymių esmę. Be to, jeigu prisilaikyti klasikinio liberalaus požiūrio į valstybę kaip į naktinį sargą, tai bandymai valstybės reguliavimų pagalba pakelti valstybės konkurencingumą (šiuo atveju mokestinį konkurencingumą), akivaizdžiai paneigia šią idėją. Matyt, kad siekiant tokių pačių tikslų, kad būtų konkuruojama grynai ekonominėmis priemonėmis arba naudojant sportinius terminus natūralia fizine jėga, o ne dopingo pagalba pastiprinta fizine jėga, tiek Europos Sąjunga, tiek ir EBPO patvirtino specialius žalingai valstybių mokesčių konkurencijai eliminuoti skirtus dokumentus – Code of Conduct for business taxation (ES atveju) bei Raport on harmful tax competition (EBPO atveju).

 

Na bet grįžkim prie Lietuvos. Kalbėdamas apie Lietuvos situaciją bei vertindamas paskutinius pasikeitimus jos mokesčių sistemoje, aš daugiausiai apsistosiu ties trimis mokesčių ar su jais susijusiais įstatymais, kurie išeinant iš konkurencingumo temos, mano nuomone yra svarbiausi (nes būtent šių mokesčių įstatymų srityje Europos valstybės turi ir bent jau reikia manyti, jog artimiausiu metu turės daugiausia suvereniteto) tai būtų:

 

• Pelno mokesčio įstatymas
• Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas
• Mokesčių administravimo įstatymas

 

Pridėtinės vertės mokesčio bei Akcizų įstatymus, kurie iš tikrųjų taip pat yra labai svarbūs, aš vis dėlto palieku nuošalyje dėl vienos labai paprastos aplinkybės – šie mokesčiai yra iš principo harmonizuoti visos ES mastu, todėl kalbėti apie kokią nors galimybę šalims konkuruoti šių dviejų mokesčių srityje matyt, kad yra beviltiška.

 

Matyt, kad nesuklysiu sakydamas, jog šie metai Lietuvos mokesčių sistemai buvo tikrai labai permainingi metai. Šiais metais įsigaliojo ar buvo priimti ir įsigalios nuo kitų metų pradžios keturi pagrindiniai mokesčių įstatymai:

 

• Pelno mokesčio įstatymas, įsigaliojęs nuo 2002 01 01;
• Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, įsigaliojęs nuo 2002 07 01;
• Akcizų įstatymas, įsigaliojęs nuo 2002 07 01;
• Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, įsigaliosiantis nuo 2003 01 01.

 

Be jokios abejonės tokia sparti kaita tikrai didelis iššūkis visai mokesčių sistemai bei jos dalyviams, tiek ir verslo visuomenei, tiek ir mokesčio administratoriams. Gali būti klausiama, kodėl viskas taip iš karto ir kodėl taip staiga. Atsakymas būtų, kad toliau nebebuvo kaip laukti, apie mokesčių reformą Lietuvoje buvo kalbama dar nuo1998m. pabaigos, kada aiškiai buvo atribotos mokesčių politikos ir mokesčių administravimo funkcijos, įkuriant Finansų ministerijoje atskirą specializuotą mokesčių teisės aktų rengimu užsiimantį padalinį – Mokesčių departamentą, o Valstybinei mokesčių inspekcijai paliekant tai kuo ji ir turi užsiimti – mokesčių administravimą, tačiau viso to pasėkoje tebuvo pakeistas vienintelis mokesčių įstatymas – priimtas naujas Rinkliavų įstatymas, panaikinęs rinkliavų fiskalinę funkciją. Visa kita buvo palikta nuolatiniams taisymams, kai jau pats nelabai susigaudydavai kas prie ko kur yra. Ilgiau gyventi su senaisiais 1990-1994m. priimtais mokesčių įstatymais nebuvo galima, kadangi ekonominiai santykiai buvo labai sparčiai pažengę į priekį, mokesčių įstatymai pilni elementarių spragų, mokesčių administravimas išsiderinęs bei sustabarėjęs, pajamų lygis nukritęs (ir mano giliu įsitikinimu ne vien tik dėl 1998-1999m. krizių, bet taip pat ir dėl skylėtos bei iškreiptos mokesčių sistemos), mokesčių našta visiškai neteisingai paskirstyta, visu savo sunkumu slegianti fizinį asmenį – didelis efektyvus pajamų mokesčio tarifas, neišvengiamai didinami (dėl integracinių procesų bei įsipareigojimų) akcizų tarifai, daromos tiesiog vaikiškos klaidos turto vertės padidėjimo pajamų apmokestinime (neapmokestinant vertybinių popierių vertės padidėjimo pajamų), tuo pačiu dar labiau sumažinant pajamas iš pelno – klasikinė schema–nemokami dividendai, bet išdalinamos akcijos ir jos paskui parsiduoda. Visa tai iš tikrųjų liudijo tik vieną dalyką – mokesčių sistema visiškai neteisinga.

 

Kas gi buvo padaryta? Be jokios abejonės pagrindinis reformos siekis buvo kaip nors pabandyti perpaskirstyti mokesčių naštą tarp gyventojų ir įmonių, kadangi Lietuvoje pajamos iš pelno mokesčio nuo pat 1997m. labai sparčiai mažėjo, kol 2000-2001m. pasiekė kritinę 3-4procentų (lyginant su buvusiais 7-8 procentais) nuo visų biudžeto pajamų ribą) todėl pirmas žingsnis, kuris buvo žengtas tai pelno mokesčio reforma.

 

Pelno mokesčio reformai buvo iškelti du svarbiausi siektini tikslai:

 

• Sumažinti disbalansą tarp įmonių ir gyventojų apmokestinimo
• Padidinti Lietuvos konkurencingumą regione

 

Vadovaujantis šiais tikslais buvo nustatyti pagrindiniai reikalavimai naujai pelno mokesčio sistemai:

 

1. pelno apskaičiavimo sistemos paprastumas – žymiai mažesnis pagrindinis tarifas, bet tuo pačiu metu įvairių lengvatų atsisakymas;
2. išlaidų pripažinimo sąnaudomis supaprastinimas – leidžiama atskaityti viskas kas susiję su pajamų uždirbimu, o ne tik tai ką konkrečiai nurodo įstatymas;
3. pagreitintos amortizacijos įvedimas bei aukštų technologijų naudojimo skatinimas;
4. finansinių investicijų į įmones bei tuo pačiu metu ir į valstybę pritraukimas (šiuo atveju neturimos omenyje materialios investicijos į ilgalaikį materialųjį turtą);
5. mokesčių vengimo prevencija.

 

Atsižvelgiant į keltus tikslus bei reikalavimus, būtų galima išskirti pagrindines ir svarbiausias naujo Pelno mokesčio įstatymo nuostatas, kurias būtų galima įvardinti kaip naujos įmonių pajamų apmokestinimo sistemos privalumus, lyginant su senąja sistema:

 

• pelno mokesčio tarifo sumažinimas (pagrindinis pelno mokesčio tarifas - 15% lyginant su 24% 2001 metais)
• pagreitintos amortizacijos (nusidėvėjimo) sistemos įdiegimas (ypatingai skatinant aukštų technologijų įsigijimą – suteikiant galimybę pagreitintai nudėvėti kompiuterinę techniką bei programinę įrangą, o taip iš karto įtraukti į sąnaudas mokslo tiriamuosius darbus)
• nauja koncepcija apmokestinant dividendus: dalyvavimo išimtis (neapmokestinami dividendai, kuriuos gauna savininkai, valdantys daugiau nei 10% įmonės akcinio kapitalo, kitu atveju dividendai apmokestinami 15% vietoje buvusių 29%)
• priemonės prieš piktnaudžiavimą ir mokesčių planavimą (angl. tax avoidance) (CFC (angl.) taisyklės; pardavimas, o ne nuoma; nuostolių perkėlimas; išmokos į tikslines teritorijas; hibridų apmokestinimas; susiję asmenys)
• tarptautinio apmokestinimo (angl. transfer pricing) reglamentavimas (norėtume įdiegti (kelios priemonės naujuose įstatymuose jau priimtos) dvigubo apmokestinimo išvengimo priemones, kurios tuo pačiu apima ir priemones, skirtas sumažinti mokesčių planavimą)

 

Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į pirmas tris naujos pelno apmokestinimo tvarkos nuostatas. Tikėtina, kad ženklus pelno mokesčio pagrindinio tarifo sumažinimas, nauja dividendų apmokestinimo koncepcija bei pagreitinto nusidėvėjimo (amortizacijos) sistemos įvedimas tikrai padidins Lietuvos konkurencingumą regione, o būtent į tai šios priemonės ir buvo orientuotos.

 

Kalbant apie naujos pelno apmokestinimo tvarkos trūkumus, manyčiau, kad pagrindinis trūkumas yra susijęs ne kiek su nauju įstatymu, bet su jo priėmimo procedūra – įstatymas buvo priimtas 2001m. gruodžio mėnesį, o nuo 2002m. sausio jis jau įsigaliojo, tokiu būdu buvo labai maža laiko perprasti naujas žaidimo taisykles tiek įmonėms, tiek ir mokesčio administratoriams. Be jokios abejonės didžiausias laiko trūkumas yra jaučiamasi naujų priemonių prieš mokesčių planavimą įgyvendinimo pasirengimui siekiant suformuoti teisingą šių priemonių taikymo praktiką, iš vienos pusės kad nenukentėtų sąžiningas verslas, iš kitos gi pusės, kad šios priemonės nebūtų beatodairiškai taikomos.

 

 

Gyventojų pajamų apmokestinimo reforma yra siekiama dviejų tikslų:

 

 

Pagrindinės priemonės, kuriomis yra siekiama įgyvendinti šiuos tikslus nuo 2003m. įsigaliosiančiame naujame Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme ir kurios turėtų būti traktuojamos kaip naujosios gyventojų pajamų apmokestinimo sistemos privalumai, lyginant su dabartine sistema būtų šios:

 

• esminis neapmokestinamojo minimumo padidinimas: 214 LTL -- 290 LTL • išlaidų minusavimo įdiegimas (įmokos į pensijų fondus, gyvybės draudimo įmokos, būsto paskolų palūkanos, švietimo išlaidos)
• sumažintas mokesčių tarifų skaičius (priklausomai nuo pajamų šaltinio taikomi tik 2 tarifai vietoje buvusių 8)
• visuotinio deklaravimo įdiegimas (teikiant metines pajamų mokesčio deklaracijas).

 

Atsižvelgiant į aukščiau išvardintas priemones, pagrindinis reformos tikslas bus pasiektas – efektyvus pajamų mokesčio tarifas tikrai sumažės. Klausimas tik ar pakankamai?. Iš principo tai yra esminis klausimas svarstant ar gyventojų pajamų apmokestinimo reforma negalėjo būti radikalesnė. Tai būtų prielaida kalbėti apie pasikeitimų gyventojų pajamų apmokestinimo srityje trūkumus. Pagrindinis trūkumas yra susijęs su pagrindinio tarifo – 33% formaliu nesumažėjimu, psichologiškai tai veikia, nors efektyvus sumažėjimas (atsižvelgus į leidžiamus atskaitymus, neapmokestinamojo minimumo pakėlimą) tikrai yra. Šiuo atveju buvo pasirinktas kitas kelias – nueita neapmokestinamojo minimumo didinimo keliu, o ne pagrindinio tarifo mažinimo keliu. Didelio pagrindinio gyventojų pajamų mokesčio tarifo buvimas sukelia dvejopo pobūdžio problemas:

 

• nelygios apmokestinimo sąlygos užsiimant verslu individualiai bei per juridinį asmenį – pirmu atveju 33%, antru atveju 15%;
• 18% tarifų skirtumas labai didelė pagunda vengti darbo santykių – administravimo problemos bei apskritai legalizuotis išeinant iš šešėlio (kadangi sutaupymo pagunda mokesčių nemokėjimo atveju per daug viliojanti ir atsveria baimę būti pagautam);
• darbo jėgos kaštai nesumažėjo.

 

Kalbant apie konkurencingumą, tai paskutinis faktorius yra svarbus, kadangi sumažinus gyventojų pajamų mokesčio tarifą būtų sudarytos galimybės darbdaviams mažinti darbo jėgos kaštus, o tai iš tikrųjų galėtų prisidėti prie konkurencingumo. Tuo pačiu yra akivaizdu, kad didinant neapmokestinamąjį minimumą kartu ir mažinti pagrindinį tarifą yra nerealu valstybės finansinių galimybių požiūriu, todėl pasirinkus neapmokestinamojo minimumo didinimo kelią tarifo mažinimo klausimas automatiškai atkrenta arba bent jau nusikelia ateičiai (nebent staiga atrandame daug naftos ir mūsų biudžeto pajamų struktūra iš esmės pasikeičia nemokestinių pajamų naudai). Ar toks žingsnis buvo teisingas parodys ateitis.

 

Mokesčių administravimo reformos (kuri dar nėra pasibaigusi, kadangi Finansų ministerija jau turi parengusi naują Mokesčių administravimo įstatymą be to dar laukia praktinis mokesčių administravimo ir socialinio draudimo įmokų administravimo sujungimas) pagrindinis tikslas buvo pasiekti, jog mokesčių administravimas taptų lanksčia, savideklaravimo principu (angl. selfassessment) pagrįsta, efektyvia sistema, kuri:

 

 

Atsižvelgiant į tai buvo padaryti keli esminiai galiojančio Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimai:

 

 

Iš principo pasaulinės mokesčių administravimo praktikos požiūriu šiose idėjose nieko nėra stebuklingo bei naujo, visos šios priemonės yra sėkmingai įgyvendintos ir taikomos normalias mokesčių bei mokesčių administravimo tradicijas turinčiose valstybėse. Mano požiūriu tai įprastinės priemonės, suteikiančios mokesčių administratoriui galimybę prisitaikant prie kintančių verslo sąlygų kiekvienu atveju netapti progreso stabdžiu, bet tuo pačiu ir atlikti savo pareigą visuomenei. Kokius aš matyčiau keičiamos mokesčių administravimo sistemos trūkumus? Būsiu pakankamai kategoriškas – esminių trūkumų aš neįžvelgiu. Tuo pačiu negalima būtų teigti, jog yra visiško užtikrintumo jausmas. Tikrai ne ir visų pirma dėl to, jog tikrai neaišku kaip pasisuks mokesčių administravimo praktika, nes neteisinga praktika gali niekais paversti net ir geriausias idėjas. Nemažą nerimą taip pat kelia ir baimė priimti vieną ar kitą mokesčių administravimui būtiną sprendimą – galbūt drąsų, laužantį nusistovėjusias tradicijas, adekvatų susiklosčiusiai situacijai (o ne instrukcinį), improvizuojant tomis galimybėmis, kurias iš tiesų mokesčių administratoriui suteikia naujos tiek Mokesčių administravimo, tiek ir specialių mokesčių įstatymų nuostatos.

 

Pabaigai norėčiau palinkėti visiems daugiau improvizacijos ir nestandartinių sprendimų, nes tik tai sudaro prielaidas pranašumui kitų (standartiškai besielgiančių) atžvilgiu. Tačiau labiausiai tos improvizacijos bei nestandartinio požiūrio aš linkėčiau besižvalgantiems atgal bei dūsaujantiems – žaidimas nepasibaigė, jis tęsiasi, svarbiausia yra perprasti taisykles, nes tik taip tobulėja ir žaidėjai ir pats žaidimas.