Plačiausia prasme socialinė sfera suprantama kaip visi visuomenės santykiai (socialinis - visuomeninis), siauriausiąja - kaip parama skurstantiems. Šiame pranešime bus kalbama apie tas sferas, kuriose valdžia teikia nemokamas paslaugas arba akivaizdžiai susiduriama su skurdo problema. Šia prasme socialinė sfera tarsi tampa visuomenės pakraščių sfera, t.y. tos sritys, kuriose, kaip manoma, žmonės negali individualiai įgyvendinti labai svarbių jiems poreikių. Tuo pačiu tai sfera, kuriose liberalios idėjos, paremtos asmenine iniciatyva, sulaukia rimčiausios kritikos ir išbandymų.
Kokios yra socialinės sferos problemos Lietuvoje? Paminėsiu keletą esminių, įtakojančių ir kitas problemas. Tai - mažos pajamos, nedarbas, negalėjimas kokybiškai patenkinti svarbių poreikių (išlaikyti būsto, maitintis, lavintis). Negalėjimą apsirengti, panašu, yra išsprendusi rinka, pateikdama pigių dėvėtų rūbų alternatyvą.
Kodėl kyla šios problemos? Esminė problema, į kurią susiveda visos kitos, ir kurią išsprendus dingtų visos kitos, yra pajamų stygius. Žmonėms trūksta ne darbo, o pajamų. Esant pakankamoms pajamoms, nekiltų būsto, maisto bei lavinimosi, įskaitant formalųjį švietimą, problemos.
Taip iš karto priartėjame prie vieno esminio teiginio, susijusio su (ne)privatizavimu socialinėje sferoje: socialinės problemos spręstinos didinant žmonių pajamas, o tai gali užtikrinti tik rinka, kurios pagrindas, kaip žinia, yra privati nuosavybė.
Galiu susilaukti prieštaravimų, kad rinka neva negali užtikrinti pajamų visiems ir pajamas kai kuriems žmonėms turi suteikti visuomenė, o konkrečiau - valdžia. Konstatavime yra dalis tiesos, tačiau pasiūlymas - ne visai tinkamas. Visų pirma, socialines problemas gali išspręsti tik ta visuomenė, kurios didžioji narių dalis gali pasirūpinti savimi. T.y. tokioje visuomenėje socialinių problemų tiesiog yra nedaug. Antra, tik tokia visuomenė gali padėti tiems, kurie rinkoje negali rasti sau vietos. Trečia, netgi tais, kurie rinkoje neranda sau vietos, visuomenė tiesiogiai pasirūpina efektyviau nei per prievartą primestas valdžios tarpininkavimas (apie tai - vėliau).
Taigi, pats bendriausias atsakymas į privatumo - viešumo dilemą yra tas, kad privati iniciatyva ir rinka yra tai, be ko visuomenėje egzistuotų tik socialinės problemos.
Pranešimo tema įpareigoja aptarti ir siauresnį privatizavimo aspektą, t.y. ar gali tuose santykiuose, kuriuos priskiriame socialinei sferai (socialinė pagalba, pensijos, sveikatos apsauga, švietimas, būsto problemos sprendimas) veikti privatūs subjektai. Kokios gi yra alternatyvos? Išskirčiau tris pagrindinius socialinių problemų sprendimo žingsnius:
(1) sprendimo, kad tai yra spręstina socialinė problema, priėmimas,
(2) šios problemos sprendimo finansavimas ir
(3) tiesioginis darbų atlikimas.
Pirma galimybė, kuria dažnai iki šiol remiamasi kaip pagrindine, yra ta, kad valdžia nusprendžia, finansuoja ir atlieka funkcijas. Kita galimybė yra kuomet privatus subjektas nusprendžia, finansuoja ir veikia. Antra alternatyva geresnė: pirmiausia ji užtikrina, kad ištekliai bus naudojami tik abipusiai naudingiems tikslams ir naudojami atsakingai, taigi, nebus švaistomi, nes dėl tikslų apsisprendžia patys žmonės, o ne jų tarpininkai (valdžia). Taip galima teigti ir todėl, kad privačioje institucijoje veikia asmeninio pelno siekimo motyvas ir rizika asmeniškai patirti nuostolius. Taigi, kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, viziją, neabejotinai privatizavimo ribų nėra. Yra tik nacionalizavimo ribos (tai įrodoma ir teoriškai, o centrinio planavimo valstybių žlugimas, kuriuos nesenai teko stebėti -puikiai tai iliustruoja).
Būtina pabrėžti, kad privati alternatyva dažniausiai nėra realizuojama ne dėl rinkos žlugimo ar neįmanomumo spręsti reikalus privačiai. Ko gero, pirminė priežastis yra ta, kad valdžios įsikišimas privačiai iniciatyvai nepalieka vietos. Pirma, valdžios teikiamos paslaugos iš rinkos išstumia privačias, nes valdiškas paslaugas reikia pirkti per prievartą arba jos yra išskirtinai subsidijuojamos). Antra, žmonės turi mažiau pinigų kad galėtų padėti kitiems. Trečia, jei valdžia imasi spręsti problemą, kyla natūralus klausimas "kam dar stengtis".
Grįžtame prie trijų etapų. Ir kiekvieno iš jų privatizavimo.
Pirma, sprendimų priėmimas visuomet turi būti kiek įmanoma labiau privatus, nes tik privačiai priimtas sprendimas gali atspindėti žmogaus tikruosius lūkesčius. Socialinėje sferoje visų pirma tai reiškia, kad ne valdžia, o asmuo turi nustatyti kam bus skiriamos lėšos. Tai reiškia mokesčių mažinimą.
Kitas sprendimo priėmimų privatumo aspektas - jei jau asmuo iš valdžios gauna paramą, jos panaudojimas, kiek tai įmanoma, turi būti remiamojo reikalas. Tai reiškia socialinių paslaugų, specialių kompensacijų (transporto, šildymo), subsidijų socialines paslaugas teikiančioms institucijoms (švietimo, sveikatos apsaugos įstaigoms) pakeitimą piniginėmis išmokomis remiamam asmeniui.
Privatizuoti sprendimus dėl tikslų verčia daryti biudžetas ir valdiškai daromų sprendimų prasilenkimas su pirminiais žmonių poreikiais.
(Vienas iš būdų atsisakyti valdžios smulkmeniško dalyvavimo priimant sprendimus yra vaučerių sistema. Ji padeda pasiekti santykių, labiau panašių į rinką, tačiau neišsprendžia lėšų skyrimo tam tikram sektoriui tikslingumo problemos.)
Antra, finansavimas yra tiesiogiai susijęs su sprendimų priėmimu. Dar kartą vertėtų pabrėžti, kad privataus finansavimo socialiniams tikslams plėtimosi galima tikėtis augant pajamoms, taigi, būtina sudaryti sąlygas rinkai plėtotis - mažinti mokesčius ir reguliavimą.
Be to, finansavimo problema yra itin aktuali motyvacijos požiūriu. Bet kuris asmuo bus linkęs paimti jam dykai duodamą daiktą ar paslaugą, tačiau gerokai pamąstys ar jam tikrai to reikia, jei reikės bent dalį išlaidų padengti pačiam. Neverta pamiršti ir biudžeto, poreikio mažinti mokesčius ir nešvaistyti išteklių.
Trečia, socialinių funkcijų atlikimas gali būti privatus ir valstybinis. Kai kalbama apie privatizavimą, būtent šis aspektas (valstybinių atlikėjų pavertimas arba pakeitimas privačiais) dažniausiai turimas galvoje. Iš karto būtina pabrėžti, kad vien funkcijos atlikėjo privatizavimas negali išspręsti daugelio esminių problemų - ir toliau lieka neaišku, ar teisingai pasirenkami tikslai, ar pagrįstai finansuojama ši sritis. Toks privatizavimas gali padėti spręsti tik vieną esminę problemą - lėšų panaudojimo efektyvumą, nes privačioje institucijoje atsiranda papildomas motyvas - pelno siekimas ir asmeninė atsakomybė už nesėkmes.
Privatizuoti galima bet kokią socialinės sferos instituciją. Tiesioginis valdymas visuomet gali būti pakeičiamas taisyklių nustatymu. T.y. vietoje tiesioginio dalyvavimo priimant operatyvius ūkinius sprendimus, pavyzdžiui, mokykloje, visas socialinei sferai aktualias taisykles ir tikslus galima nustatyti, o nuo ūkinės veiklos valdžiai nusišalinti. Tiesą sakant, taisyklėmis keisti tiesioginį kišimąsi yra būtina vien dėl to, kad būtų išvengta voliuntarizmo ir pasiektas didesnis skaidrumas. Taisykles nustačius nebėra jokio skirtumo, kas veiks pagal jas, skirtumas tik tas, kad privati institucija turi daugiau prielaidų būti efektyvi.
Taigi, atlikėjų privatizavimą skatina visiškas daugelio valstybinių įstaigų neefektyvumas. Be to, jau laikas suprasti, kad jei valdžia rūpinasi, pavyzdžiui, mokyklos X ūkiniais reikalais, mažiau galimybių lieka rūpintis kitais dalykais. Jau ateina laikas įsileisti į švietimo sistemą ir pradėti privatizuoti mokyklas, į mediciną - sveikatinimo įstaigas, į pensijinį aprūpinimą - "Sodrą" pakeisti privačiais visai kitais principais veikiančiais fondais.
Privatūs sprendimai dažnai nedaromi dėl to, jog nėra funkcionuojančios rinkos. Tačiau tai yra tik dalinė tiesa. Vien atlikėjų privatizavimas sukuria rinką, kurioje, esant valdžios sprendimams dėl tikslų, deja, yra tik vienas pirkėjas ir klientas - valdžia. Vaučerių sistema taip pat tiesiogiai prisideda prie rinkos kūrimo. Esminė problema yra ta, kad čia negalima rinkos kūrimosi palikti pačiai rinkai, nes tai atneštų pernelyg skaudžių pasekmių. Tačiau aktyviai dalyvaujant rinkos kūrimesi kyla pavojus sukurti stagnaciškas pusiau rinkas. Bet kokia "pusiau rinka" funkcionuoja ir padeda spręsti problemas, tačiau jos trūkumai taip pat akivaizdūs.
Kalbant apie visas tris stadijas, Lietuvoje yra dar labai daug netikrų privatizavimo ribų, kurias gyvenimas jau verčia peržengti. Daug dar galima dėstyti teorinių argumentų ar pateikti pavyzdžių apie tai, kad privačią iniciatyvą reikia įsileisti į socialinę sferą, tačiau pagrindinė išvada yra ta, kad šiuo metu visuomenė yra priartėjusi ne tiek prie privatizavimo ribos, kiek prie nacionalizavimo ribos. Socialinėje sferoje reikia pasukti privatizavimo keliu.
