Su kuo sieti viltis dėl filantropijos plėtros ir įsitvirtinimo Lietuvoje? Dažnas pasakytų, kad pagrindinis filantropijos veiksnys yra turtingų žmonių skaičius. Kuo daugiau turtingųjų, tuo daugiau filantropų. Neretai gali išgirsti ir nuomonę, kad kiekvienas pasiturintis pilietis yra skolingas tiems, kuriems mažiau pasisekė. Toks požiūris nėra pagrįstas, o kai juo remiasi pretendentai į turtingųjų paramą, jis atskleidžia ir savo nevaisingumą. Noras žūtbūt išreikalauti iš žmonių, turinčių daugiau negu kiti, sumenkina pačią filantropijos idėją ir iškreipia santykius tarp duodančiųjų ir imančiųjų. Laisvos rinkos šalininkai tvirtina, kad pagrindinė kiekvieno piliečio pareiga - rūpintis tais reikalais, kuriuose jis stiprus, pranašesnis už kitus, investuoti pinigus ten, kur jie geriausiai atsiperka. Būtent taip veikdamas kiekvienas pilietis gauna didžiausios naudos sau ir daugiausiai duoda visuomenei. Kai jis atiduoda pinigus kitoms veiklos sritims, suminis jo veiklos efektyvumas, kaip taisyklė, sumažėja.
Tačiau tai dar nereiškia, kad žmonės nėra linkę duoti. Žmonių išpažįstamos vertybės labai skiriasi. Jeigu išdėliotumėme kiekvieno žmogaus vertybių skalę, pamatytumėme, kad joje yra vietos pačioms įvairiausioms vertybėms ir kad visos šios skalės yra be galo skirtingos. Tai, kad kapitalistas siekia uždirbti kuo daugiau pinigų, yra labai svarbu. Bet dažniausiai savo vertybių sistemoje jis turi ir kitokių tikslų. Iki pirmojo uždirbto milijono jam gali rūpėti tik efektyvumas, vėliau jam galbūt parūps visuomenės švietimas, netradiciniai menai ar kas nors kita. Jeigu kapitalisto draugas mirė nuo per vėlai diagnozuoto vėžio, jis gali būti linkęs aukoti priešvėžiniams tyrimams. Jei žmogus vaikystėje turėjo skaudžios asmeninės patirties, kai nebuvo kam juo pasirūpinti, tai uždirbęs pakankamai pinigų, jis greičiausiai norės paaukoti vaikų globai. Jei žmogus nuolat susiduria su valdžios institucijų neraštingumu, laisvos rinkos principų nepaisymu, ir kenčia matydamas, kaip dėl to mažėja jo veiklos efektyvumas, jis nedvejodamas norės finansuoti švietėjišką veiklą apie laisvos rinkos principus ir jų galią.
Taigi, iš individualių vertybių įvairovės ir atsiranda motyvacijos pačiai įvairiausiai veiklai. Žmonės, dirbantys nevyriausybinėse organizacijose, daro tai, kas jų gyvenime labai svarbu. Tie, kurie remia kokią nors veiklą, pasirenka jiems artimiausias sritis. Tad pagrindinis filantropijos veiksnys yra ir liks individualių vertybių įvairovė. Tai yra duota, įgimta, čia nieko skatinti nereikia.
Kitas svarbus filantropijos veiksnys - turtėjimas - irgi yra žmogaus kraujyje. Tačiau ne kiekvienoje santvarkoje žmonėms sudaromos sąlygos turtėti, o dar rečiau - turtėti ne kitų sąskaita. Tik laisvos rinkos tvarka leidžia kiekvienam žmogui daryti tai, ką jis sugeba geriausiai, ir tokiu būdu leidžia pasiekti didžiausios įmanomos naudos. Turiu pabrėžti - didžiausios naudos laisvanoriškų mainų pagrindu, nenaudojant brutalios jėgos ir neprimetant jos valdžios pagalba. Tokia santvarka leidžia sukurti ir maksimalią suminę gerovę. Juk kiekvienam žmogui gaminant tai, ką jis moka gaminti geriausiai, ir keičiant tai į kitų žmonių sukurtus produktus, bus pagaminama daugiausiai ir pačia mažiausia kaina, bus užtikrinta didžiausia įmanoma pažanga. Tai ir yra visų geidžiama visuomenės gerovė. Tad jos siekiantiems, o tuo pačiu ir tiems, kuriems rūpi filantropijos plėtra, geriausias receptas yra laisvos rinkos santykiai.
Galiu užbėgti už akių tradiciniam "bet" - svarbu ne tik efektyvumas, bet ir teisingumas. Be abejo. Kalbėdami apie laisvą rinką, mes taip pat kaip ir kiti keliame visuomenės teisingumo idealus. Tiesa yra ta, kad kiekvienas iš mūsų turi skirtingą teisingumo suvokimą. Šioje salėje rastume bent keliolika teisingumo formulių bei principų ir dar dvidešimt labai painių jo receptų, kurių nepavyktų išreikšti jokiais aiškiais principais. Nenuostabu, juk dažnai yra tiesiog teisingumo "nuojauta". Nenoriu ir negaliu smerkti net ir tokio teisingumo. Noriu pasakyti tik tai, kad norėti, jog žmogaus asmeninį teisingumo suvokimą realizuotų (taigi, primestų kitiems) valdžia, yra mažų mažiausiai nelogiška. Negali centralizuota ar decentralizuota valdžia įgyvendinti kažkieno asmeninės nuomonės apie tai, kas yra teisinga ir kas neteisinga. Ji negali ir neturi to daryti.
Kas gi tuomet gali būti pagrindu? Grįžkime prie aksiomos, kad bemaž visi žmonės (išskyrus asketus) nori gyventi geriau, turtingiau. Kartais gali išgirsti žmones kalbant, kad materialinės vertybės jų gyvenime nėra labai svarbios, jiems svarbu kas nors kita. Bet gyvename materialiame pasaulyje ir tam, kad galėtumėme realizuoti bet kurią idėją, turime operuoti materija, o tiksliau sakant - pinigais ir daiktais. Kiekvienas kitas "nematerialistas", nepriklausomai nuo jo misijos ir tikslų, sieks sutelkti tam kuo daugiau lėšų, nes tiesiogiai sies jų kiekį su misijos įvykdymo sėkme. Vadinasi, turime pripažinti, jog kiekvienam ir visiems svarbu, kad materialinių vertybių suma visuomenėje būtų kuo didžiausia. Tada natūraliai kyla klausimas, kas gali padėti pasiekti materialių vertybių maksimumą visuomenėje. Atsakymas labai paprastas: laisvos rinkos principai. Kodėl, aš jau paaiškinau. Vadinasi, net jeigu ir labai nenori vadintis materialistu, bet nesi ir visiškas asketas, turi pripažinti, kad ką bedarytum, atsiremi į materialias vertybes. Iš to seka, kad ir kaip nepatiktų laisvos rinkos vardas, turi ja pasikliauti, jei nori, kad žmonės gyventų turtingai savo darbo ir proto dėka.
Koks gi valstybės vaidmuo "skatinant" filantropiją? - Reikia puoselėti laisvos rinkos principus visur ir visuomet. Valstybei stokojant lėšų daugelio anksčiau vykdytų programų finansavimui, ji privalo drąsiai trauktis iš šių sričių ir būtent tuo joms padėti. Juk dažnai valdžios buvimas visų šelpėja neskatina žmonių susimąstyti, kas jiems patiems rūpi. Valstybės paternalizmas panaikina solidarumą šeimoje, nes atrodo, kad rūpintis tėvais ir seneliais yra "Sodros" ir Socialinės apsaugos ministerijos, o ne vaikų ir vaikaičių reikalas. Bemaž kiekvienas žmogus, žinodamas, jog jo kaimynas neturi ko valgyti ir kad ne valstybės rūpestis jį pamaitinti, greičiausiais pats pasidalins su juo tuo, ką turi ant stalo, greičiausiai pats susivoks, kad įpilti jam lėkštę sriubos nėra našta. Ne tik ne našta, bet gal ir malonumas. Tokių metamorfozių žmonių mąstyme ir santykiuose gali būti labai daug. Reikia tik neužstoti jiems kelio. Valdžios pasitraukimas būtų aiškus signalas piliečiams, kad visa ta aplinka, kurioje jie gyvena, priklauso nuo jų pačių, ir kad jos kuriamoji jėga yra jų individualios vertybės, savęs - šiame pasaulyje - suvokimas.
Galima stengtis patenkinti žmonių poreikius ir kitais būdais. Štai konferencijoje nuskambėjo pasiūlymas remti nevyriausybines organizacijas valdžios pinigais. Tačiau valdžia neturi kokių nors kitų pinigų, išskyrus pinigus, paimtus iš žmonių: nesvarbu, ar jie patenka į bendrą biudžetą, ar lieka kokiame nors nebiudžetiniame fonde. Šių pinigų paėmimas ir panaudojimas prieš laisvą žmonių valią sumažina mūsų visų gerovę, nes pakerta laisvos rinkos funkcionavimą, stumia žemyn įmones, mažina jų veiklos konkurencingumą, galimybę parduoti savo produkciją. Vadinasi, suminis Lietuvos produktyvumas ir čia sukurta gerovė bus mažesni. O valdiško finansavimo "panacėja" - demitologizuota.
Kalbant apie valdžios ir nevyriausybinių organizacijų santykį, svarbu pabrėžti tai, kad skatindama kokią nors veiklą lėšomis ar šiltnamio sąlygomis, valdžia turi ją iškelti virš kitų veiklų. Kuri gi veikla žmonėms "reikalingesnė"? Ar mes pripažįstame, kad didžiulė nevyriausybinių organizacijų ir jų tikslų įvairovė nedviprasmiškai atspindi žmonių poreikių spektrą? Kad jeigu kokios nors veiklos, kuri asmeniškai kam nors atrodo reikalinga, dar nėra, reikia tiesiog tos veiklos imtis. Taip pat reikia galvoti, kas užkerta kelią kitiems imtis šios ir panašios veiklos. Išskyrus tuos atvejus, kai poreikis yra labai mažas ir dėl to negali būti koncentruojamas rinkoje, kitos (ir dažniausios) kliūtys bus valdžios reguliavimai, ribojimai, paternalizmo apraiškos žmonių mąstyme. Ir, be jokios abejonės, bendra lėšų stoka visuomenėje dėl laisvos rinkos principų nepaisymo.
Valdiškas lėšų paskirstymas nevyriausybiniam sektoriui užkerta kelią organizacijų ir tikslų įvairovei, nes nuo pinigus skirstančio valdininko asmeninių vertybių priklausys, ką valdžia nutars paremti. Sektoriaus paveikslas atspindės vieno ar kelių žmonių vertybes ir fantaziją.
Be to, valdiška parama tvirkina nevyriausybines organizacijas. Jos įsisteigia tikslams, kuriems įmanoma "pramušti" valdišką finansavimą. Kai šis išsenka, paaiškėja, kad tokia veikla žmonėms nereikalinga, jai sunkiai pavyksta sukelti lėšų. Tačiau net ir tai, kad koks nors neabejotinai gražus tikslas yra valdžios finansuojamas, dar nereiškia, kad jis deramai pasiekiamas. Pavyzdžiui, ar Lietuvai yra svarbu, kad būtų plėtojama ekonominė mintis, nagrinėjami rinkos principai ir procesai? Pasakysite, kad tai yra labai svarbu ir valdžia turi tam rasti pinigų. Ji iš tiesų randa. Lietuvoje egzistuoja ne vienas valdžios finansuojamas ekonomikos institutas, kiekvienas gauna milijonus litų. Ar jūs labai dažnai girdite apie šių institutų produktus, apie jų vaidmenį Lietuvos ekonominiame ir politiniame gyvenime? Ne. Kitoje pusėje yra Laisvosios rinkos institutas, kuris (koks didžiulis "neteisingumas") didelę dalį savo laiko turi skirti, kad sutelktų lėšų darbams, skirtiems misijai realizuoti. Gal, jei kas nors garantuotų institutui tą milijoną, jo darbo efektyvumas būtų didesnis? Gyvenimas parodo, kad, nepaisant to, jog dalį laiko turime skirti lėšoms telkti, suminis efektyvumas ir sugebėjimas orientuotis į tai, kas iš tiesų aktualu, leidžia pasiekti daug geresnių rezultatų nei turint garantuotą valdišką finansavimą. Paradoksas? Greičiau, aksioma.
Neturėtume pamiršti ir to, kad negalima visų šiandienos problemų išspręsti tik "duoti-ir-imti" santykiais. Daugelio nevyriausybinių organizacijų kelias į sėkmę grįstas tiesiog rinkos santykių plėtojimu. Ar teisinga, kai teatrams yra skiriamos valstybės dotacijos, dėl to bilietai yra santykinai "nupiginti" ir gauti jų vis dažniau tampa neįmanoma? Elementarus rinkos santykių paisymas tiems patiems teatrams leistų apeiti nereikalingą perskirstymą ir greičiau priartinti konkretų vartotoją prie produkto. Nes tai, kad aš šiandien negavau bilieto į man reikalingą renginį, dažnai reiškia, kad mano nepasiturintis kaimynas sumokėjo subsidiją teatrui, į kurį niekada nenueis. Teatrui "nebereikia" pinigų, kuriuos aš pasirengusi mokėti už bilietą, nes jis jau paėmė iš manęs ir mano vargšo kaimyno prievarta.
Verta prisiminti ir tokį nevyriausybinio sektoriaus skatinimo būdą, kuris užfiksuotas konservatorių rinkimų programoje - leisti keletą procentų žmogaus pajamų skirti labdaros organizacijai, neapmokestinant šių lėšų fizinių asmenų pajamų mokesčiu. Gal tai iš tiesų geras būdas išspręsti nevyriausybinio sektoriaus problemas? Galima prognozuoti, kad, jei žmonės žinos, kad kelis procentus savo lėšų jie gali be jokių mokesčių skirti bet kam, kas pasivadins viešąja įstaiga, tuoj pat atsiras labai daug institucijų, kurių vienintelis tikslas bus tuos pinigus absorbuoti, ir tai sukels naują problemą. Valdžia ims kovoti už viešųjų įstaigų "grynumą", kvestionuos jų tikslus ir darbus, tvirtins toleruotinų gavėjų sąrašus. Rezultatas - išaugę suvaržymai neleis efektyviai veikti tikroms organizacijoms, norintys gi apeiti mokesčius įveiks bet kokias valdiškas kliūtis. Jau ir šiandien nevyriausybinio sektoriaus plėtrą stabdo iš esmės valdžios reguliavimai. Visi be išimties sunkiai pakelia besikeičiančius įstatymus, neaiškius mokesčius, tikrinimų virtinę. Tačiau nevyriausybinis sektorius, kur dažnai dirba savanoriai, kur nėra galimybių samdyti brangių teisininkų ir finansininkų, kenčia labiausiai. Jis priverstas susitraukti arba veikti nuolatinės rizikos, kad užkliudysi kurį nors valdžios supinto voratinklio siūlą, pavojuje.
Svarbu, kad žmogus, norintis dirbti vardan jam svarbių idėjų, galėtų nevaržomai tai daryti. Svarbu, kad žmogus remtų tokią veiklą tuomet, kai pats nori remti, kai ši veikla atrodo jam artima ir prasminga. Tuomet mūsų visų veikla atspindės būtent mūsų visų, o ne kieno nors - nors ir labai išmintingo - mums primestas vertybes.
