Esu dėkingas už parodytą dėmesį ir Jūsų dalyvavimą šioje konferencijoje. Iš savo praktinės 10 metų dalyvavimo versle, vadovavimo bei organizavimo patirties žinau, kad mokesčiai yra viena labiausiai diskutuotinų ekonomikos temų. Mokesčių klausimais egzistuoja labai daug skirtingų nuomonių kaip ir ką apmokestinti, kokiu tarifu, kaip efektyviau juos surinkti.. Galiu Jus užtikrinti, kad dauguma Lietuvos verslininkų bei įmonių vadovų net nesvarsto klausimo, ar reikia mokėti mokesčius. Diskutuotina tik tai, kaip efektyviai surinkti mokesčiai yra panaudojami visuomenės problemoms spręsti bei iškeltiems tikslams finansuoti ir kiek tų finansinių resursų reikia.
Atstovaudamas UAB Koncernas „MG Baltic” pradžioje norėčiau pateikti keletą skaičių apie patį koncerną. Į koncerną įeina 29 įmonės. Konsoliduota šių įmonių metinė apyvarta 2001 metais sudarė 512 milijonų litų. Pagal šį rodiklį leidinio “Verslo žinios” duomenimis esame 10 įmonių grupė Lietuvoje. Šiais metais planuojama 560 mln. litų konsoliduota apyvarta.
Bendros Koncerno „MG Baltic” valdomų įmonių investicijos į verslo plėtrą ir nekilnojamąjį turtą 2001 metais buvo virš 25 mln. Lt, 2002 metais planuojamos investicijos sudarys virš 28 mln. litų. Iš viso koncerno įmonėse dirba 1920 žmonės.
Į Lietuvos Respublikos biudžetą koncerno valdomos įmonės už 2001 metus sumokėjo virš 54 milijonų litų įvairių mokesčių, kas sudaro 5,48 % Vilniaus miesto biudžeto.
Ko gero verslininkai, įmonių vadovai yra labiausiai suinteresuoti, kad visuomenė per vykstančius demokratinius procesus – valdžios išrinkimą ir jai suteikiamą teisę atstovauti visuomenės grupių interesams, priimtų ir įteisintų šiuos susitarimus įstatyminėmis normomis bei užtikrintų jų visuotinį laikymąsi. Verslininkams, vadovams tikrai reikia stabilios ir geros tvarkos, garantuojančios iniciatyvos laisvę, įtvirtinančios nuosavybės neliečiamumą bei lygių galimybių principą, įgyvendinančios mokesčių neutralumo principą.
Todėl galiu drąsiai teigti, kad didžioji dauguma Lietuvoje dirbančių verslininkų ir vadovų aiškiai supranta mokesčių svarbą jų pačių verslo stabilumui ir saugumui ir sąmoningai moka nustatytus mokesčius. Kadangi ši visuomenės dalis pasižymi išties dideliu visuomeniniu aktyvumu ir dažnai reiškia savo nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais, tai jų nuomonę apie sumokėtų mokesčių panaudojimo efektyvumą, o tuo pačiu ir bendrą mokesčių naštą dažnai bandoma pateikti kaip vengimą mokėti mokesčius. Iš tiesų verslininkai aiškiai pasisako, kad valstybės finansiniai resursai yra naudojami neefektyviai ir kad daugelyje visuomenės gyvenimo sričių egzistuojančias problemas valstybė turėtų drąsiau perleisti spręsti pačiai visuomenei – tai yra jos aktyviajai daliai, pasilikdama sau tai, ką iš tiesų valstybei delegavo visuomenė: visuomenei priimtinų taisyklių nustatymą ir jų efektingą įgyvendinimą ir kontrolę, savalaikį šių taisyklių pakeitimą, kad jos atitiktų realaus šiuolaikinio gyvenimo poreikius.
Manau, kad veikiant anksčiau paminėtiems principams valstybė tampa patraukli tiek vidaus, tiek išorės investuotojams, nes joje yra išlaisvinama ir gerbiama privati iniciatyva ir įtvirtinamas vienodų galimybių principas visose ekonominio gyvenimo srityse, tuo pačiu valstybė išlaiko geras konkurencines pozicijas savo kaimynių atžvilgiu. Visa tai galima apibrėžti keliais žodžiais – brandi, stabili demokratinė valstybė, kurioje veikia rinkos ekonomikos dėsniai ir jokios staigmenos, revoliucijos ar stresai joje negalimi.
Lietuvos Respublikoje per bendrąjį šalies biudžetą yra perskirstoma 29,4 % bendrojo vidaus produkto (BVP). Dažnai dabartiniai valstybės vadovai pabrėžia, kad palyginus su kitomis šalimis šis rodiklis yra nepakankamas. Todėl ieškoma įvairių būdų, kaip įvesti naujus mokesčius arba padidinti surenkamų mokesčių masę dirbtinai didinant jau esamų mokesčių apskaičiavimo bazę.
Tokie sprendimai dažnai prieštarauja partijų savo rinkėjams rinkiminėse programose duotiems įsipareigojimas nedidinti jau esamos mokesčių naštos fiziniams ir juridiniams asmenis. Tačiau realiame gyvenime šie procesai susiklosto taip, kad iš tikrųjų mokesčių našta nesumažėja, pastaruoju metu tik sudėtingėja mokesčių apskaičiavimo procedūra, arba mažinamas mokesčio tarifas, tačiau tuo tarifu yra apmokestinama kelios ūkinės veiklos sudedamosios dalys dėl ko apmokestinimo poveikis išlieka toks pat.
Dažnai šie žingsniai yra motyvuojami tuo, kad nėra pakankamai finansavimo resursų sveikatos apsaugai, socialiniam draudimui ar švietimui. Manau, kad iš tiesų problema slypi ne finansinių resursų trūkume, o jų neefektyviame panaudojime, t.y. užmojuose daryti tai, ko valstybė iš principo neturi daryti – užsiimti konkrečia verslo veikla. Beje, šias užmačias bando realizuoti valstybės valdymo funkcijoms vykdyti pasamdyti valdininkai, kurie, prisidengdami valstybės vardu, paslepia savo neefektyvią valstybės valdymo veiklą ir bando realizuoti savo asmeninius interesus per teisę skirstyti mokesčių mokėtojų sumokėtus mokesčius. Šiuo metu pats ryškiausias tokios sistemos veikiantis pavyzdys – sveikatos apsaugos bei socialinio draudimo sistema.
Tačiau galima pateikti ir kitų, visiškai priešingų pateiktam pavyzdžiui pavyzdžių, kur kas logiškesnių, o svarbiausiai – turinčių konkrečius rezultatus, kurie aiškiai įvertina valstybės priimtus teisingus sprendimus.
1997 metais buvo priimtos Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo pataisos, kurių pagrindu juridiniai asmenys, investavę įmonės pelną į pagrindines priemones, t.y. pelną pavertę kapitalu, kuris ilgą laiką dalyvauja pridėtinės vertės kūrimo procese, galėjo nemokėti pelno mokesčio. Arba dar vėliau priimtos šio įstatymo pataisos, kurios leido šį mokestį sumokėti per šių priemonių naudingo naudojimo laikotarpį. Tokie sprendimai tikrai sudaro pakankamai patrauklias sąlygas investavimo procesui, naujų technologijų įsisavinimui, naujų darbo vietų kūrimui, leidžia veržliau daryti ilgalaikes investicijas, užtikrinančias savalaikį technologijų atnaujinimo procesą, pateikti geresnės kokybės produktus ar paslaugas vartotojams, nesukuria sunkiai paaiškinamos situacijos, kada įmonės savo pelno (nuostolio) ataskaitoje rodo uždirbtą pelną, o pinigų srautų ataskaitoje aiškiai matyti, kad įmonei trūksta finansinių resursų technologijų atnaujinimui, o kartais net ir mokesčiams susimokėti.
Kaip pavyzdį galiu pateikti vieną iš UAB Koncernas „MG Baltic” valdomų įmonių – APB „Apranga”. Minėtos įstatyminės normos galiojimo laikotarpiu bendrovė investavo 18,9 milijono litų uždirbto pelno savo veiklos plėtimui. Šiai investicijų sumai bendrovė pritaikė nulinį pelno mokesčio tarifą, arba kitaip tariant, jeigu nebūtų šios įstatymo pataisos, tai pagal tuo metu galiojusius pelno mokesčio tarifus bendrovė būtų sumokėjusi 5,3 milijono pelno mokesčio. Taigi, galima teigti, kad valstybė šia suma parėmė bendrovės veiklos vystymą. Kokie šios paramos rezultatai?
1997 m. bendrovė „Apranga” valdė 9 parduotuvių mažmeninį prekybos tinklą, 2002 metais tinklas turi 19 parduotuvių arba išaugo 111 %. 1997 metais bendrovės pardavimai sudarė 33,1 milijonai litų, 2002 metais išaugs iki 75 milijonų litų arba 127 %.
1997 metais bendrovėje dirbo 208 darbuotojai, 2002 metais darbuotojų skaičius išaugo iki 272 arba 31 %. 1997 metais vidutinis gamybinio personalo darbo užmokestis buvo 893 Lt, 2001 metais 1399 arba išaugo 57 %. Už 1996 metus bendrovė įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka priskaičiavo ir sumokėjo 7,76 milijono litų mokesčių. Už 2001 metus bendrovė priskaičiavo ir sumokėjo į biudžetą 13,2 milijono litų mokesčių arba 71 % daugiau nei 1996 metais. Iš jų: 54 % daugiau fizinių asmenų pajamų mokesčio, 111 % daugiau pridėtinės vertės mokesčio, 7669 % daugiau nekilnojamojo turto mokesčio, 105 % daugiau socialinio draudimo įmokų, 95 % daugiau kelių mokesčio. Vien per devynis 2002 metų mėnesius APB „Apranga” įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka priskaičiavo ir sumokėjo 11,8 milijono litų mokesčių.
Tai vienas iš pavyzdžių, kada valstybė, vykdydama patrauklią investicijas skatinančią mokesčių politiką, sudaro palankias galimybes legaliam verslui stiprėti ir plėstis bei efektyviai konkuruoti su vengiančiais mokėti mokesčius įvairiais verslo dariniais. Manau, kad tokių pavyzdžių Lietuvoje galima surasti pakankamai daug. Todėl galima teigti, kad dauguma legaliai veikiančių ir turinčių ilgalaikę strategiją Lietuvos įmonių mano paminėtu periodu sėkmingai augo, kūrė naujas darbo vietas, prisidėjo prie Lietuvos Bendrojo Vidaus produkto augimo bei šalies makroekonominių rodiklių gerėjimo.
Priimant sprendimą nuo 2002 metų panaikinti šią palankią verslui bei investicijas skatinančią mokesčių lengvatą buvo naudojamas argumentas, kad tokios sąlygos skatina kauptis dideliems gamybiniams pajėgumams, naujoms technologijoms, kurie nėra efektyviai išnaudojami. Šiai nuomonei galima prieštarauti pateikiant faktinius argumentus, kad tai nėra pati didžiausia problema. Lietuvos Respublikoje taikant įvairias mokesčių lengvatas jau daugiau nei 10 metų yra remiamas bankinis sektorius. Šis rėmimas padarė patrauklią investicijoms Lietuvos bankinę sistemą, dėl ko į Lietuvos bankų sistemą investavo žinomi pasaulio bankai. Šis procesas įtakojo tai, kad Lietuvoje atsirado didelė finansinių resursų pasiūla, dėl ko šiandien mes turime mažiausias paskolų palūkanų normas Baltijos regione. Tai turėjo didelę įtaką investiciniams sprendimas vystant nekilnojamojo turto rinką, o ypač – sprendžiant gyventojų gyvenamojo būsto problemas. Aiškiai išaugo statybos apimtys tuo pačiu kurdamos naujas darbo vietas. Manau, kad šis procesas daro savo įtaką ir prekių bei paslaugų tiekimo sektoriuje. Per 9 šių metų mėnesius mažmeninės prekybos augimas sudarė 8 %, o įskaitant lengvųjų automobilių prekybą – 14 %. Šių mokestinės politikos rezultatų teko laukti daugiau nei dešimt metų. Tai iš ties įspūdingi skaičiai ir labai gaila, kad pramonės sektorius dėl mokesčių lengvatos panaikinimo negalės pademonstruoti panašių rezultatų ateityje. Manau, kad modernių gamybinių pajėgumų ar technologijų efektyvaus išnaudojimo problemos dėl jų kiekybinio pertekliaus iš viso nėra.. Priežasčių reikėtų ieškoti įmonių valdymo sprendimuose, vadovų nustatytose veiklos strategijose, taktiniuose planuose. Reikia sutikti, kad ne visada ir ne visiems verslininkams bei vadovams vienodai gerai sekasi įvertinti savo galimybes siekiant užsibrėžtų tikslų. Todėl labai svarbus laisvas nuo papildomų mokesčių ir savalaikis nuosavybės pasikeitimo procesas. Juk šiai dienai nėra nė vieno stambaus Lietuviško kapitalo banko, stambiose pramonės įmonėse taip pat yra investavę įvairūs užsienio investiciniai fondai. Ir iš tiesų mokesčių lengvatų suteikimas investicijoms į ilgalaikį gamybinį kapitalą, nuosavybės – o tuo pačiu ir valdymo bei atsakomybės perleidimo, papildomos mokesčių naštos neužkrovimas ant darbo jėgos atstatymo bei palaikymo sąnaudų lems, ar Lietuva bus tikrai pajėgi konkuruoti su kitomis šalimis dėl galimybės ne tik vartoti, bet ir gaminti bei parduoti.
2001 – 2002 metais Lietuvoje pakeista visa eilė su mokesčiais susijusių įstatymų. Pagrindinis motyvas tai daryti – būsima narystė Europos Sąjungoje ir logiškas reikalavimas harmonizuoti galiojančius teisės aktus, tame tarpe ir ūkinę veiklą bei mokesčius reglamentuojančius aktus. Galima sakyti, kad tai lyg ir gera proga perimti gerą patirtį ir pritaikyti tai prie Lietuvos sąlygų, tuo pačiu neatsisakant to, ką mes patys esame sukūrę pozityvaus.
Taigi, kyla klausimas: ar harmonizuodami mokesčius reguliuojančius teisės aktus su ES teisės aktais savo šalį padarėme patrauklesnę investicijoms, ar pasirūpinome efektyvesniu darbo jėgos atstatymo procesu ar padarėme savo šalį konkurencingesnę būsimoje sąjungoje? Ar bandome įrodyti, kad esame lygiaverčiai konkurentai mąstymo procese kuriant mūsų visuomenės gerovės strategiją.
Deja, vertinant mokesčių įstatymo pakeitimus, ne į visus šiuos klausimus galime atsakyti teigiamai. Gaila, tačiau regis darant šį darbą, tokie tikslai iš valstybės strategų net nebuvo keliami. Šiuo metu Europos Sąjunga reikalauja harmonizuoti tik netiesioginius mokesčius, tuo tarpu tiesioginių mokesčių tarifai, apmokestinimo bazės nustatymas yra kol kas pačių šalių rankose. Nežinau kodėl, tačiau mūsų šalis mokesčių srityje pasuko mokesčių apskaičiavimo sudėtingumo ir tarifų maksimizavimo keliu. Nežinau, kodėl panaikintos pelno mokesčio lengvatos investicijoms, nors, pavyzdžiui, Estijoje apskritai taikomas nulinis pelno mokesčio tarifas? Kodėl numatyta apmokestinti patiriamas sąnaudas, susijusias su darbo jėgos reabilitacija ir sveikatingumu? Kodėl yra suteikiama neribota laisvė mokesčių administratoriams ginčyti tai, kas prieš dvejus metus buvo įstatymais leidžiama ir moralu? Kodėl į verslininkus ir įmonių vadovus vis dar žiūrima kaip į visuomenės priešus, nors socialistinės santvarkos lygiavos doktrinas pasmerkėme net įstatymiškai. Manau, kad šioje konferencijoje šios srities specialistai dar daug kartų viena ar kita forma vieni kitų klaus „kodėl?”
Suprantu, kad tiek sporte, tiek gyvenime, tiek versle, kol nėra suvokiama, kad tarp žaidėjų egzistuoja varžybų, konkurencijos elementas, tol nėra jokio noro stengtis padaryti greičiau, kokybiškiau, geriau nei kiti, – tiksliau – turėti daugiau naudos, siekti geresnio įvertinimo, pripažinimo ir garbės. Džiaugiuosi, kad šią itin opią temą aptarti susirinko tiek daug specialistų, verslininkų ir kitų suinteresuotų asmenų. Tikiu, kad mes galime pasiekti tai, ko visi norime: kad šalis pagal savo ekonomikos išsivystymo lygį dabartines Europos Sąjungos valstybes pasivytų kur kas greičiau nei per trisdešimt metų, kaip numato Valstybės ilgalaikės raidos strategija. Iš to turėtumėm laimėti visi: ir Europos Sąjunga, ir būsimos jos narės, tame tarpe ir Lietuva.
