Filantropija paprastai suprantama kaip dosnumas, realizuojamas ką nors duodant. Pilietinės visuomenės išsivystymo požiūriu daugelyje besivystančių demokratijų asmeninė filantropija sąlyginai nėra išplėtota, nes tam nepakanka individualiose rankose sukaupto kapitalo. Tačiau verslo filantropijos galimybės yra beribės. Nepaisant to, verslo lyderiai dažnai nesupranta pilietinės visuomenės vaidmens bendruomenėje ir neįvertina, kokį poveikį parama gali turėti joje gyvenančių žmonių - darbuotojų, klientų ar tiesiog bendrapiliečių - gerovei.

 

Verslo filantropijai svarbiausia suprasti "verslo pilietiškumo" jausmą. Tai jausmas, kad kompanijos yra dalis visuomenės, kurioje jos veikia, ir kad bendruomenės gerovė bei sveikata turi įtakos jų pačių gyvybingumui ir gerovei. Todėl, investuodamos į darbą ir technologijas, kompanijos taip pat turėtų apsvarstyti savo "investicijas į bendruomenę".

 

Ši perspektyva ypač svarbi Rytų ir Vidurio Europoje, kur valstybės susiduria su didele prekių ir paslaugų paklausa ir tiesiog negali jos patenkinti. Net ir turtingesnėse šalyse valdžia mažina tiesioginių paslaugų teikimą ir ieško būdų, kaip perleisti šią veiklą kitiems paslaugų tiekėjams, patenkinsiantiems šiuos reikalavimus žymiai efektyviau ir pigiau.

 

Reikia pabrėžti, kad filantropija kompanijoms taip pat atsiperka. Verslo pilietiškumas tobulina tiek bendruomenę, tiek kompaniją. Viena iš naudų yra makroekonominė. Čia svarbiausia tai, kad kompanijoms remiant kultūrines ir socialines paslaugas teikiančias organizacijas, didėja politinis ir socialinis stabilumas bei įtvirtinama įstatymo viršenybė. Kita nauda - mikroekonominė:

    

 

Taigi investicijos į bendruomenę tampa vertybėmis bei nauda tiek bendruomenei, tiek ir kompanijoms. Suprantama, kompanijų investicijos gali būti įvairios:

  

 Visą šią paramą kompanijos gali teikti individualiai arba drauge su kitomis kompanijomis, NVO ar netgi su valdžios (nacionalinės, regioninės ar savivaldos) atstovais.

 

 

Viso pasaulio šalys pritaria verslo filantropijai, nes valdžia mato, jog verslui prisidedant prie socialinių paslaugų teikimo, jos išlaidos sumažėja. Šis bendras požiūris yra teisingas net ir ten, kur valdžia skatina filantropiją per mokesčius. Lėšos, sutaupytos teikiant paslaugas, kompensuoja tiesioginių biudžeto įplaukų netekimą. Be to, valstybė gauna naudos, nes verslo pilietiškumas didina bendrą gerovę, stiprina bendruomenę ir socialinį stabilumą.

 

Kai kurios šalys verslo ir individualios filantropijos reglamentavimą įtraukia į bendrus įstatymus, reguliuojančius NVO veiklą ir apmokestinimą. Remiantis tokiu metodu, valdžiai lengviausia administruoti paramos teikimą, o piliečiams - laikytis įstatymų.

 

Kai kur priimami įstatymai, konkrečiai reglamentuojantys labdarą ir labdaros davimą. Šis požiūris gali būti vertinamas patenkinamai tol, kol jis aiškiai siejamas su bendrais mokesčių ir NVO veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Ši sąsaja apima tokią pat terminologiją ir aiškias nuorodas. Tačiau ydinga priimti įvairius nevienodus įstatymus, nustatančius skirtingą režimą ir terminologiją, bet reglamentuojančius tų pačių organizacijų darbą bei sandorius. (Ukraina).

 

Paprastumas, nuoseklumas ir ribotas oficialus diskretiškumas yra geriausi veiklos kriterijai reglamentuojant labdaros davimą, kaip ir kitokią veiklą, ypač pilietinės visuomenės požiūriu.

 

Kaip jau minėta anksčiau, užsiimti filantropine veikla kompanijos gali trimis būdais: tiesiogiai ar per kompanijos fondą teikiant paramą, tiekiant prekes ar paslaugas natūra arba užsiimant rėmimu. Rėmimą mokesčių valdininkai paprastai laiko reklamos forma, todėl dažnai išskaito mokesčių tikslais kaip verslo išlaidas. Skatindamos kitas filantropijos formas, pelno ar pajamų mokesčių tikslais dauguma šalių kompanijoms iš savo pelno leidžia išskaityti pinigines dovanas ir prekių bei natūra suteiktų paslaugų vertę. Paprastai taikoma riba (5-10%). Tokie atskaitymai numatomi mokesčių kodekse, nurodant tam tikros rūšies veiklą ar organizacijas, galinčias gauti neapmokestinamas dovanas.

 

Teorija, slypinti už mokesčių lengvatų, yra ta, kad valdžia pripažįsta, jog finansuojama veikla ar organizacijos yra naudingos visuomenei ir valstybei. Tokios netiesioginės valdžios teikiamos lengvatos yra lankstesnės nei tiesioginis valstybinis finansavimas, reikalauja mažiau valstybinio administravimo ir priežiūros bei skatina verslo pilietiškumą kaip kūrybišką veiklą.

 

Labdaringa veikla ar organizacijos paprastai vadinamos "viešosios naudos", apibrėžiamos kaip siekiančios švietimo, ekologijos, žmogaus teisių, vaikų ar senyvo amžiaus žmonių socialinės rūpybos arba vargšų, kultūros, sporto, sveikatos ir kitų panašių tikslų. Tokie tikslai turi būti aiškiai apibrėžti organizacijų statuse ar registracijos dokumentuose. NVO reglamentuojantys teisės aktai ar labdaros įstatymai gali puikiai numatyti tokio tipo organizacijas, netgi pavadintas "viešosios naudos" (kaip pasiūlyta Bulgarijoje) arba kaip "labdaringas", bet panašiai apibrėžiamas.

 

Valstybė tokios veiklos priežiūrą paprastai vykdo per mokesčių reguliavimą, reikalaudama paramos suteikimo dokumentų, iš paramos davėjo ir gavėjo, taip pat spausdintų finansinių ataskaitų iš organizacijų, gaunančių kompanijų paramą. Reikia pastebėti, kad viešas šių ataskaitų pobūdis duoda naudos ir paramos teikėjams, nes viešina jų gerus darbus, ir paramas gaunančioms organizacijoms, nes parodo jų sąžiningumą ir patrauklumą įsitvirtinusių verslų akivaizdoje kaip tinkamos jų paramos gavėjos. Toks viešumas taip pat leidžia plačiajai visuomenei, taip pat ir valdžiai, kompanijų akcininkams bei žiniasklaidai kontroliuoti paramos davimą.

 

Daugelyje pasaulio valstybių buvo pademonstruota, kad verslo filantropijos reiškinys teikia naudos visoms šalims - valdžiai, pačiam verslui, organizacijoms, teikiančioms viešas paslaugas ir gaunančioms paramą bei visuomenei apskritai. Šią pamoką, visų pirma, turi išmokti jie visi. Pačioje pradžioje kilęs natūralus nepasitikėjimas gali būti įveiktas pažvelgus, kaip verslo filantropijai pasisekė kitur. Persilaužimas gali ateiti tada, kai pirmoji suteikta parama duos vaisių. Tai bus apsišvietusių lyderių iš visų sektorių darbas - perduoti žinias visuomenei ir įgyvendinti legalias priemones, kurios leistų verslo filantropijai tapti realybe.